|
|
|
Jubiliejinė puokštė – Palangos jūros šaulių chorui
Palangos jūros šaulių vyrų choras skambiu koncertu kurhauzo salėje paminėjo 40-ąjį savo kūrybinės veiklos jubiliejų, sulaukė svečių, sveikinimų ir linkėjimų gyvuoti antra tiek. Įkūrė muzikos mokytojas „Pradžioj gal užteks ir 10-mečio“, – juokėsi choro vadovas Rimgaudas Juozapavičius. Esą ant auksinio kalno užlipus bus geriau matyti, ar kopti į viršų, ar leistis. Nors choras priklauso Palangos kultūros ir jaunimo centrui, tačiau atstovauja ir Vakarų (jūros) šaulių III rinktinei. Jo ištakos – 1981-ieji metai, tuometiniuose Palangos kultūros namuose muzikos mokyklos mokytojo akordeonisto Arvydo Krisiukėno įsteigtas, o vėliau kurorte žinomo psichiatro Eduardo Skritulsko, dabartinio Seimo nario Mindaugo Skritulsko tėvo, iki pusšimčio narių užaugintas galingas vyrų saviveiklos kolektyvas. Anot Rimgaudo, kaip šis gydytojas psichiatras, būdamas sumanus organizatorius, didelis chorinės muzikos gerbėjas ir geras dainininkas, choristus sugebėdavo privilioti, sklandydavo legendos: kalbama, kad sykį kabineto duris peržengęs pacientas taip lengvai neištrūkdavo – nori „balto bilieto“, – choras privalomas!“ – šmaikščiai pasakojo R. Juozapavičius. Jūros šaulių vyrų choro vardą kolektyvas įgijo 1990-aisiais, į dainininkų gretas įsiliejus gausiam būriui jaunų aktyvių visuomenininkų. O ar Rimgaudas, kilęs iš Punios krašto Alytaus rajone, kada pagalvojo, kad su šiuo kolektyvu teks susipažinti iš arčiau, prisitaikyti, susidraugauti, juolab vadovauti? „Jokiu būdu. Mano gimtinę ir Palangą, esančią kitame Lietuvos gale, skiria daugiau kaip 300 kilometrų. Bet atsitiko taip, kad, studijuodamas Vilniaus konservatorijoje, sutikau palangiškę Valdonę. Abu dirigavimo mokėmės pas tą patį garsų pedagogą Tadą Šumską. Ji visada diriguodavo pirmoji, o aš – antras, tad turėdavau laiko stebėti grakščius jos rankų mostus“, – draugystės su žmona pradžią ir užgimusią meilę prisiminė R. Juozapavičius. Vadinasi broliais Nuo pat savo darbo biografijos pradžios 1989-aisiais Rimgaudas Palangoje tebevadovauja Kultūros ir jaunimo centro moterų vokaliniam ansambliui „Guboja“, o Jūros šaulių choro vadovo vairą prieš 8-erius metus buvo įkalbėtas perimti iš dabartinio vargonininko, Palangos kultūros ir jaunimo centro kamerinio mišraus choro vadovo Edmundo Jucevičiaus. „Nelabai norėjau. Vyrai visuomet ambicingesni, su moterimis man sekasi lengviau, paprasčiau, gal kad vienintelis esu tarp jų?“ – šypsojosi pašnekovas. Šiuo metu dainininkų sąrašuose yra 20 šaulių, bet renginiuose nuolat dalyvaujančių yra apie 16. Tai įvairių profesijų dažniausiai vyresnio amžiaus asmenybės, bendraminčiai. Repetuoti jie renkasi dukart per savaitę, o kai reikia, dažniau. Prisišnekinti naujokų nėra lengva, bet draugas paragina draugą, be to, suveikia reklama koncertų metu. Tie, kurie į chorą ateina, anot Rimgaudo, paprastai jau būna dainavę kituose kolektyvuose, gyvenant kituose miestuose, o, persikėlus į Palangą, taip pat ieško galimybės įdomiau leisti laiką, neužsisklęsti tarp keturių sienų.
R. Juozapavičiaus žodžiais, choristai šauliai vienas kitą vadina broliais. „Iš pradžių man buvo keista, bet dabar suprantu, kad brolis yra kur kas daugiau negu draugas, negu bičiulis“, – atviravo pašnekovas, prieš kelerius metus ir pats tapęs šaulių organizacijos nariu. Palangos choristai šauliai, iš kitų saviveiklininkų išsiskiriantys originalia uniforma, veiklos turi tiek, kad vos spėja suktis: lanko partizanų būstines, pagerbia žuvusius kovotojus, savo skambiais pasirodymais praturtina įvairius kitus renginius, tokius, kaip Laisvės gynėjų, Valstybės bei Nepriklausomybės atkūrimo, Gedulo ir vilties, Juodojo kaspino, Karaliaus Mindaugo karūnavimo, Kariuomenės dienos. Yra dalyvavę Dainų šventėse Vilniuje, koncertavę Latvijoje, pabuvoję Lietuvos Seime. Šiemet su koncertu vylėsi apsilankyti Lietuvos ambasadoje Prancūzijoje, tačiau šiuos planus sugriovė koronaviruso pandemija. O didžiausiu stebuklui prilygstančiu įvykiu dar tuo metu, kai Palangos šaulių vyrų chorui vadovavo kretingiškis kompozitorius Aloyzas Žilys, jie vis dėlto laiko išvyką į Romą ir susitikimą su Popiežiumi Jonu Pauliumi II. Vieninteliai, kaip jūra Tarp aktyviausių choristų R. Juozapavičius paminėjo patį choro seniūną Palangos Šaulių kuopos, kuriai neseniai suteiktas Jono Žemaičio vardas, vadą Adolfą Sendrauską, ypač gerą klausą turintį Joną Lukauską, palangiškiams gerai pažįstamus buvusį gidą Pranciškų Samauską, ne vieną knygą apie medžioklę parašiusį teisininką Donatą Žuolį, taip pat Bronių Špokauską, Tomą Petrą Jekevičių. „Įsivaizduojat, mūsų Tomui Petrui – 86-eri, o energijos ne vienas jaunesnis pavydėti gali. Jis laiko daugybę bičių šeimų, medumi aprūpina ir mus. Kartą, pasibaigus vienai šventei, pasisiūlėm 6 kilometrus iki sodybos pavėžėti – kur tau sutiks! Pasirodo, tiek kelio pėsčiam įveikti jam – niekai“, – stebėjosi Rimgaudas. O kai choristo Vidmanto Narkaus sūnus vedė, grupelė Palangos kultūros ir jaunimo centro „Gubojos“ moterų ansamblio ir Jūros šaulių choro dalyvių buvo pakviesta pagroti ir lietuviškai padainuoti vestuvėse nuotakos tėvynėje Indijoje. „Turnė“ po didelę šalį truko savaitę, o gal ilgiau. Palangiškiai sugrįžo kupini lig tol nepatirtų įspūdžių. Choristai yra susidraugavę, pažįsta vieni kitų šeimas, sveikina jubiliejų, kitų sukakčių progomis. Vienas šaulys, priklausantis tai pačiai kuopai, Gintautas Andrišėnas, į koncertus kartu su palangiškiais vyrais padainuoti atvažiuoja net iš sostinės. „Jūra yra vienintelė, o mūsų Palangos jūros šaulių choras – juk irgi vienintelis toks Lietuvoje“, – juokėsi vadovas. Repertuare daugiausia skamba žygio, kariškos, tremtinių ir lietuvių liaudies dainos. R. Juozapavičius prisipažino, kad jo silpnybė – Algimanto Raudonikio kūryba, todėl neatsitiktinai koncertuose galima išgirsti šio kompozitoriaus dainų, tokių, kaip „Vien tik tango“, „Mūsų jūra“ ar „Girių Lietuva“.
|
|
