Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
1990 m. kovo 11-oji. Deputatai plenarinių posėdžių salėje (iš kairės): pirmoje eilėje – Balys Gajauskas, Mečys Laurinkus, Virginijus Pikturna, Eimantas Grakauskas, Vilius Baldišis; antroje eilėje – Stasys Kropas, Birutė Valionytė, Petras Poškus, Rasa Rastauskienė (dabar Juknevičienė), Algirdas Ražauskas, Gintaras Ramonas, Miglutė Gerdaitytė; trečioje eilėje – Irena Andrukaitienė, Leonas Apšega, Kazimieras Uoka, Egidijus Klumbys, Saulius Šaltenis; ketvirtoje eilėje – Eduardas Vilkas ir Algirdas Brazauskas bei kiti. Jono Juknevičiaus nuotr.

Virginijus Pikturna buvo pirmasis politikas, kuriam kretingiškiai patikėjo atkurti ir stipriai laikyti trapų šalies nepriklausomybės vairą. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, nuo 1995-ųjų gyvenantis užsienyje ir pastaruosius 13 metų dirbantis JAV Laisvosios Europos radijuje, dabar – Viešųjų pirkimų ir licencijų direktoriumi, Kovo 11-osios proga sutiko prisiminti įvykius prieš 31-erius metus ir pasidalinti pamąstymais su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais.

– Esate tas kretingiškis politikas, kuris arčiausiai jautėte įvykių prieš 31-erius metus pulsą. Papasakokite, kaip viskas atrodė tuomet, ir ar, žvelgiant į perspektyvą, jautėte, kad keičiate savo ir visos tautos gyvenimą, likimus? Šiandien Jums – 60: kokia tų lemtingų dienų svarba Jūsų paties gyvenime?

– Man tuomet buvo 29-eri. Su Gintaru Ramonu (jau išėjusiu amžinojo poilsio) buvome patys jauniausi parlamentarai. Ne dažnam tokiame amžiuje tenka garbė atstovauti savo rinkėjams. Ir aš dėkingas kretingiškiams bei kurmaitiškiams, kurie tuomet, per pirmuosius demokratinius rinkimus, mane išrinko į parlamentą.

Laikmetis prieš Kovo 11-ąją yra vienas mano mėgstamiausių: pirmieji Sąjūdžio mitingai, išvykos į Tolminkiemį, Karaliaučių, roko maršai, Baltijos apkabinimas. Vėliau – Baltijos kelias, jaudinantis tautinės vėliavos iškėlimas Gedimino kalne 1988-ųjų spalio pradžioje.  V. Kudirkos tautinė giesmė pradėjo skambėti kiekvieną vidurdienį per Lietuvos radiją, viešai pasirodė straipsniai apie Lietuvos prieškario istoriją, trėmimus. Žurnale „Pergalė“ pirmąkart perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. O Andriaus Mamontovo „Laužo šviesa“ išliko jaunystės mėgstamiausia daina.

Visa tai keitė mane iš vidaus, kaip ir ne vieną iš mūsų. Tai laikmetis, kurį naujai kartai yra galbūt nelengva suprasti. Bet viena aišku tiek jaunimui, tiek vyresnei kartai: su Kovo 11-ąja mes pakeitėme naujausių laikų Lietuvos istoriją. 

Tą dieną parlamente, kuris tuomet vadinosi Aukščiausiąja Taryba, priėmėme nemažai teisinių aktų, visi jie buvo svarbūs, bet svarbiausi buvo trys konstituciniai aktai: pirmasis – dėl nepriklausomos valstybės atstatymo, kuris de jure atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę; antruoju aktu, kad išlaikytume Lietuvos valstybės tęstinumą, laikinai atstatėme 1938 m. Lietuvos konstituciją, kurios veikimas buvo sustabdytas 1940 metais Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą ir vėliau; trečiuoju – priėmėme įstatymą dėl Laikinosios konstitucijos, ji galiojo iki 1992 m. spalio 25-osios, kuomet referendumu priimta nauja Konstitucija.

Kai miniu Sąjūdį, turiu mintyje pirmąjį Sąjūdį, vienijusį Lietuvą ir jos žmones, su pagarba prisimenu vietos Sąjūdžio lyderius – Bernardą Anužį, Genovaitę Paulikaitę. Dėl Sąjūdžio Lietuva 1990-aisiais jau buvo subrendusi ir pasiruošusi paskelbti savo nepriklausomybę per tautos demokratiškai išrinktus atstovus. 

Suvokėme,  kad teks mokėti ir išsilaisvinimo kainą. Ne aš vienas, bet ir mano rinkėjai Kretingoje supratome, kad Lietuva, Baltijos šalys nebus taip lengvai paleistos. Jaučiau – mes atsakingi, kad tas išsilaisvinimo aukuras būtų kuo mažesnis ir neprivestų prie Pilėnų likimo.

Deja, išliko žaizdos, palikusios randą visam gyvenimui: Sausio 13-oji, Medininkų žudynės, jaunuolių gaudymas į tarybinę armiją. Kiekvieną kartą lankantis Vilniuje, ar tai būtų Antakalnio kapinės, ar Televizijos bokšto aukų memorialas, apima vidinis virpulys.  Svetur galbūt pasakytų, kad mūsų išsilaisvinimo kaina yra nedidelė, bet aš jos svorį jaučiu. Dar ir šiandien neretai pagalvoju, ar padarėme viską, kad gyvybės tuomet nebūtų prarastos.

Šeimos nuotrauka iš Lietuvos 100-mečio minėjimo Vašingtone JAV: (iš kairės) Kotryna, Ina ir Virginijus Pikturnos.

– Gal galėtumėte sugrąžinti į Kretingą savo prisiminimus: kiek dažnai beaplankote Lietuvą, ar kelias kada dar atveda ir į mūsų miestą, rajoną? Kaip, Jūsų akimis žvelgiant, Lietuva per tuos metus išaugo, kaip subrendo Sąjūdžio pasėtas grūdas? 

– Apie Kretingą dažnai pagalvoju. Iškyla susitikimų akimirkos su gyventojais, švietimo ir kultūros darbuotojais, rajono vadovybe, įmonių vadovais. Prisimenu tuometinio rajono Savivaldybės valdytojo Algimanto Šteinio supratingumą ir susitelkimą, įgyvendinant parlamento priimtus įstatymus ir reformas – rajonas tuomet perėjo iš komandinės į rinkos ekonomiką. Įstrigo jo rūpestis ir pasišventimas gyventojams, kaip palengvinti jų gyvenimą, o kartu ir išgyventi Maskvos įvestą ekonominę blokadą. 

Tai, ką šiandien turime, būtų neįmanoma pasiekti be susitelkimo ir vietos bendruomenės palaikymo, be žmonių ir jų darbo, ar tai būtų Kretingoje, Salantuose ar kur kitur. Visų jūsų dėka išsilaikėme, ištvėrėme ir ekonominę blokadą, pasiekėme, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė. 

Kiek įmanoma, stengiuosi kasmet atvykti ir su draugais paklajoti po Lietuvą. Pastebiu, kaip keičiasi ir tvarkosi Kretinga, Salantai. Nežiūrint, kad užaugau Palangoje, Kretinga ir jos apylinkės traukė jau nuo paauglystės. Tikiuosi, kad šiais metais pagaliau vėl pavyks pakeliauti po rajoną, o tuo pačiu pagerbti ir nusilenkti kraštotyrininkui Ignui Jablonskiui. Jam, supažindinusiam mane su rajono kultūros paveldo paminklais, esu dėkingas ir šiandien.

Sustosiu ir palei Dupultį (Pastauninką), kur, berods,1988-aisiais, sukviesti aktyvaus politiko, visuomenininko Algimanto Elinsko, sodinome medelius. Lijo, permirkome, bet jo puiki nuotaika įkvėpė ir mus. Užaugę medžiai yra geriausias paminklas jo atminimui. Tikiuosi, A. Elinskas girdi medžių ošimą jo pradėtame sodinti parke.

Žemaitijos miestai ir miesteliai yra išgražėję, tvarkingi, traukia ne tik savo turtinga istorija, bet ir puikiu kraštovaizdžiu, piliakalniais, išsaugotais kultūros paminklais. Kretinga turi savo aurą, ir už tą dvasią dėkingi Kretingos muziejui, kultūros darbuotojams, miesto šeimininkams, sugebėjusiems ne tik išsaugoti, bet ir naujai prikelti tai, kas brangu ne tik kraštui, bet ir visai šaliai. Visad miela apsilankyti muziejuje ir pajausti istoriją. Lenkiuosi muziejaus direktorei Vidai Kanapkienei už jos triūsą ir pastangas, tvarkant Kretingos dvarą ir pritaikant jį visuomenės reikmėms. Deja, dėl koronaviruso pandemijos šįkart nepavyko apsilankyti, bet, tikiuosi, tai pavyks artimiausiu metu. 

– Kas šildo ir nušviečia, o gal kažkas temdo šiandieninės Lietuvos veidą?

– Pradėsiu nuo to, kas temdo. Jaudina, kad nepagarba, nepakantumas iš socialinių tinklų persimeta į viešąją erdvę. Politinės kultūros stoka, konsensuso ar sutarimo neieškojimas tampa nauju „normal“ – puikiausiai matome, kaip visuomenė susiskaldė JAV, – ir Lietuva nėra išimtis. 

Bet labiausiai mane neramina išbalansuotos teisinės institucijos, o tiksliau – kaip vykdomas nusikaltimų tyrimo procesas. Sunku net įsivaizduoti, kad mūsų piliečių būtų slapta klausomasi metų metus su teismo žinia ar be jo. Kad teismo procesas išsitęstų iki septynerių metų ir galiausiai pasibaigtų visišku įtariamojo išteisinimu. Nežiūrint, kad įtariamas pilietis pagaliau išteisintas, ar pagalvojama apie kainą: sutrikdyta žmogaus sveikata, gyvenimas jau sulaužytas, karjera sužlugdyta, o kur dar pasekmės vaikams, šeimai. Vietoj to, kad įvertintų ir pasvertų visus argumentus ir padėtų žmogui atsikelti, net jei šis suklupo ir padarė klaidą, sistema muša jį per abu skruostus, kad žmogus nebeatsitiestų. Negana to, išteisintiems piliečiams teismai atsisako kompensuoti ar priteisti materialinius nuostolius, patirtus dėl nepagrįsto kaltinimo. Tie, kurie praėjo šią teismų mėsmalę, tikrai negalvojo apie tokią Lietuvą 1990-aisiais... 

Neįtikinėtina, bet Seime dar nėra politinės valios sutvarkyti nusikaltimų tyrimo procesą. Tai leistų suvaldyti ne tik beprasmį biudžeto lėšų švaistymą, bet ir padarytų tyrimo procesą tarp STT, policijos, prokuratūros ir teismų sklandesnį, teisingesnį ir doresnį. Ir svarbiausia, pagaliau sustabdytų nekaltų žmonių likimų laužymą.

O džiugina tai, kad jau užaugo nauja karta nepriklausomoje Lietuvoje. Karta, kuri nepatyrė tarybinės sistemos suvaržymų, nebuvo įsprausta į rėmus; karta, kuriai Kovo 11-oji davė laisvę būti savo gyvenimo vedliu. Lietuva žydi ir auga, dar niekada ji nebuvo tokia atsinaujinusi ir graži. 

Su dukra Kotryna pernai Kovo 11-osios 30-mečio minėjime Vilniuje.

– Prašyčiau papasakoti ir apie save: kur kelias iš Kretingos jus nuvedė vėliau, kaip atsidūrėte užatlantėje ir ką veikiate šiandien?

– Baigiantis Seimo kadencijai ir paskelbus naujus rinkimus, į politiką eiti jau nenorėjau. Buvau pakankamai atsikandęs to, ką mačiau parlamente: nykstantį idealizmą, priešpriešą ir nepasitikėjimą... 

Pradėjau dirbti JAV finansininko Vytauto Dudėno vadovaujamame Lietuvos investicijų banke. Bankas dėjo pagrindus investicijų bankininkystei, vertybinių popierių biržai, veikė kaip ekspertas įvertinant privatizavimo objektus, dalyvavo užsienio kreditų komisijos darbe. Tai buvo patirties ir profesionalumo mokykla ne tik man, bet ir visam jaunam kolektyvui. Deja, dėl politinių ar kitokių interesų banką A. Šleževičiaus vyriausybė uždarė 1993 m. pabaigoje. Buvo pikta, kad politiniai interesai laimėjo prieš valstybinius.

Žmona Ina – JAV žurnalistė, Vilniaus universiteto dėstytoja – tuomet gavo pasiūlymą dirbti užsienyje ir pasiūlė išvykti apsiraminti svetur. Taip atsidūrėme Nyderlanduose. Įsikūrėme istoriniame Mastrichte – mieste, menančiame Romos imperijos laikus. Mieste, kur 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis, padėjusi pagrindus šiuolaikinei Europos Sąjungai.

Reikėjo įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Buvo nelengva. Dalyvavau įvairiuose konkursuose, gavau NATO stipendiją, žvalgiausi, kur būtų galima „užsikabinti“. Lietuvoje buvau baigęs Žemės ūkio akademiją ir įgijęs miškų inžinieriaus specialybę, teko dar pasimokyti ir Mastrichte, ir Londone, stažuotis Niujorke, kad galėčiau pretenduoti į darbą užsienyje. Manau, kad studijos ir ilgi vakarai Londono bibliotekoje padėjo gerą pagrindą. Vėliau, kai palikome Mastrichtą, nebuvo taip sudėtinga rasti darbą – ar tai būtų Prahoje, ar Vašingtone.

Persikėlus į Prahą, nuo 1995 m. dirbau Masinių informacijos priemonių institute (OMRI), vėliau, nuo 1997-ųjų – Laisvosios Europos/Laisvės Radijo (RFE/RL) Informacijos ir analizės skyriaus vadovu. Nemaniau, kad RFE/RL užtruksiu iki šiandien. Naujų bendrovės projektų ir technologijų įdiegimas, nuolatinis interneto-radijo-televizijos operacijų augimas ir vystymasis neleidžia nuobodžiauti. Turiu ir pats tobulėti, mokytis, kad išlikčiau konkurencingas. Ir tai man patinka. Pastebėjau, kad atostogoms einant į pabaigą, pasiilgstu ir darbo krūvio, ir veiksmo.

– Kaip gyvena Jūsų šeima?

– Gyvenant Prahoje įvyko vienas svarbiausių šeimos įvykių – gimė duktė Kotryna. Ji baigė Virginia Tech universitetą ir jau dirba. Dukra užaugo aplinkoje, kur nuolat buvo kalbama apie XX amžiaus kataklizmus, kaip jie susiję su Lietuva, o ir jos šeimos nariais. Vienas jos senelis buvo išvežtas į Sibirą, o kitas priverstiniams darbams į Vokietiją, kur vėliau paimtas į Raudonąją armiją. Taip per šeimos istoriją ji pažino ir Lietuvos istoriją.

Žmona Ina dirba Holokausto memorialiniame muziejuje.

Dabar gyvename Virdžinijos valstijoje, Vašingtono užmiestyje,– įsikūrėme Falls Church. Jaukus miestelis, išvertus jo pavadinimą, reikštų krioklių bažnyčią. Krioklių miestelyje nėra, bet jie netoli, šalia esančiame Great Falls parke, kur savaitgaliais klajoju po miškus palei Potomako upę.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas