|
|
|
Per ekspediciją ištyrinėjo Montvidinės partizanų bunkerį
Praeinančios vasaros ir šio rudens sandūroje grupė salantiškių entuziastų ir jų bendraminčių po kelerių metų pertraukos vėl ėmėsi tyrinėti partizanų bunkerį Montvidinės miške netoli Platelių. Archeologinė ekspedicija truko 8 dienas, per ją atkastos bunkerio liekanos, surinkti keli šimtai radinių – daugiausiai skeveldrų ir gilzių. Apie ekspediciją ir ten kovojusių bei žuvusių partizanų istorijos bus pasakojamos rugsėjo 22-ąją Partizanų troboje Salantuose surengtoje Europos kultūros paveldo dienų popietėje. Detaliai ištirta per 10 bunkerių Šios ekspedicijos organizatorius – Salantų kultūros centro vadovas Aurimas Rapalis atviravo, kad po Salantų miesto šventės ir bemiegio savaitgalio nėrė į kitą sritį, kaip pajuokavo, į savo „širdies festivalį“ – Kardo rinktinės partizanų istorijos paieškas, konkrečiai – į tolimesnius Montvidinės bunkerio tyrinėjimus. Tam savanoriškai be jokio atlygio savo laiką aukojo ir žiniomis dalijosi tyrimams vadovavę vilniečiai archeologai Arijana Kotova, Divonis Piličiauskas, talkinat būriui šiai veiklai prijaučiančių savanorių iš Kretingos ir Plungės rajonų bei šauliai. A. Rapalio žodžiais, tokio masto partizanų bunkerio detalių archeologinių tyrimų ligi šiol nebuvo atlikta nei Kretingos, Plungės ar Skuodo rajonuose. O ir Lietuvoje detaliai tėra ištirta per 10 partizanų bunkerių. Tyrinėjant vietovę, buvo rasta keli šimtai radinių – daugiausia skeveldros, gilzės ir kiti keturių partizanų, slapyvardžiais Auklėtinis, Pelėda, Audra ir Ąžuolas, paskutinio mūšio prieš okupantus liudijimai. Po archeologų apžiūros, manoma, radiniai iškeliaus į Kretingos muziejų.
Montvidinės istorija nukelia į speiguotą 1950 m. gruodžio 10 dienos rytą, kai miškas netoli Platelių skambėjo nuo šūvių. Salantų MGB-istams, sovietų represinių struktūrų atstovams, apsupus bunkerį, jame buvo keturi jauni, vos 19–22-jų metų, partizanai. Nuo kulkų žuvo trys Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Platelių kuopos Auklėtinio būrio partizanai: Vincas Platauna-Audra (gim. 1929 m.), Juozapas Sakalauskas-Pelėda (gim. 1928 m.), Pranas Sereckis-Ąžuolas (gim. 1931 m.). O vos 19-kos sulaukęs būrio vadas Ignas Žabinskas-Auklėtinis (gim. 1931 m.) buvo suimtas gyvas ir po metų sušaudytas Klaipėdos kalėjime. Žuvę partizanai, spėjama, buvo palaidoti Žvainių durpyne šalia Salantų. Įkvepiantis savanorių pavyzdys „Kažkas žūties vietoje ligi tol įbrėždavo žymę ar kryželį. Bunkeris per dešimtmečius visiškai apaugo. 2015 m. pusiau aklas partizanų bičiulis Vytautas Divizinskis mums parodė šią vietą, vos ne vos ją kartu atradome. Po kelerių metų inicijavome pastatyti atminimo ženklą. Lietuvos ypatingajame archyve esančioje I. Žabinsko-Auklėtinio baudžiamojoje byloje radome šio būrio partizanų fotografijų, rastų bunkeryje. 2019 m. įvyko bunkerio žvalgomieji tyrimai, radome kovos liudijimų, kulkų, granatų likučių. Surengėme pėsčiųjų žygį, stovyklą, atlikėjos Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertą, kurio klausėsi vidury miško susirinkę žmonės. O šiemet pagaliau pratęsėme bunkerio tyrimus. Bunkerio toje miško vietoje atkurti, deja, negalime, nes miškas yra privatus. Galbūt kada nors bunkerio kopiją pavyktų atkurti kitur“, – viltingai kalbėjo partizanų rekonstrukcija besidomintis A. Rapalis. Jo žodžiais, dar laukia didelis darbas, rengiant tyrimų ataskaitą, atkuriant bunkerio 3D vaizdą, o iš ekspedicijos nuotraukų ketinama surengti parodą. „Tikiuosi, kad šis ekspedicijos savanorių pavyzdys įkvėps ir mūsų krašto institucijas, muziejus, kuriuose iki šiol taip nykiai pristatoma pokario laisvės kovų istorija“, – vylėsi A. Rapalis.
Bunkeris buvo dviejų dalių Ekspedicijos dalyviai įsitikino, kad Montvidinės bunkeris buvo 2 dalių: didžioji patalpa – 3 m ilgio, 1,5 m pločio ir vos 1,2 m aukščio. Joje turėjo sutilpti 4 čia ligi 1950-ųjų rezistencinėje kovoje dalyvavę jauni vyrai. Greta – mažesnė patalpa, joje pavyko pasislėpti ir išlikti gyvam vienam iš keturių partizanų. „Didžiojoje patalpoje aptiktos kulkų gilzės liudija, kad paskutines gyvenimo akimirkas partizanai praleido tarsi mėsmalėje. Žinojau tą 4 jaunų vyrų istoriją, KGB archyvuose saugoma Igno Žabinsko-Auklėtinio byla, kurioje aprašytas bunkeris ir jo kovos draugų istorijos. Man labai norėjosi konkrečioje vietoje išsiaiškinti tą žūties istoriją“, – akcentavo A. Rapalis.
A. Rapalis sakė, kad domėtis Motvidinės partizanų istorija ir leistis į ekspediciją jį skatino išlikęs pasakojimas apie kritusius 4 jaunuolius, kaip ir nepagražinta šių jaunų miško brolių partizaninė kova. „Būdami jauni, drąsūs, kerštingi, kartais girti, kartais atlaidūs, kartais visai ne, kartais liūdni, kartais linksmuoliai. Ėjo iki galo. Nes vyresnieji jų kovos draugai, broliai jau buvo žuvę arba išvežti į Sibirą. Jie tiesiog nebeturėjo ką prarasti. Ir apie paminklus, kurie kada nors jiems bus pastatyti, nė nesvajojo.“, – kalbėjo A. Rapalis, anksčiau pats ėmęsis iniciatyvos pažymėti 4 partizanų žūties vietą. Nepasidavė be kovos Turima medžiaga liudija, kad partizanų žūties dieną teritorija aplink bunkerį buvo apsupta dar saulei tekant. Rusai aptiko bunkerį ir liepė partizanams pasiduoti. Jie atsisakė. Tuomet saugumiečiai prie įėjimo į bunkerį pasiuntė veikiausiai to paties kaimo žmogų, manydami, kad šiam pavyksią įtikinti partizanus, tačiau partizanai atsakė šūvių ugnimi. Saugumiečiai dar kartą mėgino įkalbėti partizanus pasiduoti, sakydami, kad šie tegaus 8–10 metų kalėjimo. Tai nepadėjo. Po to į bunkerį buvo mestos granatos, susišaudymas truko dar dvi valandas. Įlindę į bunkerį, saugumiečiai rado trijų žuvusių partizanų kūnus, o sunkiai sužeistas Ignas Žabinskas-Auklėtinis nebepajėgė atsikelti ir susprogdinti bunkerio. Jis buvo paimtas gyvas ir vienais apatiniais nugabentas į kalėjimą Plateliuose. Tą patį vakarą saugumas perkėlė jį kitur, o 1951 m. sušaudė.
|
|
