|
|
|
Pasiryžusi kovoti už gyvūnų teises
Dvidešimt vienerių metų žurnalistikos trečio kurso studentė Aurelija Plokštytė jau ilgus metus siekia, kad būtų girdimi ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Žurnalistas – vitražas A. Plokštytė dar būdama moksleivė aktyviai dalyvavo „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijoje, įkūrė internetinį puslapį „Laukinė komanda“. „Rašiau apie gyvūnų saugą, globą. Galbūt todėl ir pasirinkau žurnalistikos studijas, nes norėjau sužinoti, kaip profesionaliai tęsti šią veiklą“, – mergina apibūdino šių studijų pasirinkimą nulėmusias priežastis. Pirmame kurse Aurelija atliko praktiką dienraštyje „Vakarų ekspresas“, o antrame – LRT televizijoje. Jos teigimu, žurnalistikos studijų teorinės paskaitos nėra kažkuo įspūdingos: „Visų pagrindų, tiesą sakant, išmokė „Kuprinė“. Stodama į šią studijų programą jaunoji žurnalistė tikėjosi, kad bus daug teorinių paskaitų, bet mažai praktikos, tikro žurnalisto gyvenimo, tačiau liko maloniai nustebinta. „Nemaniau, kad studentams tenka atlikti tiek daug realių užduočių – tikrai nesitikėjau, kad bus tiek”, – džiaugėsi pašnekovė.
Vis dėlto studentė pripažino, kad kai kurie kurso draugai stipriai nusivylė studijomis. „Tačiau man viskas daugiau ar mažiau patinka, nėra sunku, lieka laiko kūrybinei interpretacijai rengiant reportažus, nes žurnalistas – tai vitražas, pro kurį žmogus mato faktinę informaciją, mes tik pakoreguojam to vitražo spalvas“, – dalinosi jaunoji žurnalistė. Kurso draugai – negailestingi Paklausta, ko reikėtų tikėtis moksleiviui, planuojančiam studijuoti žurnalistiką, Aurelija teigė, kad vertėtų nusiteikti, kad kurso draugai nebus itin malonūs žmonės. „Galbūt man taip pasitaikė, tačiau tik trečiame kurse radau su kuo bendrauti“, – atviravo kretingiškė. Per Covid-19 pandemiją jai teko pusantrų metų studijuoti nuotoliniu būdu, todėl Aurelija pripažino, kad nuoširdžiam bendramokslių tarpusavio bendravimui būtent tai ir galėjo pakišti koją. „Žurnalistikos studentai – negailestingi, tikrai negailestingi. Bendramoksliai tarsi susiskirstę į tam tikras grupes, o aš mėgstu bendrauti su visais, todėl ir likdavau kaip balta varna. Ironiška, bet dėstytojai sako, kad mūsų kursas itin draugiškas, bet tuomet neįsivaizduoju, kas dedasi kituose“, – juokėsi pašnekovė. Pasirinko televiziją Antrame kurse žurnalistikos studentai rinkosi vieną iš trijų žurnalistikos krypčių: spaudą, radiją arba televiziją. Aurelija nusprendė tęsti studijas pastarojoje srityje. „Anksčiau labai norėjau būti televizijos žinių vedėja, tačiau pakeičiau nuomonę pamačiusi, kaip žurnalistė, diktorė Eglė Bučelytė veda žinias. Jai nuolat tiesioginio eterio režisierė aiškina, kaip ir ką reikia daryti – visiškai nėra interpretacijos laisvės“, – teigė studentė. Vis dėlto mergina studijas televizijos srityje žada baigti. Kalbėdama apie darbą spaudoje mergina pripažino, kad ir ši sritis turi savų pliusų. „Priešingai negu televizijoje, raštu galima geriau atskleisti temos problematiką, nes skaitydamas tekstą žmogus yra susitelkęs į savo vidinį pasaulį – tai, kas parašyta, jis priima asmeniškai“, – teigė pašnekovė. Aptariant radiją Aurelija pripažino, kad jis jai gan svetimas. „Ne veltui sakoma, kad radijuje turi dirbti toks žmogus, kuris su savimi galėtų nenuobodžiai kalbėti valandų valandas“, – šypsojosi ji. Vis dėlto Aurelija atskleidė, kad viena priežasčių, kodėl negalėtų dirbti radijuje, yra turimas kalbos sutrikimas. „Netaisyklingai ištariu „s“ raidę. Taigi, nenorėčiau, kad mano balsas būtų radijo stoties prekės ženklas“, – tikino mergina. Objektyvumas pamirštas Išbandžiusi žurnalistės darbą A. Plokštytė tikino anksčiau nė neįsivaizdavusi, kokiu tempu ir atsidavimu turi dirbti šios srities specialistai. Tačiau mergina svarstė, kad šiandieninė žiniasklaida turi ir savo ydų. Jaunosios žurnalistės įsitikinimu, žiniasklaida turėtų parodyti vien faktus, tačiau televizija šiais laikais dažnai perteikia vien nuomonę. „Neseniai rengiau reportažą apie elektroninių cigarečių uždraudimą. Norėjau viską parengti objektyviai, palikdama nuošaly savo asmeninę nuomonę. Vis dėlto vertindamas darbą dėstytojas pasakė: „Labai blogai, Aurelija. Kodėl reportaže nėra jūsų vertybių? Mes turime rodyti visuomenei kelią, mes turime ją šviesti. Objektyvumas yra praeitis“, – pasakojo mergina. Tačiau A. Plokštytė yra įsitikinusi, kad žiniasklaida turi išsaugoti kritiško ir nešališko arbitro vaidmenį.
Nuolat „ant įstatymo ribos“ Jaunoji žurnalistė labiausiai nori kalbėti gyvūnų apsaugos klausimais, nes tam vis dar skiriama per mažai dėmesio. „Mėsos, gyvūnų kailių industrijų veikla vyksta tarsi uždarame rate, ir apie tai nėra kalbama. Žmogus nežino, iš kur ir kaip pagaminami jo nešiojami kailiniai ar odiniai batai“, – kalbėjo pašnekovė. Aurelija savanoriavo gyvūnų prieglaudose, ilgus metus talkino gyvūnų gerove besirūpinančioms visuomeninėms organizacijoms. Paklausta, iš kur tokia meilė gyvūnams, mergina tikino, kad ji atsirado iš neempatiškos gyvūnams aplinkos, kurioje augo. „Vaikystėje nebuvo suformuotas požiūris, kad gyvūnas jaučia, kad jis nėra daiktas. Dėl to vėliau pradėjau galvoti, kodėl, pavyzdžiui, pasakose gyvūnas pateikiamas kaip mąstanti būtybė – toks pat kaip ir aš ar tu?“ – atviravo ji. Vėliau žurnalistei teko pamatyti liūdną skerdyklų ir kailių fermų tikrovę. „Supratau, kad reikia tai keisti“, – tikino ji. Nors ir norėtų toliau aktyviai dalyvauti gyvūnų apsaugos srityje, tačiau šią veiklą Aurelijai teko sustabdyti dėl teisinių peripetijų. „Nebežinau, kur yra legalumo riba,“ – atviravo ji. Prieglaudos veikloje Aurelija dalyvavo su dideliu entuziazmu, bet susidūrė su visiškai kitokia realybe. „Tu tarsi padedi, bet iš kitos pusės kenki. Pavyzdžiui, Vilniuje prie studentų bendrabučių gyveno laukinė katė ir vidury žiemos atsivedė penkis mažus kačiukus. Mes, studentai, nusprendėme jais pasirūpinti, žinodami, kad kačiukai per šaltą žiemą neišgyvens. Kačiukus pavyko priglausti, o jų mamą sterilizavome. Vis dėlto dabar galvoju, kaip visa tai turėjo atrodyti iš katės perspektyvos? Iš jos juk atėmėme vaikus, laisvą gyvenimą“, – svarstė studentė. Reikia laisvės A. Plokštytės teigimu, žiauraus elgesio su gyvūnais priežastis yra gajus įsitikinimas, jog gyvūnas yra per kvailas, kad išgyventų be žmogaus. „Žmogus galvoja, kad gyvūnas priklauso jam, todėl su juo gali elgtis, kaip su daiktu – žaloti, išmesti, o gal rūpintis – bet tai tik vienas variantų“, – teigė mergina. Vis dėlto, žmogus gali ir padėti gyvūnui. „Mūsų „super“ galia yra protas, jei tik jį tinkamai panaudojame. Dėl to esame savotiški dievai. Pavyzdžiui, žvirblis yra pakankamai protingas, kad susirastų maisto, bet jei jam lūžta sparnas, žmogus gali pasirinkti – išgelbėti jį ar ne. Tačiau jokiu būdu negalime gyvūno paimti į savo valią“, – kalbėjo pašnekovė. A. Plokštytė įsitikinusi, kad žmogus negali sukurti gyvūnui emocinės gerovės, jei jį laiko uždarytą narve, kad ir kaip sočiai jis bus pamaitintas. „Jam reikia laisvės, kaip ir kiekvienam mūsų“, – teigė ji. Protas – galingas ginklas Paklausta, kaip pažaboti žiaurų elgesį su gyvūnais mūsų visuomenėje, žurnalistikos studentė tikino, kad geriausia išeitis – švietimas. „Žmogaus protas galingas ginklas, todėl keisti įsišaknijusį požiūrį be galo sunku, nes kiekvienas esame paskendę savo problemose“, – sakė mergina. Gyvūnų apsaugos aktyvistės teigimu, visuomeninių ir valdžios institucijų veikla gyvūnų apsaugos klausimais yra nepakankama, bet juda teigiama linkme. „Net ir dabar yra siekiama uždrausti laikyti šunis pririštus prie būdų – tai inicijuoja valstybės institucijos, todėl tikrai galime joms paploti. Seniau buvau įsitikinusi, kad gėrio nėra, žmonėms visiškai nerūpi, tačiau dabar matau, kad tai – netiesa. Tik dėl lėtos biurokratinės sistemos sunku greičiau imtis pokyčių“, – kalbėjo Aurelija. Veganiškos naujienos Mergina taip pat įkūrė veganiškų naujienų puslapį „Laukinė komanda“. „Norėjau šviesti visuomenę, pasiekti kiekvieną žmogų, net ir tuos, kuriems nepatinka ar nepritaria veganiškam požiūriui“, – apie puslapio sukūrimo aplinkybes kalbėjo A. Plokštytė. Šiuo metu svetainė laikinai neveikia, tačiau jau studijuodama Aurelija parengė portalui verslo modelį. „Išsiaiškinau, kad potenciali skaitytojų auditorija nebūtų tokia jau ir maža – apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių“, – įvardino internetinio puslapio įkūrėja. Jos manymu, ateityje portalas galėtų pritraukti dar platesnę auditoriją – ne vien veganus ar besidominčius šia sritimi, bet ir tuos skaitytojus, kuriems įdomios ne vien politinės naujienos, bet gamta, aplinkosauga, sveika mityba. Atsisakė mėsos Pradėjusi kovoti už gyvūnų teises A. Plokštytė nusprendė atsisakyti mėsos – pasirinko veganišką gyvenimo būdą. Merginos teigimu, būtų nelogiška kovoti už gyvūnus ir vienu metu juos valgyti. „Žengti šį žingsnį paskatino ir tai, kad turiu šunį. Jis išties labai protingas, tačiau žinau, kad karvės ar kiaulės tikrai ne kvailesnės, gal net atvirkščiai. Taigi, ar aš savo šunį valgyčiau? Tikrai ne“, – kalbėjo pašnekovė. Pasirinkusi veganišką gyvenimo būdą mergina susidūrė su nemažais iššūkiais. Iš kasdienio mitybos raciono išbraukti mėsą ir jos produktus Aurelijai buvo sunku ypač dėl neigiamo aplinkinių požiūrio. „Visi, net artimieji, itin neigiamai vertino šį mano sprendimą. Jie bandė įtikinti, kad be mėsos aš paprasčiausiai neišgyvensiu, susirgsiu mažakraujyste. Tačiau visų nuostabai atsisakius mėsos mano imunitetas kaip tik sustiprėjo – neatsimenu, kada paskutinį kartą sirgau“, – džiaugėsi savo sprendimu mergina. Jos teigimu, neigiamas požiūris į veganizmą ar vegetarizmą ateina iš senesnių, sovietinių laikų, tačiau didesniuose miestuose viskas keičiasi. „Vilniuje dalyvauju kalbų mainų projekte, kuriame susipažįstu su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių. Pastebiu ryškų bendravimo kultūros skirtumą. Ten kalbant jautresne tema visuomet atsiklausiama, ar galimą ją aptarti, yra jaučiama tolerancija. O Lietuvoje taip nėra – visi viską išrėš tiesiai šviesiai, nepaklaus, kaip tu jautiesi, tikrai nepaklaus“, – atkreipė dėmesį žurnalistikos studentė. Daug alternatyvų Aurelijos nuomone, žmonės nesirenka vegetarizmo ar veganizmo dėl baimės susirgti. „Man pačiai buvo ilgą laiką įskiepyta baimė, kad atsisakius mėsos baigsis liūdnai“, – teigė ji. Mergina pripažino, kad egzistuoja ir „bandos jausmo“ faktorius. „Būdamas veganas nebenueisi su draugais į greito maisto restoraną „McDonald‘s“ suvalgyti mėsos burgerio, tapęs veganu nevisai „įsipaišai“ į draugų ratą“, – kalbėjo ji. Tačiau veganams ir vegetarams yra pakankamai maisto produktų alternatyvų ir jų vis daugėja, ypač prekybos centruose. „Seniau nė neįsivaizdavau, kad kai kurie produktai egzistuoja ir yra labai sveiki mūsų organizmui, todėl, manau, verta juos išbandyti kiekvienam“, – tikino A. Plokštytė. Vis dėlto kavinių ir restoranų valgiaraščiuose tokių alternatyvų trūksta. „Maitinimo įstaigos dažnai nežino elementarių veganų ir vegetarų mitybos principų. Mane nepaprastai erzina, kai kavinėse vis dar įžūliai bandoma įtikinti, kad vegetarai valgo žuvį ar siūlo kitus patiekalus, kurie tikrai nėra vegetariški“, – kalbėjo pašnekovė. Skatina kitus Savo kasdienybę A. Plokštytė turtina daugybe kitų veiklų: groja gitara, dainuoja, neseniai pradėjo mokytis repuoti. Mėgsta sportuoti, o vaikystėje lankytą karatė neseniai iškeitė į boksą. Taip pat filmuoja, montuoja vaizdo įrašus, profesionaliai dirba su nuotraukų koregavimo programomis. Mergina įsitikinusi, kad savo ateitį ir toliau sies su žurnalistika, gyvūnų teisėmis, veganišku gyvenimo būdu. „Skatindama ir kitus rinktis vegetarizmą ar veganizmą, norėčiau, kad kiekvienas pažiūrėtų į artimiausio gyvūno akis ir pabandytų įžvelgti jame laisvę. Juk mėsos industrijos skerdžia gyvūnus be jokios natūralios atrankos, nesuteikiant jiems teisės gyventi. Turime pagalvoti, ar tavo augintinis tikrai labai skiriasi nuo to, ką dedi ant savo lėkštės?“ – svarstė A. Plokštytė.
Tomas VALIŪNAS
„P. n.“ akademijos narys
|
|
