|
|
|
Dešimtmečius remonto nematęs Salantų darželis nukėlė į gūdų sovietmetį
Žlunga Kretingos rajono politikų pastangos išvengti nuo 2020-ųjų ikimokyklinio ugdymo skyriumi tapusio Salantų lopšelio-darželio „Rasa“ kapitalinio remonto ir sutaupyti biudžeto lėšų šią ugdymo įstaigą įkurdinus atnaujintose Salantų gimnazijos patalpose. Paaiškėjo, kad bent per ateinančius 5-erius metus vietos ten neatsiras. Į gimnaziją netelpa Argumentas, kad sovietmečiu tipinis mokyklos pastatas buvo statomas 880-čiai moksleivių, o jų tėra 343, šiandien netenka prasmės, nes, prabėgus pusei amžiaus, erdvių poreikis tapo kitoks – jos reikalingos pasirenkamiesiems dalykams, spec. pedagogams, logopedei, mokinių integravimui, įvairiems neformaliojo ugdymo užsiėmimams, robotikai, teatrui, futbolui, krepšiniui, tinkliniui, stalo tenisui, šokiui ir t. t. Bendrojo ugdymo plane nuo 2 iki 3 padaugėjus fizinio ugdymo pamokų, juolab į gimnaziją įkėlus dvi priešmokyklinukų grupes, abi sporto salės užimtos nuolat. „Erdvių galima ir susikurti. Atrodytų, kam mokykloje reikalingas istorijos muziejus? Bet juk tai yra ašis, tai – vertybinis mūsų gimnazijos ugdymo pamatas“, – akcentavo direktorė Aušra Zebitienė. Tiesa, dėl gimnazijos ateities, tai yra, kiek ilgai pavyks išsaugoti statusą, 100 proc. ji nebuvo tikra, esą priklausys nuo to, kokia bus šalies viduriniojo ugdymo politika. Ne be direktorės didelių pastangų – raštus rašė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, prašė ir Seimo nario Antano Vinkaus pagalbos – gimnazija pateko į sąrašą tų Lietuvos gimnazijų, kurioms šiemet leista dirbti išimties tvarka. Tačiau nuo 2024–2025 mokslo metų, formuojant vieną III gimnazijos klasę, joje privalės mokytis ne mažiau kaip 21 mokinys. Jeigu tokio mokinių skaičiaus nebus, gimnazija taps pagrindine mokykla su 10-čia klasių. „Turiu kalbėti sąžiningai, visaip gali nutikti, juolab kad šalia – Mosėdžio gimnazija. Konkurencija yra, nors pas mus mokytis renkasi vaikai ir iš to paties Mosėdžio, ir iš Plungės rajono“, – sakė direktorė. Jos žodžiais, jeigu mokykla sugeba Lietuvai paruošti 10–12 būsimųjų gabių specialistų, tai jau yra gerai. Pagal reitingus, kiek moksleivių, baigusių vidurinįjį ugdymą, įstoja į aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamas vietas, tarp rajono mokyklų Salantai gali didžiuotis – beveik 42 proc. Ypač geri lietuvių kalbos (vienuolikti Lietuvoje) ir biologijos (septyniolikti) rezultatai. Šventė, jei netrūksta vamzdis Kaip ir gimnaziją, ikimokyklinio ugdymo skyrių, anksčiau buvusį lopšelį-darželį „Rasa“, taip pat lanko ne vien salantiškiai, atvyksta vaikų iš Imbarės seniūnijos bei iš arti esančių Skuodo ir Plungės rajonų kaimų. Šiuo metu čia – 123 ugdytiniai, todėl prieš porą metų, išgriovus sienas, papildomai buvo atidaryta ir 7-a grupė, nors darželis statytas 6-ioms. Vaikų skaičius stabilus jau keletą pastarųjų metų, ir, pasak už skyriaus veiklą atsakingos Salantų gimnazijos direktorės pavaduotojos ugdymui Daivos Pučkorienės, tendencijos mažėti nėra. Beveik visi ikimokyklinio skyriaus ugdytiniai vėliau papildo Salantų gimnazijos, ypač, jeigu ten mokosi jų broliai arba seserys, klases. Prieš keletą metų perdengtas stogas ir atnaujintos sienos tik maskuoja skurdų įstaigos pastato vidų, nors akivaizdu, kad pagal galimybes, daugiausia iš vadinamųjų vasaros pinigų, kuriuos Savivaldybė kosmetiniam remontui prieš rugsėjo 1-ąją skiria visoms rajono ugdymo įstaigoms, čia tvarkomasi. Koridoriai perdažyti šviesiai, sienos papuoštos manipuliacinėmis ir edukacinėmis priemonėmis, ieškant dar daugiau šviesos, senosios tamsiai rudos grindys išluptos ir pakeistos naujomis, nors ir dabar dėl buvusios drėgmės vaikštant jos tebelinguoja. Kitame aukšte vietoj iškraustytų priešmokyklinukų grupių įrengtas STEAM kambarys, atsipalaidavimo erdvė, taip pat erdvė fiziniam ugdymui. Tačiau penktadienį darželyje apsilankiusias Savivaldybės administracijos direktorę Jolitą Vaickienę, jos pavaduotoją Violetą Turauskaitę ir vicemerę Vitaliją Valančiutę šokiravo vaizdas tualetuose, kur į akis krinta gremėzdiški ketaus vamzdžiai, šiaip taip sudurstyti su plastikiniais. Skaudžiausia pastato problema ir yra sanitariniai mazgai. Kaip pasakojo D. Pučkorienė, jeigu per du mėnesius surūdijęs, iškorėjęs vamzdis kurioje vietoje netrūko, tai – jau šventė. Neretai gedimus taisyti pakviesti santechnikai prie vamzdyno bijantys ir pirštu prisiliesti, mat, vos pajudinus, vanduo pasileidžia per kelias grupes. „Jaunimą, kuriam neteko gyventi sovietmečiu, pas jus čia būtų galima atvežti kaip į muziejų, kad pamatytų, kokie kadaise yra buvę vaikų darželiai“, – stebėjosi J. Vaickienė. Tačiau direktorės pavaduotoja ironizavo nežinanti, ar jai juoktis, kad ugdymo įstaiga laikoma kaip objektas, galintis pritraukti turistų ekskursijas, ar liūdėti. „Visi darželiai rajone buvo statomi bemaž tuo pat laiku, ir visiems dabar panašiai yra po 40 metų, tačiau rimto remonto vienintelis mūsiškis nėra matęs, niekada nėra buvę skirta lėšų“, – nuoskaudą išsakė D. Pučkorienė. Jai pritarė V. Valančiutė: turbūt todėl, kad Salantai yra atokiai Kretingos ir laikomi užkampiu.
Siūlys skirti pirmuosius 100 tūkst. eurų Kretingoje mokykla-darželis „Žibutė“ remontuojama, „Eglutės“ renovacijai rengiamas techninis projektas, o lopšelį-darželį „Pasaka“ planuojama apšiltinti iš išorės, Vydmantų „Pasagėlei“ techninis projektas jau yra, vidaus ir išorės atnaujinimui ketinama imti paskolą – konkrečiai sudėliotus darbus vieną po kito išvardino J. Vaickienė. O ką daryti su Salantų ikimokyklinio ugdymo skyriumi, Savivaldybė vizijos lig šiol neturinti. Tvirtai užsitikrinus, kad 5-erius metus į gimnaziją jis nebus keliamas, direktorės žodžiais, diskusijos turėtų būti baigtos, ir turėtų būti ieškoma finansavimo šaltinio pastato kapitaliniam remontui. Vienas variantų – panaudoti dalį regioninių europinių lėšų. Kretingos rajonas įvairioms reikmėms turėtų gauti apie 23 mln. Eur. Tai pinigai iš atskirų ministerijų. Pasak J. Vaickienės, Regioninėje taryboje, kurioje savivaldybės tarpusavyje grumiasi dėl europinių pinigų, dalyvauja meras Antanas Kalnius. „Esmė ta, kad, jeigu švietimas yra prioritetinė sritis, jeigu norim renovuoti darželį, tai Regioninėje taryboje ir privalu pakovoti, tarkim, ne dėl 2, o dėl 4 milijonų eurų“, – įsitikinusi direktorė. Jeigu nepavyktų, iš rajono biudžeto lėšų būtina renovuoti bent jau baisiausias pastato vietas, tai yra sanitarinius mazgus. Salantiškiams J. Vaickienė sakė vasarį tvirtinant šių metų rajono biudžetą darželio vamzdynui pakeisti rajono tarybai siūlysianti skirti iki 100 tūkst. eurų. Tokiai direktorės nuomonei pritarė jos pavaduotoja V. Turauskaitė. „Suaugusiųjų darželis“ – kaip kontrastas Dienos veiklos centro Salantų padalinys, kuriame išblizgintas kone kiekvienas kampas, – tarsi kontrastas mieste esančiam gimnazijos ikimokykliniam skyriui, bet ir čia vyriausioji socialinė darbuotoja Airida Stonkienė parodė, ką, jos manymu, galėtų „kosmetiškai“ paremontuoti: perdažyti pirmojo aukšto sienas, nes per 12-a metų akims įkyrėjusi ta pati spalva, susitvarkyti koridoriuką, laiptinę.
Pavaikščiojusios po antrąjį pastato aukštą, rajono vadovės tarpusavyje kalbėjo – ko ne viešbutis? Šviesu, erdvu, įrengti kabinetai budinčiai socialinei darbuotojai, slaugytojai, salė sportuoti arba dainuoti, higienos patalpa ir kambariai čia gyvenantiems neįgaliesiems. Šiuo metu tokių asmenų yra keturi, bet vietų turima šešiems. Antrasis aukštas išgražintas kiek vėliau, negu planuota, mat, iš Savivaldybės gavus lėšų ir vos pradėjus remonto darbus, teko juos nutraukti, pirmiau pakeisti prakiurusį stogą. „Prapliupo vanduo, ant lubų ką tik užtepti nauji dažai gumulais sušoko. Buvo mums ir ašarų, ir visko... Persikraustėm tvarkytis pirmame aukšte – išdažėm keramikos ir siuvimo klases, kuriose, socialinėms darbuotojoms padedant, pasikeisdami veiklomis užsiima atvykstantys suaugę neįgalieji“, – papasakojo A. Stonkienė. Dienos veiklos centro Salantų padalinį kasdien lanko 16 asmenų. „Vieni prie kitų pripratom, esam lyg draugai. Mes, darbuotojai, ir nežiūrim į juos kaip į neįgalius, o žiūrim kaip į žmones, kurie be pagalbos kažko negali nuveikti. Jie – draugiški, atviri, geraširdžiai, niekada neįžeis ir neįskaudins“, – taip apie centro lankytojus atsiliepė vyriausioji socialinė darbuotoja. Praėjusį penktadienį visi kartu paminėję Laisvės gynėjų dieną – kieme uždegę aukurą, gėrę karštą arbatą, prisiminę Sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir stingdantį tos nakties šaltį, tylos minute pagerbę žuvusiuosius, sugiedoję „Tautišką giesmę“. Ir apie biurokratines žabangas Dienos veiklos centro Salantų padalinio lankytojams belaukiant pietų taip pat ne iš gerosios pusės nuskambėjo Salantų gimnazijai maitinimą tiekiančios kretingiškės „Bruneros“ vardas. „Kažkodėl iš tų pačių miltų ir vandens mes sugebam iškepti minkštus blynus, o jie – tokius, kad kaip guminiai kamuoliai nuo sienų atšoktų“, – ironizavo iš gimnazijos atsivežamą maistą į lėkštes kaskart dėliojanti centro darbuotoja Erika Kuzminskė. Tačiau šiuokart, anot jos, įvyko kone stebuklas: ir špinatų sriuba į sriubą panaši, ir žuvies kotletas – į kotletą... „O gal kas į gera pasikeis po to, kai Darbėnų gimnazijos moksleivių tėvai ant viso rajono vėją pakėlė?“ – juokėsi E. Kuzminskė. Pabuvojus tvarkingoje įstaigos virtuvėje, kur mokymosi tikslais centro lankytojai iš pagal sutartį gaunamų „Maisto banko“ produktų patys kasdien gaminasi pavakarius ir vakarienę, o tie kurie centre gyvena, savaitgaliais – dar ir pietus, J. Vaickienei kilo mintis, kad tokia maža bendruomenė valgį sau pasiruoši galėtų nuolat. Juk yra šeimų, kur namuose prie stalo vienu metu sėda apie 10 žmonių. Pasirodo, vasarą, kai Salantų gimnazija atostogauja, patiems ir tenka gamintis, kitos išeities nėra, tačiau, jeigu tektų nuolat, susidurtų su per daug visokių biurokratinių reikalavimų. „Buvo laikas, kai patys auginomės krapų, svogūnų, o maistui jų naudoti Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neleido, todėl tą daržą panaikinom. Arba – kaimynystėje gyvenantys salantiškiai pasiūlė prisiskinti uogų. Prisiskynėm, savo mokomojoje virtuvėje išsivirėm skanią uogienę. Atvykę ir pamatę maisto ir veterinarijos specialistai ir tą valgyti uždraudė, motyvuodami, kad nežinoma šio produkto sudėtis. Uogos juk buvo iš vietinio žmogaus daržo, geros, chemija nepurkštos, tą uogienę virėm kaip sau namuose kad virtume“, – papasakojo A. Stonkienė.
|
|
