|
|
|
Bajoraliai. Kilmingą vardą turintis kaimas
Važiuojant iš Salantų į Grūšlaukę, už Leliūnų, prasideda nepaprastą vardą turintis Bajoralių kaimas, kuriame keliautoją pasitinka iš tolo sparnais mojančios vėjo jėgainės. Tai nėra seniausia Salantų apylinkių vietovė, o jos istorijos ištakos slypi XVII amžiuje. Vietovardžio kilmės variantai – du Pagal teritorijos plotą Bajoraliai priskiriami prie vidutinio dydžio mūsų krašto kaimų. Vietovei priklauso 334,04 hektaro žemės, kuri ribojasi su kaimynystėje esančiais Leliūnų, Mažųjų Žalimų ir Buginių kaimais bei Grūšlaukės ir Juodupėnų miškais. Išilgai kaimo praeina rajoninės reikšmės kelias Salantai–Grūšlaukė–Darbėnai. Visa žemė ariama arba dirvonuoja, tik pietrytiniame pakraštyje auga nedidelis Beištvalės miškas. Šiauriniu pakraščiu palei Juodupėnų mišką iš rytų į vakarus teka Pestupis, kuris ties riba su Buginiais pasuka į pietryčius, įstrižai kerta Bajoralius ir toliau per Leliūnus, Bargalį, Pesčius ir Klecininkus vingiuoja Salanto link. Iki atsirandant Bajoraliams, šioje vietoje plytėjo Pesčių kaimo žemės, kurios, kaip liudija karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio 1568 m. parengtas Salantų apylinkių žemėlapis, driekėsi tarp Juodupėnų ir Barzdžių kaimų nuo Salanto upės iki Grūšlaukės miško. Ši Pesčių žemių dalis buvo miškinga, taip pat joje plytėjo kaimo pievos, krūmokšniais ir medžiais apaugusios akmeningos bendrosios ganyklos. Daugėjant žemdirbių šeimų, žemdirbystės plėtrai Salantų dvaro savininkai leido įsisavinti plėšinines žemes: ganyklų perteklių ir iškirsto miško sklypus. Tokiu būdu atsirado naujakurių užusienis – žemdirbių nausėdija, pavadinta Bajorėliais. Ši vietovardžio forma sutinkama didžiojoje daugumoje rašytinių šaltinių, tarp jų ir bažnytinių metrikų knygų. O šiuo metu naudojamas tarmiškas vietovardžio variantas Bajoraliai, sutinkamas taip pat XIX a. bažnytinėse knygose ir XX a. pirmosios pusės oficialiuose dokumentuose, įsigali tik XX a. antroje pusėje. Yra dvi vietovardžio kilmės versijos. Pasak vienos, pavadinimas kilo iš asmenvardžio Bajoras mažybinės formos daugiskaitos. Manoma, kad Bajoro vardą turintis asmuo galėjo būti pirmasis šios nausėdijos naujakurys, o jo vaikai pagal to meto tradiciją gavo Bajorėlio (žem. Bajoralio) pavardę, kuri tapo bendriniu vietovės pavadinimu. Įdomus yra vietos gyventojų iš kartos į kartą perduodamas pasakojimas apie kitokią vietovardžio kilmę: kartą baudžiavos laikais į Palangą pro kaimą važiavusi nėščia bajorė, kuri pakelėje pradėjusi gimdyti. Padedama į pagalbą atskubėjusių vietinių moterų, ji sėkmingai pagimdė. Atsidėkodama už kilnų poelgį ir pagalbą, kaimą pavadino Bajorėliais (tarmiškai – Bajoraliais), o jo valstiečius atleido nuo mokesčių dvarui. Esą, ir šiandien kelio į Grūšlaukę dešinėje pusėje esanti nedidelė dauba, kurioje pagimdžiusi pro šalį važiavusi didikė, vadinama Ponios lova.
Kelią nutiesė baudžiauninkai Pirmieji nausėdijos gyventojai kūrėsi pietinėje Bajoralių žemių dalyje. Anksčiausiai iškilusios sodybos stovėjo arčiau Pesčių (dab. Leliūnų) palivarko, abipus senojo, jau nebesančio, kelio iš Salantų pro palivarką ėjusio į Grūšlaukę. Vėlesni naujakuriai vienkiemines sodybas pasistatė kitapus Pestupio, arčiau Mažųjų Žalimų. Vėliausiai naujakuriai kūrėsi šiaurinėje žemių dalyje, šalia Juodupėnų miško. Užusienis priklausė Salantų dvaro Grūšlaukės vaitijos Pesčių kaimui. Dvaro savininkui Vladislovui Vainai mirus, 1675 m. valdas pasidalino įpėdiniai Motiejus ir Benediktas Vainos. Šiame dalybų akte pirmąkart paminėti Bajoraliai, kurie su Pesčių, Juodupėnų, Jakštaičių, Narmantų ir Kumpikų kaimais atiteko Motiejui Vainai, savo daliai administruoti įsteigusiam Grūšlaukės dvarą. Bajoraliuose gyvenę žemdirbiai buvo Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai. Dvaro savininkams jie mokėjo už išsinuomotą žemę činšą, o šalia įkurtame Pesčių palivarke nustatytomis dienomis ėjo lažą ir atliko įvairias baudžiavos prievoles. Gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir 1778 m. pastatytos Salantų parapijos filijos – Grūšlaukės šv. Jono Nepomuko bažnyčios, dvasininkai. 1750–1846 m. kaime buvo 12–14 katalikų kiemų. Juose 1845 m. šeimininkavo Antano Baksčio, Antano Baužio, Stanislovo Baužio, Kazimiero Drungilos, Mykolo Galdiko, Kazimiero Griciaus, Fabijono Leksiaus, Marijonos Lingauskienės, Antano Maksvyčio, Motiejaus Malinausko, Motiejaus Martinkaus, Petro Pakalniškio, Felikso Serapino, Antano Vičiaus, Jono Vičiulio ir Motiejaus Vičiulio šeimynos. Šeimynose iš viso buvo 110 žmonių: 49 vyrai ir 61 moterys. Nuolat kaime gyvenusių žemdirbių šeimas sudarė 82–85 asmenys, o kiti buvo laikinai įsikūrę įnamiai: samdiniai arba kampininkai. Per kitus dvidešimt metų tikinčiųjų skaičius Bajoraliuose augo nežymiai: 1866 m. buvo registruota 119 katalikų. XIX a. pirmoje pusėje centrine kaimo dalimi buvo nutiesta nauja, tiesesnė kelio Salantai–Grūšlaukė atkarpa, ėjusi labiau į šiaurę nuo senojo kelio ir Pesčių palivarko sodybos. Keliui tiesti buvo suvaryti Grūšlaukės dvaro baudžiauninkai, tarp jų ir Bajoralių valstiečiai, kurie važiuojamajai daliai nuo Žudgalio iki Buginių supylė platų sampilą, pramintą Kasiniu. Nutiesus šią atkarpą, kuri naudojama ir šiandien, Pesčių palivarkas ir pagrindinė Bajoralių gyvenvietės dalis atsidūrė nuošaliau nuo magistralinio kelio, o senasis kelias tapo vidiniu kaimo keliu.
Tarp gyventojų – žymus knygnešys Nuo Bajoralių atsiradimo pietinėje jo žemių dalyje, pakilesnėje vietoje prie Pestupio veikė kapinės, vadinamos Kapaliais, Maro kapaliais. Jose laidoti kaime mirę gyventojai, daugiausia maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, savižudžiai ir nekrikštai. Mirusiems atminti jose stovėjo kolektyviniai memorialiniai paminklai – keli monumentalūs ąžuoliniai kryžiai ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis, prie kurių gyvieji rinkdavosi pagerbti mirusiųjų atminimo. Mirusiuosius ėmus laidoti parapinėse (filijinėse) kapinėse, retai naudojamos kaimo kapinės anksti buvo primirštos ir visiškai apleistos, o jose stovėję smulkiosios architektūros paminklai sunyko. Tarpukariu jos pateko į Aleksui Meškiui priskirtą žemės sklypą. Vykdant 1861 m. baudžiavos panaikinimo reformą, į laisvę paleisti valstiečiai buvo priskirti Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiaus Pesčių seniūnijos Pesčių kaimo bendruomenei. 1868–1872 m. Rusijos kariuomenės generalinio štabo parengti Kretingos apylinkių žemėlapiai liudija, kad tuo metu Bajorėliuose buvo 10 vienkieminių sodybų. Iš jų septynios sodybos stovėjo pietinėje dalyje netoli Pesčių palivarko, o kitos trys – kitapus naujosios kelio Salantai–Grūšlaukė atkarpos. Dirbama žemė supo valstiečių sodybas, o šiaurinėje, vakarinėje ir pietvakarinėje kaimo dalyse plytėjo bendro naudojimo ganyklos ir šienaujamos pievos, vadinamos Pjūklaliu, Aukštupaliu, Lendimais, Bradumais ir Leknaliu. Ganyklose nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ganėsi kerdžiaus ir piemenų prižiūrimos galvijų bandos. Pievose vasaromis valstiečiai žiemai ruošė šieną, o po šienapjūtės jos buvo naudojamos galvijams ganyti.
Pobaudžiavinės žemės reformos metu Bajoraliuose žemė išsimokėjimui buvo dalijama ne tik ja naudotis panorusiems kaimo žemdirbiams, bet ir iš kitų Grūšlaukės dvaro vietovių atkeltiems iš baudžiavos paleistiems valstiečiams. Tokiu būdu sodybų skaičiumi Bajoraliai XIX a. 8–9 dešimtmečiais išaugo dvigubai, tapo savarankišku kaimu, kuriame 1895–1915 m. buvo jau 21 ūkis, o 1902 m. gyveno ir žemdirbyste vertėsi 138 valstiečiai. Tarp po baudžiavos panaikinimo kaime įsikūrusių valstiečių buvo nuo Kumpikų atsikėlusi Mykolo Bendiko šeima. Joje užaugo sūnus Aleksandras Bendikas (1867–1939), kuris vėliau, šeimai persikėlus į Salantus, tapo paupariu (po atlaidus ir muges keliaujančiu smulkių daiktų pardavinėtoju), žymiu Žemaičių krašto knygnešiu, lietuviškos spaudos platintoju. Po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo nuo 1905 m. leido lietuvišką kalendorių ūkininkams „Kelejwis, yszejnąs i Żemajczius yr Lietuwa. Ukyninku kalendorius“, šventųjų paveikslėlių serijas, parengė ir 1906 m. Rygoje išleido lietuvišką elementorių „Didžiasis Žemaičių ir Lietuvos elementorius, arba pradinis mokslo vadovėlis“. Kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžioje Bajoraliai buvo priskirti 1915 m. atkurtam Grūšlaukės valsčiui, kurį 1919 m. panaikinus tapo Salantų valsčiaus Bargalio seniūnijos dalimi. Per Pirmąjį visuotiną Lietuvos gyvenamųjų vietovių ir gyventojų surašymą 1923 m. kaime buvo surašyti 26 ūkiai su 176 valstiečiais.
Nepraslydo pro enkavedistų ir stribų akis Tarpukariu kaimo žemė tapo išskaidyta į vienkieminius ūkius, prie kurių prijungta dalis išparceliuoto Pesčių palivarko sklypų, besiribojančių su išparceliuoto palivarko vietoje įkurtu Leliūnų kaimu. Valstiečių ūkiai daugiausia buvo smulkūs, siekė kelis hektarus. Pavyzdžiui, Antanas Stonkus su žmona Petronėle valdė tik vieną hektarą žemės, kurią dirbdami 1935 m. augino penkis vaikus: sūnus Juozą, Stasį, dvynukus Antaną ir Kazį bei dukrą Stasę. Stambesnius ūkius turėjo Aleksas Meškys ir Aleksas Vyniautas, o stambiausi ūkininkai buvo Jonas ir Ona Noreikai. Už Pestupio įsikūrusias tris ūkininkų sodybas kaimiečiai vadino Užupeliais (žem. Ožopalē). Minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, per kaimą iš Grūšlaukės į Salantus 1930 m. liepos 25 d. šauliai, lydimi smalsuolių ir visuomenininkų, nešė Vytauto Didžiojo paveikslą. Pirmosios sovietų okupacijos metais pradėjus naują žemės reformą, 1940 m. Salantų valsčiaus žemės fondui valdžia iš Alekso Vyniauto, Alekso Meškio, Jono ir Onos Noreikų nusavino 11,93 ha žemės. Ją matininkas padalino į penkis sklypus, paskirdamas juos bežemiams Justinui Bertašiui, Pranui Adakauskui, Pranui ir Stasiui Raišučiams, taip pat kaime veikusiam pieno nugriebimo punktui. Skaudžiai mūsų kraštą palietusi po Antrojo pasaulinio karo atnaujinta sovietų okupacija neaplenkė ir Bajoralių. Šalia ošiančiuose Grūšlaukės ir Vaineikių miškuose veikė Kretingos apskrities partizanų rinktinės „Kardas“ štabas, todėl kaimas ir jo gyventojai susilaukė ypatingo Salantų valsčiaus enkavedistų ir stribų dėmesio. 1947 m. enkavedistai suėmė Joną Bezgėlą, kurį kalino Kaune bei Lukiškėse, ir nuteisė dešimčiai metų lagerio. Iš Vilniaus 1948 m. nuteistasis buvo išvežtas į Chabarovsko krašto Vanino lagerį, o iš ten perkeltas į Dalstrojaus lagerį Magadane. Į laisvę išėjo beveik po septynerių metų nuo suėmimo.
Per pokariu sovietų valdžios organizuotus trėmimus 1949–1952 m. į Krasnojarsko kraštą iš kaimo buvo išvežta mažiausiai 20 žmonių: Kosto Drungilo šešių asmenų šeima, Kazio Drakšo keturių asmenų šeimyna, Modesta Jonkutė su keturiais vaikais, Stefanija Šakiniene ir Stefanija Šakinytė, Antano Kuso žmona Ona su dukromis Jadvyga ir Ona. Stefanija Šakinienė ir Ona Kusaitė mirė tremtyje, o kiti iš tremties buvo paleisti 1955–1958 m. Kaip ir daugelis Salantų krašto kaimų, sovietmečiu Bajoraliai patyrė didelį demografinį nuosmukį: per 1959 m. surašymą juose buvo 174 gyventojai, o po trisdešimties metų beliko 13 vyrų ir 10 moterų. Bajoraliuose veikusiose Gerando Vaniuchino paminklų dirbtuvėse 1988 m. iš akmens skulptoriaus Viliaus Orvido dovanoto granito riedulio buvo išpjauta pagrindinė dalis paminklui lietuvių tautos kančioms atminti. Šis paminklas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kretingos rėmimo grupės iniciatyva, pagal architekto Edmundo Giedrimo projektą iškilo Kretingos senosiose kapinėse priešais Šv. Jurgio koplyčią. Būdamas netoli Salantų miesto bei svarbaus šio regiono kelio, jungiančio su Palanga, Kretinga, Plunge ir Skuodu, kaimas neišnyko, nesusilaukė dykromis virtusių kaimynystėje buvusių Barkelių, Rokiškės, Urbaičių ir Kirkšių likimo. 2021 m. Bajoraliuose buvo registruoti 25 gyventojai, 8 sodybos, 1 sodybvietė ir 3 vėjo jėgainės su žemės sklypais, nuo 2014 m. veikianti uždaroji akcinė bendrovė „Salsė“.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
