Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Alexandre KRAUSS

Europos Parlamento Renew frakcijos politikos patarėjas

Rusijos kriminalinė invazija ir karas prieš Ukrainą, Ukrainos žmones yra daugiau kaip 20 metų besitęsiančios ir vis didėjančios Putino režimo retorikos išvada. Šią retoriką Putino režimas plėtojo ir bandė kasmet, siekdamas atkurti tai, ką jis vadina „rusų pasauliu“ – aliuzija į kažkokią mitinę dvasinės imperijos sampratą.

Daugelis įvykių skatino Vladimiro Putino retoriką, tačiau pradžia laikytina Šaltojo karo pabaiga 1991 m. gruodžio 26 d. – Sovietų Sąjungos griūties data. Ir, nors pasaulis iš tiesų pasikeitė, tas pokytis buvo stipriai susijęs su aklu troškimu, kad praeitis niekada nepasikartotų. Deja, taip neįvyko.

Ir kaip gi mes atsidūrėme ten, kur esame šiandien? Kaip mes leidome Putino režimui įstumti Europą į didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir sukelti naujo karo mūsų žemyne ??grėsmę?

Daugelis šį klausimą nuo

2022 m. vasario 24 d. užduoda nuolat, o atsakymas nėra paprastas. Tam reikia sudėtingos analizės, kurios pastarieji dabartiniai Europos lyderiai vengia arba atsisako atlikti. Skaudi tiesa ta, kad šiandien esame ten, kur esame iš esmės dėl savo pačių kaltės. Taip atsitiko ne dėl nuolatinių įspėjimų, kuriuos skelbė tokios šalys, kaip Lietuva, Estija ar Rumunija, trūkumo. Šiandien esame tokioje padėtyje dėl neveiklumo, silpnos politinės lyderystės ir vertybių korupcijos.

Šaltojo karo pabaiga paskatino Europos Sąjungą, kaip ir kai kurias tradicines jos sąjungininkes, pavyzdžiui, JAV, nusistatyti naujus prioritetus. Transatlantiniai santykiai, kurie kadaise buvo pagrindinis abiejų Atlanto pusių prioritetas, pamažu transformavosi į itin konkurencingus santykius. Čia kalbame apie taip vadinamosios minkštosios galios naudojimą. Iliustratyvus pavyzdys yra prekyba. Kita vertus, buvusios Sovietų Sąjungos žlugimas tapo priežastimi, dėl ko JAV drastiškai sumažino investicijas į tradiciškai JAV ir ES giliai jungusią sritį – gynybą ir saugumą. Europoje nebeliko aiškios grėsmės, todėl JAV su George'o W. Busho administracija nusprendė peržiūrėti savo gynybos politiką. JAV pamažu perkėlė savo išorės politinius ir saugumo prioritetus į Aziją ir Pietryčių Aziją, ypač dėl vis didėjančios Kinijos įtakos regione. Šis strateginis sprendimas atsispindėjo ir žvelgiant į NATO vaidmenį dešimtmečiais po Šaltojo karo pabaigos. Ilgametė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos misija tapo visiškai tuščiavidurė, ją reikėjo identifikuoti iš naujo, o organizacija privalėjo išgyventi ilgas filosofines savo naujos paskirties paieškas.

O šioje Atlanto pusėje po Šaltojo karo iškilęs iššūkis Europos Sąjungai buvo jos plėtra. Kipras, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija tapo ES narėmis 2004 m. gegužės 1 d. Nors ES tapo didesne organizacija, bet, deja, tai niekada neatspindėjo jos, kaip politines sąjungos, augimo. Dėl to, kad valstybės narės taip niekada ir neprisiėmė tvirto politinio įsipareigojimo, siekiančio toliau negu tik prekybos, vidaus rinkos ir kitos vidaus politikos sritys. Tam trukdo ir vadinamosios ES vienbalsiškumo taisyklės suvaržymai. ES išorės politika tarptautinėje arenoje tapo prasta, netgi nereikšminga. Bendra ES išorės politika ir toliau išlieka atskirų ES valstybių narių išorės politikos darbotvarkių, kas paverčia ES pavienių laisvų valstybių, nepajėgiančių plėtoti ir taikyti bendros išorės politikos, tariama konfederacija. Net Lisabonos sutartis (įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d.) ir jos naujos nuostatos dėl gynybos ir išorės politikos nepajėgė ištaisyti ES bendros priemonės, kuri galėtų paskatinti Sąjungą tapti pasauline kietosios jėgos organizacija, trūkumo.

Putino vadovas „Rusų pasaulis“ buvo pradėtas rašyti, kai Rusija 2008 m. paskelbė karą Gruzijai. Šio karo ir invazijos siekis – suvaržyti suverenios valstybės siekį tapti Europos Sąjungos ir NATO nare. Kremliaus strateginis sprendimas buvo aiškus – apriboti ES ir NATO įtakos sferą prie Rusijos sienų. Invazija pavertė Gruziją vadinamuoju įšaldyto konflikto zona, kas sutrukdė šaliai, kaip ir bet kuriai kitai tokiomis aplinkybėmis, tapti aukščiau paminėtų organizacijų nare (dėl tam tikrų tų organizacijų sutarčių suvaržymų). Tačiau pagrindinė pamoka, palanki Putino darbotvarkei, buvo ta, kad tarptautinė bendruomenė nieko nepadarė, kad padėtis Gruzijoje būtų ištaisyta.

Nieko netikėta – toliau sekė Ukraina. Putino metodas ir vėl buvo pritaikytas, o pirmoji invazija į kelis Ukrainos rytinius regionus ir Krymo aneksija 2014 m. buvo tik įrodymas, kad Putino režimas vėlesniame etape pradės plataus masto karą ir invaziją į visą šalį. Tarptautinė bendruomenė ir vėl nesugebėjo atremti Rusijos veiksmų, ir netrukus visi diplomatiniai santykiai su Kremliumi buvo daugmaž normalizuoti. Tarptautinė bendruomenė, daugiausia Europos Sąjunga ir NATO valstybės narės, atskleidė akivaizdų politinės valios atstumti ir nubausti Putiną ir jo režimą stygių. Tokia nerūpestinga ir neatsakinga veiksmų ar kitaip – neveiksnumo kryptis tiesiog dar labiau pakurstė nepaprastas Rusijos ambicijas.

2022 m. vasario 22 d. Rusija pradeda precedento neturintį karą ir invaziją prieš suverenią Ukrainos tautą, nužudydama dešimtis tūkstančių, iš dalies sunaikindama šalį, vykdydama nusikaltimus žmoniškumui, grasindama Europai branduoliniu karu ir įstumdama pasaulį į precedento neturinčią energijos ir maisto trūkumo krizę.

Ukrainos griuvėsiai – Rusijos kriminalinės invazijos į šią šalį pasekmė.

„Užsiliepsnojus namui“ Europos Sąjunga pagaliau ėmėsi neatidėliotinų priemonių, tačiau suvaržyta baimės sukelti dar platesnį karą. Po beveik 14 metų nuo Rusijos karo prieš Gruziją ES pirmą kartą priėmė bendrus ir tvirtus sprendimus prieš Rusiją. Daugelis sako – per vėlai ir per mažai. Tačiau taip pat galima teigti, kad šiomis neeilinėmis sudėtingomis aplinkybėmis tokia organizacija kaip Europos Sąjunga gali augti ir parodyti savo tikrąją politinę dimensiją. Nuo 2022 metų vasario, siekdama izoliuoti Putino režimą, Europos Sąjunga panaudojo daugybę sankcijų prieš atskirus Rusijos asmenis ir organizacijas. Toliau sekė ekonominio pobūdžio sankcijos: Rusija šiandien negali importuoti prekių iš ES ir negali eksportuoti į pastarąją tokių prekių, kaip nerafinuota nafta, rafinuoti naftos produktai, anglis ir kitas kietasis iškastinis kuras, plienas, geležis ar mediena. Transporto sektoriui taip pat buvo pritaikytos visapusiškos sankcijos, o keliems Rusijos bankams buvo pritaikytos SWIFT sankcijos. Politiškai Rusija buvo pašalinta iš Europos Tarybos ir JT Žmogaus teisių tarybos.

Ar šios sankcijos veikia? Lėtai, bet veikia. Labai sunku tiksliai nustatyti tikrąjį galiojančių sankcijų dydį ir veiksmingumą, atsižvelgiant į tokį laikotarpį ir turimus duomenis. Pavyzdžiui, Rusijos kariuomenė susiduria su kritiniu technologinės įrangos trūkumu ir, kaip pranešama, dėl puslaidininkių trūkumo naudoja mikroschemas, išluptas iš indaplovių ir šaldytuvų, kad taisytų karinę įrangą. Tačiau, kaip ir tikėtasi, pati Europa ir europiečiai šiandien susiduria su šių sankcijų poveikiu Rusijai. Energijos kainos smarkiai išaugo ir sukėlė domino efektą, kuris smarkiai paveikė prekių ir paslaugų kainas visoje ES. Jaučiama didėjanti socialinė įtampa, o socialinės pagalbos paklausa pasiekė kritines aukštumas. Vis dėlto, Eurobarometro duomenimis, beveik 80 proc. europiečių ir toliau palaiko ES sankcijas Rusijai, išskyrus Vokietiją, kur 51 proc. piliečių mano, kad sankcijos labiau kenkia vokiečiams negu rusams.

Be jokios abejonės, ES yra visiškai įsipareigojusi Ukrainai ir ukrainiečiams. Dar niekada Sąjunga nebuvo tokia drąsi teikdama paramą trečiajai šaliai ir teikdama ne tik humanitarinę pagalbą. ES įsipareigojimą ir nuolatinę paramą Ukrainai sudaro daugybė finansinės pagalbos paketų, skirtų dabartiniam ir būsimam šalies atstatymui, taip pat specialios priemonės, skirtos gelbėti Ukrainos piliečius nuo karo, ir net karinė pagalba, teikiama per specialią Europos Taikos Priemonę. Politiniu požiūriu, pagrindinis senas ukrainiečių prašymas yra narystė ES. 2022 m. birželio 23 d. Europos Vadovų Taryba suteikė Ukrainai kandidatės statusą precedento neturinčiu sprendimu. Jei toks sprendimas yra išskirtinis politinis ES pareiškimas, taip pat būtina konstatuoti, kad Ukraina, kaip visateisė ES valstybė narė, yra tolima realybė. Ukraina šiandien atsidūrė kare, ir tokia realybė pagal Europos sutartis visiškai blokuoja narystę ES. Jei karo baigtis bus įšaldyto konflikto tęsinys, Rusijai okupavus šalies regionus, tai bus kliūtis. Tik pasibaigus karui ir visiškai atsitraukus Rusijai, Ukraina galėtų vadovautis ES gairėmis, kad taptų nare, tačiau net ir šis procesas gali užtrukti daug metų. Tas pats pasakytina ir apie narystę NATO.

Praėjus aštuoniems mėnesiams po Rusijos invazijos, karas tęsiasi. Greitos Rusijos nusikalstamos invazijos ir karo prieš Ukrainą pabaigos nebus. Putino galia kol kas tvirta, o ES ir JAV turi itin ribotą priemonių rinkinį, kad galėtų veiksmingiau kovoti su Putino Rusija. Svarbiausia, kad visi Ukrainos partneriai ir toliau pasiryžtų besąlygiškai remti šalies kovą su agresoriumi. Taip pat labai svarbu kartą visiems laikams pripažinti praeities neveiklumo prieš autoritarinį ir nusikalstamą režimą klaidą. Vertybės yra svarbios, o kai kurios ES valstybės narės pamiršo jų svarbą ir prasmę. Labiau negu bet kada atėjo laikas politiškai sustiprinti Europos Sąjungą ir aklai ginti mūsų demokratiją ir laisves, kaip šiandien daro mūsų broliai ukrainiečiai.

Parengė Audronė PUIŠIENĖ

---

„Pajūrio naujienos“ vykdo projektą „Saugi informacija – propagandos priešnuodis“, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas