Iš Vilniaus su šeima atvykusi ir Juodupėnuose įsikūrusi Laisvūnė Aleknienė Salantuose įkūrė „Šeimos sendaikčių krautuvėlę“.

Pačiame Salantų miesto centre, „Pakalnutės“ kavinės kaimynystėje, 41-erių Laisvūnė Aleknienė atsidarė „Šeimos sendaikčių krautuvėlę“, ir tapo šio miestelio bendruomenės dalimi. „Žmonės užeina ne tik paieškoti širdžiai mielo daikto, dovanos ar eksponato savo kolekcijai, bet ir pabendrauti. Džiaugiuosi, kad salantiškiai mane, atėjūnę iš sostinės, šiltai priėmė, ir man šiame krašte gyventi labai gera“, – džiaugėsi moteris.

Emigracijoje – 15 metų

Jos sendaikčių kratuvėlėje – užburiantis įdomybių pasaulis, kuriame – įvairių dešimtmečių daiktai: vazos, skulptūros, indai, buities reikmenys ir įrankiai ir kt. Kilnojant juos, mintimis galima pakeliauti ir po pasaulį – parkeliavę lagaminuose iš Egipto, Indijos, Kipro, Graikijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių kaip mieli prisiminimai, o dabar traukiantys jais besidominčiųjų akis ir papildantys kolekcininkų rinkinius. „Sendaikčiai yra mano pomėgis, tapęs verslu. Seni daiktai man labai patinka, nes jie kvepia istorija. Ir dabar stengiuosi nepraleisti blusturgių, aukcionų. Su šeima 15 metų gyvenome Airijoje: ten man teko dirbti ir vertėja, ir barmene, kaip daugumai jaunų žmonių. Vėliau su vyru Raimondu ėmėmės nuosavo verslo: turguose, aukcionuose įsigydavome sendaikčių ir jais prekiaudavome krautuvėlėje, nes airiai juos labai mėgsta“, – kalbėjo Laisvūnė. Ji gimusi Tauragėje, baigusi anglų filologiją Šiaulių universitete, vėliau ragavusi emigrantės duonos. Tačiau, atviravo ji, visąlaik traukė grįžti į Lietuvą, nes ir sūnus Airijoje nelabai benorėjęs kalbėti lietuviškai. Grįžo į Vilnių, atsidarė nuosavą kavinę, tačiau užėjo karantinas ir viskas, pasak pašnekovės, susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti.

Kitas pomėgis – šunys

„Netoli Palangos pradėjome ieškoti sodybos, kad galėtume čia atvykti vasaroti. Atvykome į Juodupėnus – fantastika, mums taip patiko ši vieta. Sūnus lanko Salantų gimnaziją ir meno mokyklą. Sakėme: nepatiks, grįšime į Vilnių, bet įleidome šaknis, susitvarkėme seną sodybą. Salantai – labai mielas miestelis, itin patogioje vietoje – čia pat Plateliai, Skuodas, Plungė. O, lyginat su Vilniaus atstumais, ir iki Palangos, Klaipėdos – kaip ranką paduoti“, – gyvenimu kaime, anksčiau tokio neragavę, džiaugėsi L. Aleknienė.

Krautuvėlėje – nuo skulptūrų iki suvenyrų, buities daiktų iš įvairių pasaulio šalių.

„Atsibundu naktį, ar tikrai nesapnuoju – tyla, ramybė, greta – mylimi šunys. Mūsų sodyba didelė, voljeruose laikome 6 suaugusius šunis ir 10 jauniklių. Visi jie – Sibiro laikos, tai nėra brangūs šunys. Pirmąjį įsigijome, paskui padovanojo vyrui 40-mečio proga, po to atsirado kiti. Laikome juos ne dėl pelno, o dėl džiaugsmo, jie – draugai ir šeimos nariai. Grįžtu iš krautuvėlės, išsyk persirengiu ir – prie šunų: kiekvienas kitoks, su savo charakteriu, kiekvienas konkuruoja dėl mano dėmesio. Ir dar vienas šuo kambary – buldokė Leila, atsivežta dar iš Vilniaus.

Šie šunys pakankamai ėdrūs, dažnai važiuoju į mėsines, neskaičiuojame, kiek jiems išleidžiame pinigų, nes šunys mums – kaip šeimos nariai“, – atviravo pašnekovė.

Galvoja apie laisvalaikio ir sporto centrą

Apsigyvenus kaime, Laisvūnė suvokė, kad pačiai reikės susikurti ir darbo vietą – turėjo planą atidaryti šunų prieglaudą, tačiau nepasisekė, nes, neslėpė, buvę daug biurokratizmo. Todėl ir čia ėmėsi to, ką mėgsta ir kas teikia širdžiai džiaugsmą – sendaikčių.

„Į krautuvėlę užsuka nemažai žmonių, ypač tų, kurie eina į kavinę pietauti, vasarą – daug pravažiuojančių turistų. Žmonės patys pasako, kokių daiktų norėtų, stengiuosi jų rasti kitur. Ateina ir jauni žmonės, ieško dovanos – atvežu ir šiuolaikinių nebrangių daiktų, suvenyrų. O neretai ateina šiaip pasižvalgyti, pasigrožėti tarsi į antikvariatą, kitąsyk – tik pasikalbėti, tampu jų klausytoja, patarėja, guodėja. Miestelis – mažas, vieni kitus pažįsta, žino, todėl labai džiaugiuosi tapusi jo dalimi. Nors salantiškiams sunkiai suvokiama, kaip, kai visi bėga į sostinę, mes, atvirkščiai, iš jos išvykome ir dėl to gerai jaučiamės“, – atviravo save jau salantiške vadinanti L. Aleknienė.

Ji tęsė mintį, kad jai smagu, kai žmonės čia vieni kitus pažįsta – juntamas bendruomeniškumas, nes Airijoje niekam nesi įdomus, o Vilniuj geriausiu atveju – tik labas ir sudie. Tačiau, neslėpė Laisvūnė, vietiniai žmonės juos stebi – jiems įdomu, kaip atvykėliai iš Vilniaus susitvarkė sodybą, ką čia veikia.

Neseniai, pardavę kavinę Vilniuje, L. Aleknienė su vyru įsigijo buvusį Salantų meno mokyklos pastatą ir, sakė, ketiną jame įrengti laisvalaikio pramogų ir sporto centrą. „Pastebėjome, kad Salantuose to nėra. Žmonės jau klausinėja, kada, o aš sakau – palūkėkite, nes ir Roma per naktį juk nepasistatė“, – džiugiai kalbėjo Laisvūnė.

• Rašyti komentarą (1)