Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva: „Tikrasis atlygis už mokymąsi – tai pasididžiavimas savo pastangomis, atradimo džiaugsmas, ryšys su mokytoju ir tėvais, kurie tiki vaiku.“

Rugsėjo 1-ąją – naujųjų mokslo metų pradžią – įprasta susieti su teigiamomis emocijomis ir šventine nuotaika. Tik ji daugeliui trunka neilgai: kelios mokslo metų pradžios dienos, ir tėvai susiduria su daugybe problemų. Viena jų – kad vaikas nenori eiti į mokyklą. Kodėl, kas atsitinka, kur dingsta motyvacija ir kokius jausmus išgyvena mūsų atžalos, įžvalgomis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalino Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologė Vika Gridiajeva.

– Kas sukuria mokyklos baubą ir kokios tėvų pastangos gali šią nuostatą panaikinti?

– Kai kalbuosi su pradinukais apie jų nenorą eiti į mokyklą, pabandau šį jausmą „paversti“ kuprinės slibinu. Kuo didesnis nenoras – tuo sunkiau užsidėjus kuprinę ant pečių kiekvieną rytą išeiti pro duris: galvojame, kaip čia susirgti, kaip tą slibiną permesti kam nors kitam, apkaltiname mokytoją, kad šis nepatinka ir panašiai.

Kai šį reiškinį aptariu su tėvais, pirmiausia akcentuoju, kad tai yra vaiko vidinių savybių ir aplinkos daromos įtakos visumos reiškinys. Dažniausia šių dienų realijose pasitaikanti priežastis – „noriu“ ir „reikia“ disbalansas. Apie šį reiškinį galima kalbėti ne tik galvojant apie mokyklos lankymo, bet ir darbo „lankymo“ kontekstą. Mes – didžioji dauguma šių dienų žmonių – esame vartotojai. Vadinasi, esame pripratę norėti, tačiau vis mažiau tai atsispindi veiksmų lygiu. Norėti malonumo, laisvės, žaidimų – normalu. Bet jeigu šeimoje ar aplinkoje nėra aiškaus ryšio tarp noro ir pastangos, „reikia“ tampa priešas. Tokiu atveju mokykla atrodo kaip vieta, kur kažkas primeta pareigas, o ne kaip erdvė, kur vaikas pats gali atrasti prasmę. Minėtas slibinas nėra tik vaiko „užgaida“ ar tinginystė. Tai vidinių savybių, šeimos nuostatų ir socialinės aplinkos visuma. Tėvai gali stipriai sumažinti slibino dydį, jei savo elgesiu rodo, kad „reikia“ nebūtinai priešas, o kartais tiltas į tai, ko nori.

– Vadinasi, ir tėvai daro klaidų, formuodami vaikų nuostatą dėl mokyklos?

– Viena dažniausių klaidų – smarkiai išreikštas negatyvus požiūris į mokymąsi apskritai: tarkim, kai užstalėse tėvai, seneliai pradeda šnekėti, kaip vienas giminaičių baigė universitetą, tačiau tų mokslų niekur nepanaudojo, nes, kurdamas žaidimus, uždirba daug daugiau. Net jei tai būtų tiesa, tai nereiškia, kad tas žmogus universitete neištobulino gebėjimo komunikuoti, pateikti save, kitų jam svarbių įgūdžių, ir tai atvedė jį prie naujos kartos verslo. Savo praktikoje esu patyrusi ir kraštutinių pažiūrų, kai, pavyzdžiui, sakoma „nenori, ir nereikia į mokyklą“ arba „kaip aš jį priversiu“, kai kalbame apie pradinukus. Tai jau rodo ne tik pažiūras, bet ir negebėjimą rūpintis savo vaiku. Todėl itin svarbu tėvams ugdymo kontekste akcentuoti ne tik diplomo, bet ir įgūdžių vertę. Mokslai – ne tik dėl egzaminų, profesijos, bet ir dėl kritinio mąstymo, draugysčių, gebėjimo susitarti.

Antra, – perdėtas tėvų spaudimas ir lūkesčiai. Vaikai auga tokiu laikmečiu, kai beveik visi mano sutinkami trimečiai jau yra išmėginę bent vieną būrelį: kas jau pabuvo balerinos, kas imtynininko amplua ir panašiai. Jokiu būdu nesakau, kad tai blogai, tačiau matyti – tėvai dalyvauja kažkokiose tarpusavio lenktynėse, todėl ir spaudžia vaikus. Kai tėvai nuolat lygina su kitais, vaikas ima bijoti nesėkmės ir nesidžiaugia mokymusi. Mums visiems reikėtų mokytis vertinti ne rezultatą, bet vaiko pastangas atlikti užduotį.

Trečia, – kai tėvai sėja nerimo epidemiją. Esmė aiški – nerimastingi tėvai dažnai lygu nerimastingi vaikai. Kai tėvams vedu adaptacijos paskaitas darželiuose, juokauju – kai rugsėjį vaikščiosiu aplink darželį, nurinkinėsiu juos nuo langų, nes tai trikdo vaikus... Bet šis pokštas atėjo iš praktikos. Normalu galvoti, kaip vaikui seksis pritapti, kaip mokytis, viską savarankiškai atlikti. Tačiau perdėta globa gali atnešti itin daug žalos vaikui. Mokiniams tai kelia klausimą: jeigu mama nerimauja, kas ne taip su ta vieta, į kurią eisiu? Todėl tėvams ypač svarbu rūpintis savimi, kad galėtų objektyviai ir adekvačiai vertinti situaciją.

Esama ir kontrasto tarp to, ką sako tėvai ir to, ką jie patys daro. Pavyzdžiui, dažnai sakoma „mokykla svarbu“, tačiau suskaičiavę, kiek tėvų ateina į susirinkimą mokykloje, gautume įdomius skaičius. Arba – kad labai svarbu mokytis, skaityti, domėtis, tačiau modelis, kurį stebi vaikai, – tai prie telefonų sėdintys gimdytojai. Turime suprasti – vaikai mokosi per pavyzdį, per patirtį ir iš autoritetų.

Dar viena tėvų klaidų – kreiva rutina. Kai bendrauju su mokiniais, suprantu, kad viešai skelbiami moksliniai tyrimai apie ekranų įtaką mažai reikšmės turi šeimoje kuriant rutinas. Masė mokinių miega, kada nori, iki išnaktų sėdi prie ekranų ir dažnas ateina pamėlusiais paakiais. Gydytojai akcentuoja, kad turime reikalų ir su fizine gerove: prasta mityba, mažas fizinis aktyvumas, sėdėjimas uždaroje patalpoje. Visa tai kalba apie būtinybę pasirūpinti primityviais poreikiais. Tik juos patenkinus, galime kalbėti apie motyvaciją arba mokymuisi reikalingą energiją.

– Kokios dažniausiai yra priežastys vaikų nenoro eiti į mokyklą?

– Galime pasvarstyti ir apie mokyklos aplinkos įtaką. Dažniausiai ugdymo įstaigose sutinkami veiksniai, darantys įtaką nenorui lankyti mokyklą, yra patyčios ir nesaugumo jausmas, kai vaikui mokykla tampa lyg laukinės džiunglės, kuriose jis kasdien turi gintis, saugotis ar bent jau bandyti pasislėpti. Nors tiesioginių patyčių mastas nebėra toks akivaizdus, svarbu pastebėti, kad „nematomos“ gijos yra nepaprastai giliai įsišaknijusios. Kasmet turime situacijų, kai paviešinamos erotinės paauglių nuotraukos, ir po tokių įvykių ypač sunku grįžti į sociumą. Kurti bendruomenę, kurioje kiekvienas jaučiasi saugus – mūsų visų atsakomybė. Reikia nuosekliai mokyti empatijos, bet svarbiausia – reaguoti iškart, nepaliekant „mažų juokelių“ be atsako.

Dar vienas sunkumas – santykiai su mokytojais. Ypač, kai kalbame apie jautresnes asmenybes. Tyrimai vienas po kito akcentuoja, kad pasitenkinimas mokymusi ir motyvacija labiausiai priklauso nuo sukurto santykio su mokytoju. Jei jis pozityvus – galime tikėtis teigiamo pamokų lankomumo ir stebėti akivaizdžias pastangas. Tačiau akcentuoju, kad pozityvus santykis – tai ne nuolaidžiavimas ar pataikavimas mokinių norams. Tai sveikinimasis, šilti žvilgsniai, pastebėtos smulkmenos iš vaiko gyvenimo. Tėvams, kurie skaitys šį straipsnį, norėčiau rekomenduoti neskubėti teisti mokytojų: susidūrę su nerimu apie vaiko ir mokytojo santykį, demonstruokime savo atžaloms gebėjimą spręsti problemas – eikime pasikalbėti, išklausyti ir kartu ieškoti sprendimų. Nes šiomis dienomis populiarėjanti praktika keisti mokytojus ar mokyklas, vos tik mokinys pasiskundžia mokytoju, – ydinga.

Problema yra ir per didelis akademinis krūvis. Kai namų darbai ir testai veja vienas kitą, mokykla atrodo kaip maratonas be finišo. Vaikas nespėja nei pailsėti, nei pabūti tiesiog vaiku. Pirmūnai – perdega, o tie, kuriems sunku – net nesistengia. Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriuje dažnai stebime specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, kurių vienas pirmųjų simptomų, pranašaujančių apie mokymosi ypatumus, reiškiasi per „kančią“ einant į mokyklą: ašaras, verksmą, grasinimus, bėgimą iš pamokų ir panašiai.

Reikšmingą nenorą eiti į mokyklą parodo: nuolatinis verkimas, pyktis ar protestas prieš mokyklą, trunkantis ilgiau negu 2–3 savaites; agresyvūs ar savęs žalojimo ženklus primenantys elgesio protrūkiai; fiziniai nusiskundimai (skauda pilvą, galvą) dažniausiai rytais prieš mokyklą ir trunka ilgiau negu 2–3 savaites; gerokai suprastėjęs miegas, apetitas, padidėjęs nerimas, lydimas atsisakymo eiti į mokyklą; akivaizdus motyvacijos praradimas ne tik mokyklai, bet ir pomėgiams, draugams; izoliacija, vengimas kalbėti apie mokyklą, uždarumas; pastebimai suprastėję mokymosi rezultatai be aiškios priežasties. Pastebėjus šiuos signalus – svarbu pasikalbėti su mokytoju, o kartais pravartu atsakymų ieškoti ir pas specialistus: mokyklos psichologą ar socialinį pedagogą.

– Kaip reikėtų pakelti vaiko motyvaciją? Ne paslaptis, kad daugelis tėvų griebiasi vaiką apdovanoti materialinėmis gėrybėmis. Ar tai – išeitis? Ar tinka mokyklą lyginti su darbu: tu – į mokyklą, nes tai tavo darbas, aš – į savo darbovietę, kur man moka atlyginimą. Ar vaikai yra pajėgūs tai suprasti? Juk mokykloje atlyginimo niekas nemoka, tad kas jam yra tas atlygis? Negi tik pažymiai?

– Jeigu manysime, kad mokytis vaikams – kaip mums eiti į darbą, natūralu tikėtis, kad jiems už tai turėtų būti mokama. Ir tada tėvai neretai pasirenka lengviausią kelią – materialinį paskatinimą. Tačiau lengviausias kelias nebūtinai veda į tikslą. Jei pradinukui už namų darbus mokėsime po eurą, tikėtina, kad dvyliktoje klasėje jau kalbėsime apie keliones į Maldyvus ar elektromobilius. Papirkti – greita. Bet tokia motyvacija laikina, iš išorės „įdėta“. Ji moko ne atrasti prasmę ar džiaugtis procesu, o tik laukti atlygio. Mokymasis tuomet tampa nebe kelione, o sandėriu. Tikrasis atlygis už mokymąsi – tai pasididžiavimas savo pastangomis, atradimo džiaugsmas, ryšys su mokytoju ir tėvais, kurie tiki vaiku. Šis atlygis neišnyksta, neišsileidžia kaip saldainio popierėlis, jis lieka kaip vidinė jėga: „aš galiu“, „aš noriu“, „man įdomu“.

– Yra aišku, kad, norint ko nors išmokti, reikia įdėti pastangų, darbo, kad niekas taip paprastai nesigauna. Kokie pavyzdžiai gali būti argumentas ar autoritetas pradinukui ar jau ūgtelėjusiam vaikui, kad jį būtų galima nuteikti, jog mokslo kelias nėra lengvas?

– Šis klausimas verčia susimąstyti apie daugelį dalykų. Pradėkime nuo to: įsijungę ir peržiūrėję reklamas matysime, kad 7-iose iš 10 girdėsime šūksnį „paprasta“, „lengva“, „greita“ ir panašiai. Vadinasi, kad pirmiausia reikia kalbėti ne su mokiniais ar su vaikais apie argumentus, o su tėvais. Mes turėtume sustoti ir patys sau atsakyti: ar norime vaikui sukurti iliuziją, kad gyvenimas yra vien tik „greita, lengva ir be pastangų“? Juk tikrovėje svarbiausi dalykai – draugystės, santykiai, žinios, kūryba – niekada neateina akimirksniu. Tėvai tampa autoritetu tada, kai savo pavyzdžiu parodo, kad įdėtos pastangos duoda vaisių. Tai gali būti istorijos iš kasdienybės: „Man pačiai buvo sunku išmokti vairuoti, bet dabar tai suteikia laisvę“ arba „kai pradėjau sportuoti, pirmos treniruotės buvo tikras iššūkis, bet būtent jos atnešė rezultatus.“ O vaikams ir paaugliams galime rodyti ir platesnius pavyzdžius: sportininkus, muzikantus, mokslininkus, kurie savo pasiekimus grindžia ne „lengva“ ir „greita“, bet kasdienėmis treniruotėmis, kartojimu, atkaklumu. Net pasakų herojai įveikia sunkumus, o ne gauna viską tuoj pat. Taigi pirmas žingsnis – keisti tėvų pasakojimą apie pastangas: vietoje „svarbu, kad būtų greita ir patogu“ siųsti vaikams žinutę „tai, kas vertinga, dažniausiai užauga iš kantrybės, darbo ir bandymų“. Tik tada mūsų argumentai vaikui skambės tikri ir įtikinami.

– Ar nenorą eiti į mokyklą galime lyginti su adaptacija: po darželio, po atostogų, po pradinio ar pagrindinio mokymosi ir pan. Kiek laiko reikia skirti adaptacijai ir kodėl ji yra tokia svarbi?

– Nenorą eiti į mokyklą galime sieti su adaptaciniais procesais ir tai visai normalu: pereiti iš vasaros rutinos į intensyvų režimą, iš vieno kolektyvo į kitą yra iššūkis. Skirtingi autoriai akcentuoja, kad vidutinė adaptacija trunka maždaug 2–3 mėnesius, jautresnės nervų sistemos vaikai adaptuojasi pusmetį. Tačiau jei tai trunka ilgiau, jau svarbu ieškoti priežasčių, kodėl tai vyksta.

Adaptacija svarbi todėl, kad per ją vaikas ne tik pripranta prie naujo tvarkaraščio ar reikalavimų, bet ir formuoja saugumo jausmą: „čia aš priklausau, čia žinau, kas manęs laukia, čia turiu savo vietą“. Be šio jausmo sunku atsiverti mokymuisi – nes smegenys, užuot priėmusios informaciją, yra užimtos nerimu, kaip išgyventi naujoje aplinkoje. Tai – tarsi įsikūrimas naujuose namuose: pirmiausia reikia apsiprasti su erdve, kaimynais, susikurti savą kampelį. Tik tada pradedi jaustis jaukiai. Tas pats vyksta ir mokykloje. Trumpai tariant – adaptacija yra pamatas. Jei jis tvirtas, vaikas gali augti, mokytis ir bandyti. Jei pamatas dreba, visa „mokymosi pilis“ svyruoja ir tų kuprinės slibinų daugėja.

• Rašyti komentarą (3)