|
|
|
Jotvingių Kryžiaus ordino riteriai pasveikino kleboną
Besibaigiant metams, 65-ąjį jubiliejinį gimtadienį atšventusį Kretingos katalikų parapijos kleboną Saulių Paulių Bytautą, Jotvingių Kryžiaus riterių ordino kanclerį, iškilmingai pasveikino bendraminčiai, šio ordino Žemaitijos krašto riteriai. Pastangos atkurti Kauno Šv. Jurgio bažnyčią „Mūsų ordino kancleris teologijos mokslų daktaras Saulius Paulius yra aktyvus žmogus, dedantis daug pastangų puoselėjant krašto istoriją, paveldą – jo rūpesčiu Kauno santakoje atkurta karų ir sovietmečio nuniokota Šv. Jurgio bažnyčia ir vienuolynas. Buvusio ilgamečio šios šventovės gvardijono S. P. Bytauto indėliu ir nuveiktais darbais pasidžiaugė ir Kaune apsilankęs Jo šventenybė Popiežius Pranciškus, apdovanojęs jį padėkos raštu“, – kalbėjo Jotvingių Kryžiaus ordino Žemaitijos krašto riterių vadovas 80-metis darbėniškis Leopoldas Rimgaila. Jo žodžiais, Jotvingių Kryžiaus ordino, gyvuojančio jau 600 metų, tikslas – atkurti istorinį teisingumą ir tyrinėti krašto istoriją, puoselėti kultūrą, švietimą, mecenatystę. „Savame krašte turime tokią iškilią asmenybę – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmoną Kretingos miesto įkūrėją Joną Karolį Chodkevičių, kuris turėjo tiesioginių sąsajų su šiuo bajorišku ordinu, o Jotvingių Kryžiaus riteriai dalyvavo daugelyje jo vadovaujamų mūšių. Privalome kuo plačiau populiarinti savojo karvedžio vardą ir darbus“, – kalbėjo L. Rimgaila. Su J. K. Chodkevičiaus veikla, tikino pašnekovas, susijusi ir pirmoji jų ordino būstinė Varniuose, o nuo XVII a. pab.–XVIII a. iki dabar – Kražiuose. Žemaitijos krašto ordino atstovai, tikino pašnekovas, grafų Tiškevičių rūmuose ketina organizuoti J. K. Chodkevičiui skirtą konferenciją, o Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas apie jį rengia knygą. Pašaukimas – būti šviesos riteriu Kraštietis L. Rimgaila pasakojo, kad ilgus šimtmečius gyvavęs ordinas sovietmečiu buvo pristabdęs veiklą, tačiau ją vėl pamažu atgaivino stojus nepriklausomybei – nuo 2003-ųjų ordinas veikia pagal LR asociacijų įstatymą. „Atkurti ordiną pastūmėjo netikėtumas, kai Kaune, Žaliakalnyje, ardė seną namą, ir jo palėpėje buvo rastas pergamentas, liudijantis apie Jotvingių Kryžiaus riterių ordino veiklą. Tai buvo susiję su mūsų ordino Didžiojo magistro profesoriaus Artūro Ruko Daujočio gimine pagal bajorystės liniją. Jis ėmė ieškoti bendraminčių – beje, mūsų ordino riteriai pagal kilmę turi būti bajorai – ir susibendravo su mano vyresniuoju broliu Vytautu. Taip į ordiną atėjau ir aš“, – narystės pradžią prisiminė pašnekovas. Pagal senuosius ordino pavyzdžius buvo atkurtos insignijos, pagamintos iš sidabro ir paauksuotos. Patvirtinti ordino narių rangai: donatoriaus, riterio, karininko ir komandoro. Už ypatingus nuopelnus kovose už laisvę, mokslo, švietimo, kultūros, meno, socialinės ir dosnios mecenatystės srityse suteikiamas Garbės riterio rangas. Nemažai ordino narių, tarp jų – ir kanclerio pareigas nuo 2003-ųjų einantis S. P. Bytautas bei L. Rimgaila, taip pat yra apdovanoti Garbės riterio kryžiais. „Prieš praeitį – nusiimk kepurę, prieš ateitį – atsiraityk rankoves“, – riteriai vadovaujasi tokiu devizu. Visais laikais tautą į priekį vedė šviesuomenė. Ir šiandieną mums yra prestižas būti tuo šviesos riteriu, inteligentu, dvasios aristokratu. Tai – nelengvas tikslas, čia nepadės nei pinigai, nei pažintys“, – narystės ordine svarbą akcentavo L. Rimgaila.
Apie ordiną – „Geležinė knyga“ Paprašytas išsamiau papasakoti apie Jotvingių Kryžiaus riterių ordiną, jo ištakas, istoriją ir veiklą, L. Rimgaila į redakciją atnešė 2019-aisiais išleistą menišką dizainerio Viliaus Purono apipavidalintą ir metaliniais apkaustais kaustytą „Geležinę knygą“, kaip teigiama tituliniame jos puslapyje, apie Jotvingių Kryžiaus ordino riterių ordiną – seniausią Lietuvos organizaciją, įkurtą 1487 m. ir tebegyvuojančią iki mūsų laikų. Joje rašoma, kad ordiną, įkurtą LDK, sudarė senosios kilmingos Lietuvos šeimos, kurias vienijo jų istorinės tradicijos. Ordino ženklas – raudonas Lietuviškas kryžius su dviem horizontaliais skersiniais, viršuje vainikuotas kunigaikščio kepure, averse pavaizduotu Vyčiu, kurio aukso spalvos skyde – raudona rožė. Pats ordinas, jo praeitis ir simbolika, anot L. Rimgailos, tebėra slėpiningi istoriografijos laukai, dar tebelaukiantys tyrinėtojų. Nes istorinis ordino archyvas, kelis sykius naikintas užkariautojų, galbūt žuvęs negrįžtamai, o gal sovietų išgrobstyti fragmentai dar ir šiandien tūno po septyniais užraktais Maskvos ar Peterburgo archyvuose. „Prasmingus atgimusio mūsų ordino tikslus atspindi įstatai. Skirtingai nuo masonų, tai – atviros struktūros ordinas, bet į jį pakviečiamas ne kiekvienas prašalaitis. Tačiau yra viena galimybė, kurios neturi kitos bajorų organizacijos, – priimti į savo gretas ir dabarties dvasios aristokratus, savo kraštą, jo istoriją mylinčius žmones“, – kalbėjo L. Rimgaila. ---
Jotvingiai – sena baltų gentis, gyvenusi dabartinės Lietuvos pietuose ir Baltarusijos vakaruose. X–XIII a. juos puldinėjo Kryžiuočių ordinas ir lenkų kariauna. Karų ir plėšimų nusiaubta jotvingių žemė ištuštėjo, nemažai kilmingų šeimų XIV a. prisiglaudė palankiai jiems nusiteikusioje Žemaitijoje. Atvykėlius globojo Lietuvos valdovai ir vietiniai kunigaikščiai.
|
|
