|
|
|
Šimtametę visą gyvenimą supo gėlės
Kretingiškė Kapų gatvės gyventoja Magdalena Viršilienė, daugelio anksčiau pažinota kaip gėlininkė, šiemet per pačią saulėgrįžą sulaukė 100 metų. Garbaus amžiaus senolę, nors ir pasiligojusią, ligoninėje su gėlių puokšte aplankė Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Giminėje būta ilgaamžių Svečius išvien su M. Viršiliene pasitikusi jos duktė Regina Jablonskienė „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad mama gimė per pačias Jonines ir visą gyvenimą stebėjosi, kodėl tėvai jos nepavadinę Janina. Tačiau vidurvasario grožio ir meilės gėlėms pajautimas, matyt, atėjo sulig pirmuoju kūdikišku jos gyvenimo pasveikinimu. „Mama visą gyvenimą labai mylėjo gėles, jas sodindavo, puoselėdavo, su tėčiu Antanu važinėdavo po turgus ieškodami jų kuo įdomesnių, gėlėmis ir prekiaudavo. Tai buvo ir mamos pomėgis, ir darbas – iš to užsidirbdavo duonai. Tėtis dirbo staliumi, abu buvo labai darbštūs. Mama, kiek prisimenu nuo vaikystės, buvo ir išliko labai geros širdies, rami ir santūri, už viską dėkinga gyvenimui ir žmonėms“, – kalbėjo R. Jablonskienė. M. Viršilienė kilusi iš Mažosios Lietuvos, Gribžinių kaimo prie Klaipėdos. Ligi karo netoliese ėjo siena su Vokietija, gyvenimas su vokiečiais buvo glaudžiai susijęs, jos sesuo Veronika tarnavo vokiečių šeimoje. Magdalena augo su dar 6 vaikais, buvo priešpaskutinė: buvo iš viso 4 seserys ir 3 broliai. Tarp jų būta ir ilgaamžių, jauniausioji sesuo Valentina mirė prieš kelerius metus, taip pat gerokai perkopusi per 90. „Mama jau daugel metų yra pasiligojusi. Kol tėvelis buvo gyvas – jis iškeliavo prieš 4-erius metus, sulaukęs 91-erių, – pagelbėdavo prižiūrėti mamą. Dabar ja rūpinamės abu su vyru Rimantu: mama laikinai ligoninėje, tikimės parsivežti ją į jos mylimus namus Kapų gatvėje“, – kalbėjo duktė. Jaunystė M. Viršilienei nebuvusi lengva, kaip ir daugumai pokario žmonių, ypač gyvenusiems pasienyje. Šeima 1952 m. atvyko į Kretingą ir pasistatė savo namus, kuriuose Magdalena, supama artimųjų dėmesiu, gyvena ligi šiolei. Šimtametė su vyru Antanu užaugino 3 vaikus: be Reginos, dar 2 sūnus – Joną ir Antaną, sulaukė 5 anūkų ir 9 proanūkių. Vietoj bulvių – sprogusi granata M. Viršilienė visą gyvenimą jautė pokario žaizdas, jas nešiodamasi savo kūne iki gyvenimo pabaigos: darže užkliudytas sprogmuo sudarkė moters veidą, nuplėšė dešinės rankos pirštus. Apie tai „Pajūrio naujienoms“ ji pati pasakojo kone prieš du dešimtmečius. Po karo Magdalena ir Antanas Viršilai Kapų gatvėje, netoli žvyrduobės, statėsi namus, aplink juos sodino daržus. M.Viršilienė tuomet sakė labai gerai prisimenanti tą lemtingą rudens dieną, kai daržo pakrašty kasė bulves: su ja buvusi visa šeima – vyriausiam sūnui buvo 8-eri, viduriniajam – treji, o mažoji Regina dar neturėjo nė metų, netoliese sėdėjo vežimėlyje. „Vidurinėlis atbėgo prašyti valgyti, o aš norėjau pabaigti nukasti vagą. Kad nukreipčiau jo dėmesį, paprašiau, kad atneštų man tuščią maišą. Tuo metu kirtau kapliu: driokstelėjo griausmas, mane išmetė į viršų. Supratau, kas įvyko: vaikų klyksmas ligi šiol tebeskamba ausyse. Nuo smūgio mažąją išvertė iš vežimėlio“, – įvykio detales anuomet atkūrė per 80 perkopusi moteris. Sprogmuo labiausiai sužalojo moters galvą – išplėšė akį, dalį žandikaulio ir kaplį laikiusią dešinę ranką – nuplėšti keturi pirštai, likęs vienintelis irgi žeistas. Tąkart sprogo prieštankinė granata. Tai, pasak M. Viršilienės, pagal skeveldras nustatė į įvykio vietą atvykę kariškiai. Moteris tuomet pasiguodė, kad po nelaimės šeimai buvęs itin sunkus metas: jos, sužalotos ir tik iš dalies darbingos, kratėsi darbdaviai. O neįgalumo grupė nebuvo paskirta: daktarai sakė, kad už tokį sužalojimą jai nemokės, neva ranka nuplėšta ne iki peties. Tad tenkinosi valytojos darbu, prie kuklios algos prisidurdama iš auginamų gėlių. „Mama niekuomet nedejavo dėl savo likimo, buvo susitaikiusi su negalia. Su tėčiu sugyveno darniai, abiem reikėjo dirbti, stengtis, kad užaugintų mus, tris mažamečius vaikus“, – pastebėjo R. Jablonskienė.
|
|
