Apie gyvenimo universitetus, už kuriuos diplomo niekas neduoda

Kretingiškė Zita Macevičienė, prisiminusi savo Kretingoje prabėgusią vaikystę, jaunystę, sakė, kad labiausiai jai įsiminė, kaip statėsi Kretinga – kaip kilo nauji individualūs ir daugiaaukščiai namai.

Kretingiške senbuve save vadinanti Zita Macevičienė, šiomis dienomis paminėjusi savo asmeninį 80 metų jubiliejų, Kretingoje gimė, užaugo, čia užaugino dvi dukteris, dukart liko našlė ir, sakė, niekas jos iš Kretingos kitur ir nepaviliojo. Moters, dar vaiko, akyse Kretinga kilo iš pokario, iš vargo, kaip ir daugelis kretingiškių, kapstėsi šeima, o ir jai pačiai gyvenimas atseikėjo nemažai bėdų ir vargo.

„Tačiau dabar mums, senjorams, gyvenimas tikrai šviesus – turime veiklos, kol nebuvo pandemijos, galėjome keliauti. Rieškučiomis galime semti tą gyvenimo džiaugsmą, kurį pasiimti dar leidžia metai“, – optimistiškai kalbėjo Z. Macevičienė, dalyvaujanti visuomeniniuose Kretingos gyvenimo įvykiuose. Ji yra ilgametė miesto Taikos–J. Jablonskio–Medžiotojų gatvių seniūnaitė, aktyviai dalyvauja Kretingos trečiojo amžiaus universiteto veikloje, dainuoja šios švietimo institucijos ansamblyje „Svajonių aidas“, kuriam vadovauja Aloyzas Žilys. Moteris kuria eiles ir jai smagu, kad ansamblio vadovas, matyt, įžvelgęs tose eilėse prasmę, mintį, rimą ir ritmą, sukūrė 4 dainas, kurias atlieka ansamblis.

„Gyvenimas man davė sutikti labai daug gerų žmonių. Tai ir padėjo ištverti visus sunkumus, išmokė dalintis – iš mano namų nė vienas neišeis nepavalgydintas, kuo galiu, tuo padedu bėdos prispaustam“, – sakė moteris.

Pašnekovės tėvas Fabijonas Kubilius (kairėje) su savo krikšto sūnumi

Karas ilgam atėmė brolį

Antrojo pasaulinio karo siaubiamą Kretingą Z. Macevičienė prisimena tik iš tėvų Onos ir Fabijono Kubilių pasakojimų. Ji žino, kad tėvas ties Gargždų–Raguviškių kelių susikirtimu turėjo kalvę, tėvai buvo įsirengę ir nedidelį būstą, o vyresnis brolis – dar ir balandinę. Tėviškė neišliko – po karo ji buvo nacionalizuota ir nušluota nuo žemės paviršiaus, juolab kad sudegus Kretingos Rotušei, sudegė ir kalvės bei namų dokumentai. Kodėl tėvas buvo juos ten nunešęs, Z. Macevičienė sakė nežinanti – gal dėl kokios nors registracijos?

Kalvis F. Kubilius buvęs labai komunikabilus, kariavęs per I pasaulinį karą ir patekęs į nelaisvę, kurioje išbuvo 3 metus, pramoko kalbų – gebėjo susikalbėti rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbomis. Tai pravertė užėjus ir rusams, ir vokiečiams. Kad ir visko matęs, vaikams tėvas pasakojęs, kaip, pamačius iki ausų ginkluotus vokiečių kareivius, pradėjusios kojos virpėti. Neapsiriko: į kalvę užsukę vokiečiai sėmė iš šulinio vandenį ir liepę vis gerti gerti... Tikrino, ar šulinio vanduo kuo neužnuodytas. Tada prisipylę į gertuves vandens ir nuėję.

Į kalvę vokiečiai buvo suvilkę ir nušautuosius bei sužeistus rusų karius. „Mama pasakojo, kaip sužeistieji aimanavo ir vis šaukė „matka božja“ („Dievo motina“ – aut. past.), o paskui ūkininkai su arkliais ir vežimais buvo suvaryti tuos lavonus išvežti“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Z. Macevičienė savo darbo vietoje Kretingos senajame pašte.

Dėl šeimos saugumo tėvas šeimą buvo išvežęs į Žadeikių kaimą, pas gimines Laurinavičius. Su viena giminaičių Z. Macevičienė ryšius yra išsaugojusi iki šiol.

Tačiau šeimos atsargumas neišgelbėjo vyresniojo brolio Fabijono – baigiantis karui ir traukiantis vokiečių armijai jis, septyniolikmetis, tiesiai iš Kretingos bažnyčios, tikintiesiems švenčiant Porciunkulę, vokiečių buvo sučiuptas ir išvežtas. „Tik paskui sužinojome, kad jis pakliuvo į koncentracijos stovyklą, perėjo kelias karo belaisvių stovyklas. Tėvai taip ir mirė, nesužinoję, kad jų sūnus yra gyvas, – Z. Macevičienė pasakojo, kad su broliu, kuris pats juos susirado, ji pasimatė, sulaukusi 40-ies. – Pasibaigus karui, Fabijonas pateko į Belgiją, susipažino su senyva moterimi, kuri turėjo ryšių Amerikoje. Jos rūpesčiu gavęs vadinamąją šipkartę, atsidūrė Amerikoje. Namo negrįžo, nujausdamas, kad gali pakenkti šeimai, ir ieškojo mūsų ne tiesiogiai – pirmąjį laišką po daugybės nežinios metų parašė tetai.“

Amerikoje tokių, kaip Z. Macevičienės brolis, irgi per daug niekas nelaukė. „Kadangi buvo pramokęs kalbą, užsiregistravo savanoriu į armiją, kas suteikė jam techninį išsilavinimą, ir vėliau jis galėjo dirbti pagal įgytą profesiją“, – kad su prieš 2-jus metus anapilin išėjusiu broliu ryšiai, suradus vienas kitą, nebenutrūko, kalbėjo moteris.

Jubiliatė su savo motina Ona Kubiliene

Basakojė vaikystė ir gyvenimo vargai

Nežiūrint įvairių likimo peripetijų, Z. Macevičienė yra išsaugojusi pačius geriausius vaikystės atsiminimus: „Mūsų karta turėjo pačią nuostabiausią vaikystę! Nevaržoma laisvė, duonos riekė – vienoj rankoj, agurkas – kitoj, ir bėgiok, kiek tik nori. Basomis – po kiemą, basomis – rinkti mėlynių, grybų. Nei kokia gyvatė įkando, nei kokios erkės mus puolė. O jau sniego pusnys! Įkrisi ir šauksi mamą, kad ištrauktų, nes pats nebeatsikeldavai – tokios gilios jos būdavo. Mes visiškai nieko nebijodavome, tik kartą, šokdama per vadinamąjį Švento Jono karnuolį, užmyniau varlę, ta suspigo, ir iki šiol nejaukumas išlikęs – bijau varlių.“

Šeima po karo vertėsi sunkiai, bet motina buvo darbšti, eidavo dirbti į kaimą, parnešdavo duonos, pieno vieną kitą šlaką. Laikydavo vištų, ir motina, surinkusi kiaušinių, pėsčiomis iki Klaipėdos nešdavusi juos parduoti. „Iki šiol esu dėkinga mamai, kad ji, sugriebusi pinigą, pirkdavo man knygų. Ir net savo dukroms buvau išsaugojusi pirmąją savo knygelę Anzelmo Matučio „Grok, žiogeli, smuikeliu“, – deklamuodama brangiausią vaikystės eilėraštį Z. Macevičienė sakė galvojanti, kad jos kūrybiškumą būtent ir pažadino knygos.

Matydama šeimos vargus, Z. Macevičienė anksti, dar neturėdama nė 16-os, vadinasi, ir paso, išėjo dirbti. Įsidarbino laiškininke ir ja dirbo 25-erius metus.

„Išėjau visus gyvenimo universitetus, tik niekas už tai nedavė jokio diplomo“, – pasakodama apie tolimesnį savo gyvenimą sakė jubiliatė. Ypač dideli rūpesčiai ją užklupo, kai 31-erių liko našlė: du vaikai, nebaigtas statyti namas ir skolos, neįgali motina ant patalo. „Buvo momentas, kai dirbau pustrečio etato – niekam to nelinkėčiau“, – prisipažino Z. Macevičienė.

Tačiau ir po tamsiausios nakties išaušta rytas – pavyko jai dar kartą sutikti gerą žmogų: „Buvau mylima ir visada laukiama“, – saugodama prieš 11 metų amžinybėn išėjusio vyro atminimą kalbėjo Zita. Užaugo vaikai, anūkai, promočiutę džiugina jau ir 2 proanūkiai. Vaikų ir anūkų dėka atsirado galimybė pakeliauti – padaryti tai, ko visada labai norėjosi. Pabuvota Amerikoje, Ispanijoje, Egipte, Švedijoje, Norvegijoje, Kroatijoje, Lenkijoje. „Su nekantrumu laukiu karantino pabaigos – tikiuosi dar kur nors nuvykti, labai laukiu ansamblio repeticijų, susitikimo su bendraminčiais Trečiojo amžiaus universitete“, – vilties ir toliau gyventi visavertį gyvenimą nestokojo jubiliatė.

• Rašyti komentarą (4)