Į pasaulį paleido žodžius

„Visiems kuriantiems žmonėms linkiu neužsisklęsti, viešinti tai, ką geriausiai sugeba. Ir nebijoti klysti“, – teigė poetė Irena Grabienė.

Poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“ išleista 100 egzempliorių tiražu.

„Matyt, ta drąsa atėjo su metais: savo žodžius nusprendžiau paleisti į pasaulį, suguldyti juos į knygą“, – atviravo pirmąją savo eilėraščių rinktinę „Išsiblaškiusios mintys“ šiemet išleidusi pedagogė Irena Grabienė.

Padrąsino draugai ir kolegos

Poetiškos sielos moteris teigė, jog vaikystėje jos eilėraščiai gimdavo stebint gamtą, reiškinius. „Užrašydavau, kas man įdomu, ir... padėdavau į slaptą stalčiuką, kad niekas nematytų, neskaitytų. Galbūt gėdijausi, kad neišjuoktų, neįžeistų kaip nors“, – tolimų dienų prisiminimais dalijosi ji.

Pasiryžti išleisti knygą Klaipėdoje gimusią, nuo 1981-ųjų Kretingoje gyvenančią mokytoją paskatino jos geriausių draugų, vaikų, seserų, bendradarbių, kuriems atsiverdavo, šilti atsiliepimai. Sužinojusios, kad kuria eiles, drąsos jas viešinti, prašydamos paskaityti Vydmantų gimnazijos renginiuose, įkvėpė kolegės. Be to, dvejus metus iš eilės skaityti poezijos Irena buvo kviečiama ir į Kretingos krašto kūrėjų vakarus.

I. Grabienė Klaipėdos universitete yra baigusi etikos studijas, dabar šias pamokas dėsto Vydmantų gimnazijoje ir Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykloje-daugiafunkciame centre. Galbūt todėl poezijos knyga „Išsiblaškiusios mintys“, kaip pati autorė įvardino, atspindi žmogaus egzistencinius būties klausimus, meilės, draugystės, gėrio paieškas. Nemažai eilėraščių skirti atskleisti gamtos grožį, jos santykį su žmogumi. „Į knygą sudėjau ir jaunystėje parašytus posmus. Galbūt pasirodys naivūs, bet juose juntamas jaunatviškas nerimas, pirmosios meilės išgyvenimai, kurie taip pat turi teisę būti išgirsti“, – neabejojo pašnekovė.

„Išsiblaškiusios mintys“ – mėgstantiems lyriką

Knygą „Išsiblaškiusios mintys“ sumaketavo nemažai savo knygų išleidęs kaunietis poetas Gintaras Karlauskas, o iliustravo buvusi Vydmantų gimnazijos mokinė Elena Trakimaitė-Žaromskienė.

„Ant viršelio puikuojasi Elenos nupiešta mergaičiukė. Kolegės šmaikštauja, kad ten esu aš. Žinoma, džiugu girdėti“, – juokavo poetė. Į pirmąją savo knygą ji sudėjo 156 eilėraščius ir miniatiūras. Ši kūryba skirta lyrikos mėgėjams, kai kurie jų malonių atsiliepimų nuolat palieka socialiniame tinkle autorės susikurtame poezijos puslapyje „Irenos G. išsiblaškiusios mintys“.

I. Grabienės eilėraščius pamėgo ir į rusų kalbą verčia profesionali vertėja ir poetė iš Maskvos Elena Pečerskaja. Vertimai yra publikuoti šios autorės rinktinėse „Tau, Lietuva“ (2015 m.), poezijos almanachuose „Literatūrinės pažintys“ (2016 m.) ir „Lietuvos gėlės“ (2018 m.). Keletą kretingiškės eilėraščių išspausdino poezijos almanachas „Minčių pakeleiviai“ (2020 m.).

„Esu laiminga, kad šiandien galiu didžiuotis ne tik nuostabia savo šeima – vaikais, anūkais, – bet ir talentu“, – atviravo poetė.

---

IŠ KUR POEZIJOS SEMIUOS

Iš kur poezijos semiuos?

Iš jūroj šėlstančios bangos.

Mažos, trapios kruopelės smėlio. Iš kur poezijos semiuos?

Iš žemės, ką tik suartos.

Iš vyturio giesmės padangėj.

Gėlės, pražydusios po langu.

Iš kur poezijos semiuos?

Iš rudenio vaivorykščių spalvos.

Iš paukščių atsisveikinimo skrydžio –

Ten savo svajones išlydžiu.

Iš kur poezijos semiuos? –

Stebuklo, paberto žiemos.

Ir deimantais naktis nušvinta,

Kai ją užkalbina žibintai.

Iš kur poezijos semiuos? –

Manos ir tavo šypsenos.

Naujais drabužiais aprėdyta,

Pabunda eilėmis kas rytą.

*

PRIE MARMURO UPĖS

Dangus kriokliais į žemę veržias.

Jie, saulės blyksnio nušviesti,

Smaragdine spalva nušvinta

Lediniam upės vandeny.

O marmuriniai akmenys sugulę

Suteikia krantui prabangos.

Iš nuostabos širdis suklinka,

Nuo trykštančioj srovėj vandens jėgos.

Prigludus kūnu prie akmens krūtinės,

Jo šaltą vėsą, tekant į save, juntu.

Pirštus kutena skubanti srovė užgimus,

Kai rankomis jos bangeles liečiu.

Net neįstengčiau akimis aprėpti,

Kokia didinga motina Gamta.

Visom vaivorykštės spalvom sušvinta

Marmuro mozaika, saulės ir vandens kurta.

*

SENAS ALBUMAS

Atrakinau duris. Užeik.

Bijoti juk tikrai neverta.

Vartysime dulkėtus albumus,

Kurių seniai jau nieks nevartė.

Štai atvaizdas. Jame

Kukli mergaitė krėsle sėdi.

Su skrybėlaite ant galvos,

Ji panaši į tikrą ledi.

O štai kita. Tu šelmiškai šypsais,

Į gluosnį liauną atsirėmęs.

Pirmi, nedrąsūs bučiniai

Drugeliais skraidė kaip pašėlę.

Ir dar viena. Žiemos fone.

Kai mėnuo snaudė tyliai,

Du angelus įspaudėme sniege –

Bejausmis laikas juos ištrynė.

Tik liko nuotrauka šita...

Viena vartau albumą.

Tavęs seniai jau nebėra

Ir užrakintos durys buvo.

• Rašyti komentarą (5)