Muziejininkės gyvenimą į tautinę juostą supynė istorija ir etnografija

Birutė Kulnytė – buvusi ilgametė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, vadovauti pradėjusi pačiu sunkiausiu metu, kuomet kūrėsi nepriklausoma Lietuva, ir praėjusi įvairius kultūros lygio virsmus.

Palangoje prieš kelerius metus įsikūrusios ilgametės muziejininkės, kone tris dešimtmečius vadovavusios Lietuvos nacionaliniam muziejui, kultūros  istorikės 75-erių Birutės Kulnytės namai – tarsi didžiulė biblioteka, o svečius pasitikusi šeimininkė – neįkainojamas lobynas žinių apie lietuvybę, istoriją, tautos ir Lietuvos  kultūros  vertybes.

Už nuopelnus – svarūs apdovanojimai

B. Kulnytės biografija, veikla ir jos darbų įvertinimas – iškalbingi: Vilniaus universitete baigusi istoriją, atėjo dirbti į Lietuvos nacionalinį, anuomet – Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejų. Muziejininkė juokavo, kad, dirbdama liaudies meno sektoriuje, stengėsi  suvokti, kas yra muziejus ir koks jis turėtų būti. Parengė pirmą išsamų leidinį „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje.“ Nuo 1989 metų tapo šio muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, o 1992–2019 metais dirbo šio svarbiausio šalies muziejaus direktore: B. Kulnytės rūpesčiu 1992–1995 metais buvo suformuotas Lietuvos Nacionalinis muziejus ir jo padaliniai, o muziejus tapo tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariu. 

B. Kulnytė kartu su bendraminčiais organizavo įvairias parodas ir ekspozicijas. Parengė muziejaus leidybinę programą: metraščiai „Numizmatika“ ir „Etnografija“ buvo tęstiniai leidiniai, skirti specialistams, o leidinyje „Lietuvos Nacionalinio muziejaus biblioteka“ buvo publikuojama parodų ir ekspozicijų medžiaga. Leidiniuose publikavo muziejaus rinkinius – „Lietuvos fotografijos šaltiniai“, „Vilniaus atvirukai 1897–1915 m.“, „Lietuva žemėlapiuose“, „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“, „Lietuviškos spaudos draudimas 1863–1904 m.“, „Pinigai Lietuvoje“, „Senieji Vilniaus planai“ ir kt., kurie tapo svariomis publikacijomis apie Lietuvos paveldą. 

Už ilgametį nuoseklų darbą B. Kulnytė buvo apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžiumi, Latvijos Pripažinimo kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, Jono Basanavičiaus premija.

Baigęs kadenciją prezidentas Algirdas Brazauskas (iš dešinės), lydimas Nacionalinio muziejaus vadovės Birutės Kulnytės, perdavė pilių teritoriją naujai išrinktam prezidentui Valdui Adamkui.

Netapo daktare pagal tėvų norą

„Pajūrio naujienoms“ garsi muziejininkė atviravo, kad nuo 1990 iki 2019-ųjų pažinojo kone visus šalies ministrus pirmininkus ir kultūros ministrus. „Įvairių būta asmenybių. Visuomenės kultūros lygis sąlygojo tai, ką išrinkdavome į valdžią“, – prasitarė, kad iš nueito kelio išeitų neblogi memuarai. Tačiau šiandieną ji mėgaujasi jūra knygų – gyvena jomis, paima vieną, o ši veda kitos link. Pastaruoju metu skaito Anglijos rašytojų moterų kūrybą nuo XVIII a. ligi Čerčilio dukterų ir šiandienos herojų, – dėliojasi puikūs socialiniai paveikslai.

„Aš manau, kad gyvenimą nugyvenau prasmingai. Nors nepateisinau motinos lūkesčių – ji vylėsi, kad tapsiu daktare. O tapau kultūros žmogumi, bet ji to nevertino, – juokaudama kalbėjo B. Kulnytė ir pasvarstė: – Pagalvoju, kokia būčiau buvusi vargšė daktarė, nes man visų gaila, o ir pats darbas visai netraukė. Aš vis į knygų pasaulį žvelgiau, nebuvau pragmatikė, mokyklos draugės po daugelio metų sakė, kad visąlaik būdavau kitokia.“

Gimusi Šateikiuose, augusi vienturtė duktė namų šeimininkės Marijos Šatkauskaitės ir agronomo Stanislovo Kulnio šeimoje, niekada nejuto nepriteklių. „Tėvas tuo metu dirbo Šateikių tarybinio ūkio direktoriumi. Laikai buvo neramūs, teko keisti gyvenamąją vietą – šeima 1952 metais atvyko į Vilimiškės sodybą prie Palangos. Ten užaugau, lankiau pradžios mokyklą, namie šnekėdavome žemaitiškai. Namie visada buvo knygų, spaudos. Tėčio darbai vėliau nuvedė gyventi į Šakius. Ten baigiau vidurinę mokyklą. Pagal mamos norą pabandžiau stoti į Kauno medicinos institutą, bet iš chemijos gavau ketvertą ir neįstojau. Dėl to nė kiek nepergyvenau, bet mamai buvo šokas – tokia protinga mergina ir neįstojo! Mama kurį laiką net nesišnekėjo su manimi“, – su lengva ironija į prisiminimus paniro pašnekovė, lengvai supindama žemaitišką šneką su suvalkietiška.

Atkūrus Senojo arsenalo šiaurinį ir vakarinį korpusus, 1993 m. įkurta archeologijos ekspozicija. Per jos atidarymą netilpo visi norintieji dalyviai.

Atlaikė sunkų metą

Kitąmet išvažiavo studijuoti į Vilnių: pasirinko tai, ką mėgo mokykloje, o ir visą gyvenimą – kultūros istorikės kelią. Dar studijų metais universitete pamėgo lankyti parodas, muziejus. 

Pašnekovė atviravo dirbusi labai įdomų darbą, daug keliavusi, todėl iš pradžių nenorėjusi perimti Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejaus vadovo pareigų. Metas buvo sunkus: kūrėsi nepriklausoma Lietuva, muziejus buvo pakankamai ideologizuota vieta. Niekada nebuvo angažuota partinėms, politinėms istorijoms ir niekada nesmerkė tų, kuriems gyvenimas nebuvo lygus.

„1992 metų rudenį sutikau perimti vadovauti muziejui, nes gerai žinojau jo padėtį ir visą situaciją „pakalnėje“ – teritorijoje aplink Gedimino kalną, kuriai pamažu prigijo Vilniaus pilių teritorijos vardas. Muziejus čia buvo įsikūręs 1964 metais. Šviesaus atminimo kultūros istorikas Vincas Žilėnas Naujajame arsenale įrengė ir 1968 metais atidarė pirmą Lietuvos archeologijos, istorijos ir etnografijos ekspoziciją. Nieko panašaus Baltijos šalys neturėjo“, – prisiminė pašnekovė.

Pirmieji darbai nebuvo malonūs: teko reorganizuoti Ateizmo (1961–1992 m.) ir Revoliucijos (1948–1992 m.) muziejus. Jų istorinio turinio rinkiniai papildė Istorijos ir etnografijos muziejaus rinkinius, o šis, kaip pagrindinių Lietuvos istorinę raidą atspindinčių kolekcijų saugotojas, buvo įvardintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.

Lietuvos nacionalinis muziejus, 1994-ieji.

Pirmieji Nacionalinio muziejaus kontūrai

„Iš to, ką radau atėjusi, nuolat papildant rinkinius, dėliojosi lituanistinio paveldo ekspozicijos. Didelis darbas buvo atgaivinti per santvarkų virsmą apleistas Senojo arsenalo statybas. Rytiniame korpuse dar iki nepriklausomybės paskelbimo buvo įsikūręs Dailės muziejaus Taikomosios dailės skyrius – kad tik mažiau pilių teritorijoje būtų istorijos. Šiaurinį ir vakarinį korpusus buvo patikėta atkurti mūsų muziejui. 1998 metais, baigus atkūrimo darbus, buvo įrengta Lietuvos archeologijos ekspozicija. Vakariniame korpuse įsikūrė muziejininkai, renginių salėje vykdavo ketvirtadienio istorijos vakarai, muziejininkų konferencijos, edukaciniai renginiai. Tuo pat metu greta Senojo arsenalo, kitame Vilnelės krante suremontuotose caro laikų kareivinėse, įsikūrė Etnografijos skyrius su rinkiniais, archyvas“, – besikuriančio Nacionalinio muziejaus kontūrus piešė ilgametė jo vadovė. Ji tęsė mintį: „Nemenka užduotis buvo sutvarkyti Vilniaus gynybinės sienos bastėją, kurioje eksponavome patrankų kopijas, pagamintas Vokietijoje, ginklus, mūšių vaizdus, sukūrėme patrankų patalpai artimą aplinką. Taip muziejaus ekspozicijos kūrėsi Vilniaus gynybinės paskirties patalpose.“

Vinco Kudirkos muziejus buvo pastatytas Vinco Kudirkos fondo rūpesčiu ir perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Indėlis į Nacionalinio muziejaus plėtrą

Minint Lietuvos himno 100–metį, Nacionaliniam muziejui buvo perduotas Vinco Kudirkos muziejui pastatytas pastatas: 1998-ųjų gruodį muziejus atidarė ekspoziciją, skirtą Kudirkos Naumiesčio krašto istorijai ir „Varpo“ epochai. 1889–1905 metais leistas „Varpas“ buvo ilgiausiai spaudos draudimo negandas ištvėręs žurnalas, kurio vienas kūrėjų ir redaktorių buvo Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.

„Perėmus pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo sodybą Palangoje, bėda buvo sūnaus pretenzijos atgauti pastatą kaip nuosavybę. Teko dalykiškai įrodyti, kad tai – grafams Tiškevičiams priklausiusi vila, tik nuomota burmistrui. Greta jos Jonas Šliūpas nusipirko žemės sklypą ir pasistatė nedidelį namą, kurį valstybė ir sugrąžino sūnui. Viloje, kurią burmistras nuomojo, jokių Jono Šliūpo daiktų nebuvo išlikę. Ekspoziciją įrengėme kaip prieškario inteligento namus, pagrindinį dėmesį skirdami „Aušros“ laikui ir visuomeninei Jono Šliūpo veiklai. Lietingomis dienomis Palangos svečiai galėjo pavartyti albumus su Jono Šliūpo nuotraukomis, paskaityti to meto Palangos laikraščių kopijas“, – indėlį Palangoje įkuriant J. Šliūpo muziejų prisiminė B. Kulnytė.

1998 metais, Lietuvai minint Nepriklausomybės 80–metį, Signatarų namuose Vilniuje dar nebuvo ekspozicijos. „Muziejuje ta proga surengėme parodą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimui, nusprendę neleisti privatizuoti tautai svarbaus objekto – Signatarų namų, kuriuose 1918 metų vasario 16-ąją buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. Signatarų namai buvo perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui“, – teigė pašnekovė.

Nacionalinio Atgimimo banga sukvietė tautą į daugiatūkstantinius mitingus, subrandino daug istorinio atminimo iniciatyvų. 1989-ųjų balandį Jono Basanavičiaus gimtinės laukuose Sąjūdžio žmonės užsodino 30 ha ploto ąžuolyną, atkurta Jono Basanavičiaus sodyba – 2010 m. ąžuolynas ir sodyba buvo perduoti Nacionaliniam muziejui. Vėliau ten pasodintas Šimtmečio ąžuolynas.

• Rašyti komentarą (5)