Rimantas Skiparius savo ūkyje augina prancūzų „Sasso“ veislės mėsinių viščiukus. „Nors jie auga lėčiau, tačiau jų mėsa raumeninga ir skani“, – teigė jis.

„Nesu didelis žemdirbys, nesėju javų ir tokios technikos, kaip kiti ūkininkai, neturiu, vaikų taip pat nėra šalia – tai ką dirbti gyvenant kaime? Beliko vištas auginti“, – juokėsi Rimantas Skiparius, kurio vištidėje pastarosiomis savaitėmis apsigyveno dar viena nedidukių prancūzų „Sasso“ veislės rudųjų mėsinių viščiukų partija. Iš viso jų – 130.

Vištos vis tiek pirmiau

R. Skiparių kretingiškiai pirmiausia pažįsta kaip šilauogių augintoją – jo uogynas, į kurį sudėta patirtis danų ūkiuose, prie namų Kveciuose užima ne vieną dešimtį arų.

„Bet juk mano paukštininkystė vis tiek prasidėjo anksčiau, dar nuo 1982-ųjų, kai buvo paskelbta Gorbačiovo „perestroika“, ir žmonėms buvo leidžiama rangos būdu ką nors auginti“, – ta pačia linksma gaida tęsė pašnekovas.

Pasakojo, iš kolūkio tuomet gavęs fermą, pats išsibetonavęs, įsirengęs, susitvarkęs ir pirmai pradžiai parsivežęs auginti 4 tūkst. vienadienių broilerių. „Biznis“ pasisekė taip gerai, kad pinigų užteko net „Žiguliams“ nusipirkti.

Atėjus Lietuvos nepriklausomybės metams, Rimantas sugalvojo parsivežti 1 tūkst. vienadienių dedeklių. Užaugino jas ir... bankrutavo. Visa bėda, kad tuomet naminių kiaušinių nelabai kas ieškojo. Ir apie tuos, kuriais kveciškis prekiavo Klaipėdoje, sakydavo neva jie iš Kurmaičių paukštyno parsivežti, neva perpardavinėjami. „Daėdė“, pavargau nuo visko, nuo kalbų, net susirgau. Ačiū, kad gelbėjo bičiulis kalakutų augintojas Vladas Baltuonis – priglaudė pas save tas mano višteles visas, o aš tuomet atsidūriau ligoninėj“, – gyvenimo momentus prisiminė R. Skiparius.

Bet pasveikęs negi be darbo bus? Et, ir vėl nusprendė imtis paukščių. Pirmiausia, dėl savęs, dėl savo šeimos. „Ką aš padarysiu, kad negaliu nei to valdiško kiaušinio, nei „krautuvinės“ mėsos praryti?“ – pasvarstė jis.

Įsigijo 20, 30, 40 mielų prancūziškų „Sasso“ vištukių, paskui, pagalvojo, gerai būtų jų turėti ir daugiau. Juolab paragavę ir pritarę, kad mėsa ypatinga, giminaičiai nuteikė optimistiškai – sakė, kiek užaugins, tiek visi ir išsidalins, nuostolio nebus.

Akistata ir su lapėmis

Rūpintis vištomis Rimantui, kaip pats sako, – vietoj sporto. Užuot per dienas kvaksojęs namie prie televizoriaus, į vištidę ir atgal jis „siuva“ po kelis sykius. Vos parsivežtus viščiukus tenka aplankyti kas 3–4 valandas. Esą maža kas gali nutikti – ar šildytuvas išsijungs, ar lempa perdegs, galiausiai – gali ir užsidegti. Be to, visada turi būti padėta šviežio vandens ir lesalo. Iš pradžių lesina 4 kartus, vėliau pakanka du.

„Aš lesinu vištas, bet, pasirodo, tuo pačiu šeriu ir kaimynystėje gyvenančias lapes“, – juokėsi pašnekovas. Bet sako dėl to esąs „kaltas“ pats – įsibrovė į žvėrims priklausančią gamtą, mat sodyba šliejasi prie miško.

„Matyt, lapės man to neatleidžia: per vienus metus išnešė 60 vištų, dabar – tik šešias. Bet turiu būti akylas, saugoti, ką nuolat ir darau. Kas rytą savo, kaip vadinu, „cikulius“ išleidžiu į žolę pasiganyti, nenuleidžiu akių, kol pasisotins, o tada vėl suvarau į patalpą. Taip mes ir gyvenam“, – pasakojo R. Skiparius.

Lapės jį tarsi pažintų. Vos pamato įsėdant į traktorių ir ruošiantis kažkur išvažiuoti, tyko momento – garantuotai bus čia. „Jų vaikams reikia maisto, tad išlenda gudruolės iš aplink esančio rapsų lauko, apsidairo į šonus – aha, galvoja, tuoj užsuksim pas tą ūkininką“, – juokėsi Rimantas. Kartą dukrai Ingai iš namo antro aukšto pavykę užfiksuoti gražų kadrą – lapė atsivedė keturis lapiukus, tie sau žaidžia patenkinti saulėje, iš medžioklės grįžtančios motinos laukia.

Vertinami dėl skanios mėsos

Prancūziškų vienadienių „Sasso“ mėsinių viščiukų R. Skiparius įsigijo iš didelio paukščius auginančio Mariaus Steponavičiaus ūkio Žasliuose Kaišiadorių rajone. Jiedu susipažino viename Šeimos ūkininkų sąjungos, kurios tarybos veikloje dalyvauja ir Rimantas, renginių. Pasirodo, šie viščiukai auga 90 dienų, o mėsa itin skani, užtat ir brangi, žmonės mažiau perka. Auginti pardavimui M. Steponavičius net nepatarė – esą ekonomiškai neapsimokės, laikyti savo reikmėms – kita kalba.

„Žinau, kad vienas Alytaus ūkininkų bandė auginti apie 10 tūkstančių tokių viščiukų, bet tikrai verslas nepavyko. O aš nuvažiuoju, parsivežu po 100 arba 120, šiemet – 130. Tiek užtenka, daugiau nerizikuoju“, – atviravo R. Skiparius.

Viščiukams sudarytos puikios sąlygos ne tik patalpos viduje, bet ir ganytis aptvare lauke. „Jeigu jie negauna saulės, negauna žolės, tai ir mėsa bus bevertė“, – įsitikinęs R. Skiparius. Pavyzdžiui, lietuviškos „Cobb“ veislės broilerius į saulę jam reikėdavo pačiam panešioti, nuo lesyklos jie nesitraukdavo, į lauką nenorėdavo eiti. O štai „Sasso“ veislės mažyliai, vos prieš dieną pirmąkart pasiganyti išleisti, tuo tiesiog mėgaujasi.

Šie viščiukai auga lėčiau, 90 dienų, kai „Cobb’ai“ – 60. „Sasso“ gaidžiukus R. Skiparius augina vidutiniškai iki 3 kg svorio, vištaites – iki 1,5 – 2 kg. „Mėsa raumeninga, o jeigu dar duosi kukurūzų, tai bus ir geltona“, – apibūdino R. Skiparius. Ekologiškų grūdų, žirnių jis parsiveža iš Pakruojo, miežių nusiperka vietos turguose.

Jau kelerius metus R. Skipariaus ūkyje tyliai veikia kooperatyvas, kuriame dalyvauja 6 nariai, bendraminčiai iš Kretingos rajono. Jie kartu nusipirko mėsai paruošti reikalingą įrangą, danišku malūnu susimala grūdus, pasigamina mišinių lesalui.

R. Skiparius visada buvo kovotojas už kooperatyvus. Viliasi, kad pasikeitusi valdžia, ypač dabartinis Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, labiau supras, jog būtent tas smulkusis kaimą gaivinantis ūkininkas Lietuvai turi būti brangus ir reikalingas.

• Rašyti komentarą (2)