|
|
|
Kretingsodyje gyvenanti Stanislava Anužienė nekantriai laukia po dvejų metų Telšiuose rengiamo tremtinių, gyvenusių Kranosjarsko krašto Irbėjaus gyvenvietėje, tradicinio susitikimo. Tik šis laukimas yra sumišęs su dideliu nerimu. „Kažin, kiek mūsų besusirinks. Juk esame jau nueinanti karta“, – kabėjo 82-jų metų moteris, kartu su šeima iš Ankštakių kaimo ištremta 1949 m. kovo 25 dieną. Susiruošti leido per pusdienį S. Anužienė – buvusi Papievytė. Jos mama Petronelė Šikšniūtė, gimusi 1912 m., susituokusi su gerokai vyresniu Pranciškumi Papieviu, gimusiu 1897 m., gimdė 8 vaikus, tačiau išgyveno tik trys: Emilija, Antanas ir Stanislava. „Tėvas ir motina buvo vainiksegiai per vestuves motinos seseriai. Taip ir susipažino, po ketverių metų pažinties ir draugystės susituokė“, – S. Anužienė sakė girdėjusi, kaip senoji Papievienė, ūkininkė, pyko, jog nereikia jiems tų ubagų: mat vienas sūnų jau buvo vedęs mažažemę, o čia ir kitas sūnus susiruošė vesti jos seserį. Senieji Papieviai turėjo 100 ha žemės, Pranciškus buvo vyriausias šeimoje, turėjo dar 2 brolius ir 2 seseris. Ūkis pagal to meto papročius buvo padalintas, į jį Pranciškus ir parsivedė Petronelę, kuri buvo iš 5 ha ūkio. „Mes ir nežinome, kaip mama sugyveno su anyta, kuri gan greitai mirė, nors buvo už vyrą jaunesnė 25-eriais metais. O štai senelis mirė sulaukę 102 metų“, – apie giminę pasakojo Stanislava, kurios tėvai buvo darbštūs, prie ūkio turėjo ir samdytų žmonių, o vasarą, prisiminė ji, prikraudavo didžiulį vežimą šviežių agurkų, kuriuos kapomis (po 60 vnt. – aut. past.) parduodavo Klaipėdoje. Tuo pačiu motina miestelėnams parduoti iškepdavo ir duonos. Tremties dieną, prisiminė moteris, kareiviai pabeldę į duris, liepę rengtis ir ruoštis ilgai kelionei. „Mums pasisekė – susiruošti davė visą pusdienį, kai kiti, žinau, turėjo tik valandą. Kareiviai tėvui padėjo ir kiaulę papjauti – ją, nuėmę rinkius, svilino ant krosnies. Ta kiaulė labai mums pagelbėjo per visą kelionę į Sibirą, – pasakojo S. Anužienė – jai ir broliui kareiviai liepę bėgti. – Mes apėjome aplink trobą ir grįžome. Mama vėliau pasakė, kad gal ir gerai nusprendėme – ką mes, vaikai, būtume darę, kur prisiglaudę?..“ Išvežė Papievių šeimą iš Kretingos geležinkelio stoties. Tėvų teigimu, kelionė truko mėnesį. Kadangi Sibire miško apdirbimo įmonės, kolūkiai norėjo darbingų žmonių, vadinamojoje būsimų darbininkų „mugėje“ Papievius pasirinko paskiausiai, mat buvo su mažais vaikais. „Atsimenu daugybę kariškų mašinų – tokių, su 10 tekinių, nė nebuvome matę“, – įspūdį perteikė Stanislava, kuriai Sibire teko dalia eiti į mokyklą, kai brolis ir sesuo, dar būdami vaikai, pradėjo dirbti.
Tėvams susirgus, kentė badą Iš paskirstymo stoties Papievius, kaip ir kitas šeimas, vežė 100 km. Atsidūrė jie kolūkyje „Zavet Iljiča“ („Iljičiaus priesakas“). Tėvai čia 7 mėnesius dirbo lauko darbus, viskas – rankomis, be jokios technikos, kolūkyje – vienos moterys ir bekojis brigadininkas, karo dalyvis. Vėliau šeima persikėlė į Irbėjaus miestelį, šalia kurio tekėjo Kana, tapusi tėvų ligos kaltininke. „Kas 10 metų Kana patvindavo – per daugelį metų potvyniai sunaikino ir Prirečnaja gatvę, kurioje gyvenome. Pasitaikė ir mums potvynis. Tėvai, gelbėdami mus nuo jo, peršlapo, labai stipriai susirgo, pateko į ligoninę. Teko pabadauti, o kad gautumėme nors šiokio tokio maisto, motina liepė mainyti daiktus, kad kaip nors pramistume. Atsimenu, kaip auksinį laikrodį, kurį mamai tėvas padovanojo mano gimimo proga, teko išmainyti į miltus, kad turėtume iš ko blynų Velykoms išsikepti“, – pasakojo moteris, kurios supratimu, ir rusai gyveno labai skurdžiai, bet daiktus iš lietuvių mielai imdavę. Vienintelė Sibire liko neišmainyta Papievių šeimos staltiesė, kurią tebesaugo Stanislavos sesuo Emilija Laučienė, o visą tremtį šeimos vaikus lydėjo viena vienintelė mintis – ar išauš diena, kai bus galima iki soties prisivalgyti duonos. Banditai – ir viskas „Į mus visi žiūrėjo kaip į banditus, vadindavo fašistais. Požiūris šiek tiek pasikeitė, kai mirė Stalinas, o lietuviai jau kilo vykti į Lietuvą“, – S. Anužienė prisiminė, kad jos klasėje mokėsi 16-os tautybių vaikai: ukrainiečiai, čiuvašai, vokiečiai, lietuviai ir kiti, kas tik parodo stalininių represijų mastą ir žiaurumą.
Anot pašnekovės, tie vadinamieji banditai ar fašistai gyveno visiškai kitaip negu rusai: tvarkydavosi, dirbdavo, kažkuo versdavosi ir po darbo. „Rusams – kas: armonika ir „siemkės“ (saulėgrąžos – aut. past.) ant suoliuko. O lietuviai dirbo kaip arkliai“, – neslėpė moteris, kurios brolis Antanas dėl tėvų ligos pradėjo dirbti būdamas 12-os metų, 14-metė sesuo Emilija mokėsi pas tetą siūti, irgi anksti įsidarbino. Po ligoninės tėvas nebepaėjo, todėl nebedirbo, motina buvo stipresnė, tad išėjo į gamyklą krauti grūdų. „Apskritai, kai kurie lietuviai mokėjo verstis: motinos sesuo į Sibirą buvo pasiėmusi pieno separatorių. Jai ir atsimokėdavo viena kita stikline pieno. Karvės Sibire jo teduodavo po 5 l perdien, pienas buvo vertybė, – pasakojo S. Anužienė. – Kas buvo pasiėmę siuvimo mašiną, siuvo, rengė žmones, ir taip užsidirbdavo ar maisto, ar vieną kitą pinigą.“ S. Anužienei neblogai sekėsi mokytis, ji norėjo mokytis medicinos, tačiau šeima susiruošė grįžti į Lietuvą, nelaukdama nė dukters išleistuvių vakaro mokykloje. „Labai skaudėjo širdį, bet tėvų trauka grįžti į gimtąją šalį buvo nenumaldoma“, – iki 1971-ųjų su klasės draugais susirašinėjusi moteris akcentavo, kad grįžti į Lietuvą leidimo jie negavę. Bet, kai brolį Antaną paėmė į sovietų armiją, motina kariniame komisariate siekė savo teisybės: jeigu sūnus tremtinys tinka armijai, kodėl jie negalį pasilikti Lietuvoje ir gauti registraciją. Šeima apsistojo pas tėvo seserį Ankštakiuose. Tėvas išgyveno iki 1963 m., motina mirė 1984-aisiais. „Lietuvoje norėjau mokytis vairavimo, kad galėčiau dirbti, eiti į savarankišką gyvenimą. Man ir vėl nepavyko – kadangi motinos nepriėmė į kolūkį dėl amžiaus, o reikėjo registracijos, man teko dalia ją pakeisti“, – apie neišsipildžiusias svajones kalbėjo S. Anužienė, kolūkyje sutikusi ir savo prieš 5-erius metus mirusį vyrą Vytautą, su kuriuo sugyveno tris vaikus, iš kurių vienas miręs. Be kolūkio, moteris per 20 metų dirbo laiškaneše, taip pat sandėlio darbuotoja Kretingos profesinėje mokykloje.
Trauma – visam gyvenimui S. Anužienės nuomone, tas nuolatinis žeminimas, tyčiojimasis, badas, nepritekliai paliko psichologinę traumą visam gyvenimui. „Mes gyvenome kažkokioje baimėje, buvome ujami, spardomi. Ar tai galima pamiršti? Mes ir likome visam gyvenimui užguiti, savo vertės nepajautę žmonės“, – pašnekovės pastebėjimu, ir suaugusieji išgyveno ne ką mažiau: gyveni, žmogus, visavertį gyvenimą – ūkis, žemė, pastatai, gyvuliai, ir per valandą kitą – turi viską palikti, nežinai, kas tavęs laukia. „Negaliu nė pagalvoti, kaip tėvai visa tai ištvėrė“, – moteris pasvarstė, kad kažką panašaus dabar išgyvena ir Ukrainos žmonės. Kretingos rajono švietimo centro psichologė Vika Gridiajeva, paklausta, ką išgyvena žmonės, vaikai, praradę namus, komentavo: „Iš esmės vaikas, netekęs namų, arba dar blogiau – ir namų, ir tėvų, netenka pamatinio saugumo jausmo. Šią būseną psichologijoje mes vadiname trauma. Tai nėra šiaip stresas ar dar kokie nors tiesiog nemalonūs išgyvenimai. Tai yra išgyvenimas, kuomet vienaip ar kitaip susiduriame su mirties realybe. Ir ši patirtis palieka gilų randą. Drįsčiau sakyti, kad žmonės, išgyvenę šias patirtis, niekada ir nebesijaus 100 proc. saugūs, o tai keičia pasaulėžiūrą, keičia asmenybę, elgesį su aplinka. Vaikai, paimti iš šeimų, greitai suauga, regis, juose dingsta buvęs lengvabūdiškumas.“ V. Gridiajevos pastebėjimu, spėlioti, kaip jaučiasi tremtiniai ir kokios to pasekmės, nė nereikia: Lietuvoje yra atliktas labai didelės apimties tyrimas, kurio viena autorių yra Danutė Gailienė, išleidusi knygą būtent šia tema. Jos teigimu, mes visi ligi šiol patiriame represijos pasekmes, kurios atsispindi ir politikoje, ir kasdieniuose pasirinkimuose.
Trėmė vadinamuosius buožes ir nacionalistus Pagal knygos „1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai“ duomenis ir publikuojamus dokumentus, Lietuvos TSR saugumo vado Gorlinskio 1949 m. kovo 31 d. pasirašytą raštą Sovietų Sąjungos saugumo ministro pavaduotojui Abakumovui, 1949 m. trėmimo operacija, prasidėjusi kovo 25 d. 6 val. ryto, truko iki kovo 28 d. 18 val. Buvo numatyta ištremti 6 tūkst. buožių šeimų ir 2,5 tūkst. vadinamųjų banditų ir nacionalistų. Planą represijų vykdytojai viršijo: ištremta 8 tūkst. 765 šeimos, arba 28 tūkst. 981 žmogus: buožių – 6 tūkst. 817 šeimų, banditų-nacionalistų – 1 tūkst. 948 šeimos. Tarp ištremtųjų – 9 tūkst. 83 vyrai, 11 tūkst. 541 moteris, vaikų iki 15 metų – 8 tūkst. 357. Iš Kretingos rajono ištremta 1 tūkst. 78 žmonės, arba 352 šeimos. Tremiama buvo iš 50 stočių, „pakrauti“ 1 tūkst. 474 vagonai, suformuoti 24 ešelonai, paskutiniai kurių iš Lietuvos pajudėjo 1949 m. kovo 29 d. Kretingos muziejaus muziejininko istoriko Tado Šaulio turimais duomenimis, kurie nėra visiškai tikslūs dėl administracinio paskirstymo – Kretingos miesto, rajono ir apskrities – iš mūsų krašto įvairiais trėmimo etapais buvo ištremta 930 šeimų, arba 3 tūkst. 152 žmonės. Jų atminimui Kretingos muziejuje yra paskirta ekspozicija, kurioje eksponuojama nemažai tremties buities rakandų, iš džiovintos duonos sukurti rožančiai, įdomiai atrodo ir iki sienos pločio išdidintos nuotraukos ir jų fone sustatyti tremtinių lagaminai, batai. „Moksliniame archyve saugome tremtinių prisiminimus, straipsnių iškarpas, kitą informaciją“, – tvirtino T. Šaulys. --- „Pajūrio naujienos“vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
|
|
