Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Legendomis apipinta Strazdelio sodyba

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2022-02-25
Šiandieną Starzdelio sodyba Birutės g. Nr. 4 priklauso jo palikuonims anūkei Vitai Budzienei su vyru Tauru ir jo dukteriai Rūtai Aleksandrai Barienei (dešinėje).

Kone Kretingos miesto centre, užstotas prekybos centro „Senukai“, Birutės g. Nr. 4 sodyboje išlikęs itin įdomios architektūros akmeninis statinys. Jo viena mūro siena tarsi prilaiko kalvos šlaitą ir yra geriausiai matoma iš Akmenės gatvės. Senieji kretingiškiai spėlioja – gal prieškariu čia buvęs kalėjimas, o gal slėptuvė nuo bombų. Tačiau tik jos šeimininkas Juozas Strazdauskas, vadintas tiesiog – Strazdeliu, šiandieną tiksliai papasakotų, ką gi buvo sumąstęs. Deja, savo inžinerijos paslaptis į kapus jis nusinešė per Kretingos gaisrą 1941-aisiais.

Statinys trijų aukštų

Į Birutės g. Nr. 4 sodybą iš Vilniaus sugrįžta J. Strazdausko duktė 87-erių Rūta Aleksandra Barienė ir anūkė Vita Budzienė su šeima, o žiemą-vasarą ją prižiūrėti talkina kaimynas Antanas Vaitkus iš gretimo daugiabučio, kuris, sutikus savininkams, ir aprodė paslaptingąjį statinį. Statinys 3-jų aukštų, L raidės formos, plokščiu stogu, viršum kurio įrengta terasa.

„Artimieji pasakojo, kad pats sodybos šeimininkas Strazdelis kažkada išsikėlė sklypą, aptvėrė jį tvora ir apsodino klevais, kad šie sutvirtintų šlaitą nuo Birutės gatvės, o ant kampo iš lauko akmenų ant vakarų pusėje išlikusios sienos ėmė mūryti šitą įdomų statinį“, – pasakojo A. Vaitkus, įleidęs į jo vidų.

Stačiais siaurais akmeniniais laiptais patenkama į kelias skliautuotas patalpas, viduje sienos taip pat mūrytos iš akmenų, langų ertmės – arkinės. Iš tiesų padvelkia paslaptimis ir mistika. Dar žemiau – rūsys, jį mačiusiems tikrai primenantis požeminę slėptuvę.

Prižiūrėti sodybą talkina kaimynas Antanas Vaitkus.

Per karą – slėptuvė

J. Strazdausko duktė R. A. Barienė patvirtino iš tikrųjų karo metais čia buvus slėptuvę: kilus pavojui, subėgdavo kaimynai su vaikais. Paties Strazdelio tuomet jau nebebuvo gyvo.

Jo anūkė V. Budzienė gerai prisimena, kai nacionalizuotas senelio namas buvęs paverstas vaikų darželiu: „Tuomet tą namą ypač prižiūrėjo, ligi šiol prisimenu jo kvapą. Mama pasakojo, kad tais laikais Kretingoje dar tebebuvo daug vienuolių, kurios dirbo darželyje. Vienoje išlikusių fotografijų užfiksuotas šį darželį lankęs žinomas politikas Artūras Paulauskas: mūvįs baltomis kojinaitėmis jis stovi ant kėdės prie Kalėdų eglutės.“

O akmeninis pastatas tuomet tarnavęs kaip darželio rūsys. „Atsimenu laiptus: abipus jie buvo apstatyti nebereikalingais žaislais – vežimėliais, lėlėmis. Man labai patikdavo prisėsti ant tų laiptų“, – savo vaikystę labiau darželyje, o ne tėviškėje prisiminė pašnekovė.

Bet vėliau, pastačius naują darželį, namą ir ūkinį atidavė manevriniam fondui – į jį laikinai įkeldavo šeimas ar asmenis, neturinčius, kur gyventi. „Tie naujieji gyventojai sukėlė tokį siaubą: laikė kiaules, jų mėšlu, šlaku užpylė apatinį ūkinio aukštą, po namu įsirengė kanalizaciją“, – tokią sodybą ligi susigrąžinant šeimai, prisiminė V. Budzienė.

Trys galimos versijos

Apsidžiaugusi, kad kretingiškius sudomino jos tėviškė, architekte dirbanti V. Budzienė sakė ir pati su vyru Tauru, taip pat architektu, negalintys atsistebėti, kaip jos senelis sugebėjo taip meistriškai įrengti pastatą.

„Iš tikrųjų nė mano močiutė nežinojo, ką senelis ruošiasi daryti tame pastate. Yra trys versijos: pirmoji – užverstame apatiniame aukšte buvo milžiniškos 8-kampės betoninės vonios, tad manoma, kad ruošėsi įrengti limonadinę, antroji – galbūt ketino auginti šampinjonus, trečioji – įrengti miesto skalbyklą, nes išlikę ventiliacinės šachtos, požeminiai vandens nutekėjimai“, – giminės spėjimais dalijosi paveldėtoja.

Per visus aukštus ėjo 6-kampiai stoglangiai, lubose buvo šviestuvai – išlikę jų skylės. Ant terasos buvo įrengta oranžerija, o Vitos motina atsimena, kaip joje augo saldžiosios „razinkos“, vadinasi, – vynmedžiai.

„Močiutė pasakodavo, kad, senelis grįždamas iš Pirmojo pasaulinio karo, Pietų Europoje pamatė apželdintus plokščiastogius namus, ir sugalvojo tai atkartoti savo sodyboje Kretingoje“, – pasakojo vilnietė, o jos pasakojimas perėjo į senelio kilmės, kuri, beje, taip pat – mįslinga, aiškinimą.

Paslaptingasis mūrinis pastatas: viršuje kairėje – įėjimas iš sodybos, dešinėje – siena nuo Akmenės gatvės, apačioje – vidaus skliautai ir rūsiai.

Kaupė augalų ir laikrodžių kolekciją

J. Strazdauską užaugino svetimi žmonės Kartenoje, suteikė jam šią pavardę. „Jo įtėvis buvo dailidė ir išmokė Strazdelį meistrauti. Kartais su mama pasvarstom, o gal yra buvęs kokių turtingų žmonių pavainikis... Mano močiutė Aleksandra buvo ūkininkaitė iš Prialgavos, netoli Šačių: kai senelis ją vedė, jai buvo 20, o jam – 47-eri. Močiutė dažniau likdavo kaime, o senelis jau turėjo namus Birutės gatvėje, dar statėsi tą ūkinį. Močiutė nelabai ir težinojo, ką jis ten buvo sumąstęs, tik labai gerbė už tai, kad viską darė savo rankomis“, – prisiminė V. Budzienė.

Strazdelio duktė R. A. Barienė prisimena prieškariu tėvų namuose buvus ne tik turtingą augalų kolekciją, bet ir – senovinių laikrodžių. Turguje išpardavęs žmonos atvežtą grietinę, parsigabendavo kokį seną laikrodį, kurį pats suremontuodavo, ir taip kaupė kolekciją. Labai vertino mokslą, sakė – mergaitės turi mokytis. Taip abi dukros – vyresnėlė Adelė ir Rūta Aleksandra – tapo mokytojomis.

Strazdelis iš šio pasaulio iškeliavo būdams 64-erių, taip ir nespėjęs papasakoti, ką sodyboje planavo. Mirė nuo išgyvento streso po gaisro, kai užsidegė namas, kaimynai puolė gelbėti. Po karo sovietai sodybą nacionalizavo. „Močiutė, atvykusi iš kaimo, visus namus rado išverstus, išplėštus. Nebelikę vertingų daiktų, nuotraukų. Tik vieną jų, kur senelis dalyvavo laidotuvėse, šiukšlyne rado kaimynai“, – tik iš šios, pasakojo anūkė, ir išsididinusi senelio nuotrauką, kuri kabo ant sienos jo buvusiuose namuose.

---

Vita Budzienė sakė, kad ūkinį pastatą jos senelis J. Starzdauskas statęs ant neva Akmenės gatvėje išlikusios vakarinės raudono mūro gynybinės Kretingos miesto sienos. Apie tai, jos žodžiais, buvę pažymėta prieš daugel metų tuometinio paminklosaugininko Juliaus Kanarsko jai išduotoje pažymoje.

Tačiau Kretingos muziejaus istorikas J. Kanarskas, patikrinęs dokumentus, paneigė šį teiginį: „Tai negali būti išlikęs miesto gynybinės sienos fragmentas. XVIII a. žemėlapyje miesto siena pažymėta, bet ne toje vietoje, ir neaišku, kokia ji buvo. Pažymoje kalba ėjo apie senojo sklypo, suformuoto dar XVIII a., vakarinę ribą, kurią ženklino akmenų sanpila ir liepų alėja.“

Paklaustas, ar turėtų būti saugomi tokie įdomūs privatūs miesto architektūros statiniai, J. Kanarskas sakė, kad paveldo atžvilgiu jau net 50 metų amžiaus objektai gali būti vertingi: „Šis statinys turėtų būti saugotinas, ypač, jei jo savininkai norėtų pritaikyti jį visuomenės poreikiams.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas