Objektyve – Žemaitija ir jos žmonės

Ilgametis fotografas Jonas Šimkus, fotografuodamas ar filmuodamas kitus, pats iš esmės likdavo „už kadro“.

Dabar, kai pandemija nustūmė mus į gyvenimo paraštes ir nutraukė bendrystės saitus, dažnai aplanko mintys apie žmones, kurių jau nebėra. Apie jų išėjimą amžinybėn sužinome ne iškart, prabėgus kuriam laikui. O sužinoję – nustembame, nes, atrodo, kad jie, vis sutikti miesto gatvėse, stabtelėję, nusišypsoję ir pasilabinę, gyvens amžinai.

Panašūs jausmai apėmė išgirdus žinią apie Jono Šimkaus – ilgamečio fotografo, miesto ir rajono renginių fiksuotojo, videofilmų apie Žemaitiją ir jos iškilius žmones kūrėjo – mirtį.

Esu dėkinga likimui ir tuo metu susiklosčiusioms aplinkybėms, kad teko pažinti šį kuklų, santūrų, mažakalbį ir plačių užmojų žmogų, kurio fotoobjektyvo ir filmavimo kameros „akis“ fiksuodavo svarbius mūsų krašto kasdienybės ir švenčių kadrus. Prisiminus tai norisi nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties, nors akimirkai vėl sumegzti laiko sutraukytus saitus.

Joną Šimkų ir Praną Andrijaitį – Kretingos rajono vyskupo Motiejaus Valančiaus draugijos įkūrėją, ilgametį jos pirmininką, vėliau – aktyvų šios draugijos narį, siejo glaudi bendrystė. Šių dviejų žmonių tandemas idealiai papildė vienas kitą: Pranas buvo videofilmų kūrimo iniciatorius, prodiuseris, idėjų generatorius, ieškojo rėmėjų ir finansų, Jonas – vaizdo kūrėjas, kadro fiksuotojas, montuotojas, turėjęs pasiūlymų dėl scenarijų įgyvendinimo. Kartu sukurti videofilmai, įamžinę Žemaitijos krašto istorijos faktus, papasakoję apie svarbias, dabar jau mažai kam žinomas detales, tapo neįkainojamais archyvais.

2001 m. buvo sukurtas pirmasis dokumentinis videofilmas „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“, skirtas garbaus kraštiečio 200 gimimo metinių jubiliejui. Šio projekto sumanytojai pervažiavo Lietuvą skersai ir išilgai, pasiekė Latviją – Jekabpilį, aplankė 24 bažnyčias iš 49, kurias vyskupas statė, prikėlė antram gyvenimui, koncelebravo. Vertinant iš laiko perspektyvos supranti, koks tai buvo ypatingas darbas. Dabar jau archyviniu tapusiame diske užfiksuoti ne tik bažnyčių architektūrinis stilius, interjerų detalės, altorių puošyba. Jųdviejų atvykimo laukdavo bažnyčių kunigai, patarnautojai, miestelių mokytojai, išsamiai prieš kamerą pasakodavo apie jų bendruomenėms brangius objektus, neužmiršdavo paminėti ir įdomesnių istorinių faktų, susietų su Lietuvoje žinomomis asmenybėmis. Iš tų kelionių parsivežtais įspūdžiais J. Šimkus netrukdavo pasidalinti, ne vienam pasakodavo, kad, apsilankęs Rokiškio rajono Obelių Šv. Onos bažnyčioje, nustebo sužinojęs, kad vargonininkaujant Mikui Petrauskui – pirmosios lietuviškas operos „Birutė“ autoriui, jo vadovaujamas bažnytinis choras lietuviškai atliko J. Haidno „Pasaulio sutvėrimą“. „Įsivaizduojat , – stebėjosi, – Obeliai ir Haidnas...“ Teigė, kad prieš filmavimą sužinojęs, kad Pašvitinio Švč. Trejybės bažnyčioje tuokėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir Sofija Chodakauskaitė, Šateikių Šv. evangelisto Morkaus – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė, kad Nemunėlio Radviliškio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje 1959–1976 m.m. kunigavo į šį miestelį ištremtas vyskupas Vincentas Sladkevičius, o Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kartu su netoli esančiu Žemaitijos kalnų karaliumi Medvėgaliu, iškilusi virš jūros lygio taip aukštai, kad iš visų Lietuvos bažnyčių yra „arčiausiai dangaus“, jausdavęs dar didesnę atsakomybę, ieškodavęs subtilesnio kadro.

Medžio meistras tautodailininkas Adolfas Viluckis, po daugel metų „susitikęs“ su savo kūriniu Ablingoje.

Videofilmą įtaigiu žodžiu pradėjo Telšių vyskupas Antanas Vaičius, kuris pasakojo apie Lietuvos šviesuolio Motiejaus Valančiaus nuveiktus darbus ir tų darbų prasmę. Tais 2001 m. nei J. Šimkus, nei P. Andrijaitis negalėjo nuspėti, kad dar grįš prie kalbančiojo, aistringo Žemaitijos krašto mylėtojo vyskupo Antano Vaičiaus, tada jau emerito, ir 2006 m. sukurs videofilmą „Šeštasis Telšių vyskupas“.

2002 m. birželio 23-ioji. Kaip ir kasmet, ant Žvaginių piliakalnio susirinko tie, kuriems brangus tragiškas Ablingos kaimo žmonių, nacių sušaudytų pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, atminimas. Dar sovietiniais metais ant piliakalnio buvo pastatytos aukštos medinės skulptūros-paminklai su reljefinėmis žmonių figūromis, siužetinėmis linijomis, simboliais ir įrašais. Memorialinį Ablingos ansamblį 1972 m. medžio skulptoriaus Vytauto Majoro iniciatyva kūrė 30 medžio drožėjų, tarp jų kretingiškiai: Jonas Paulauskas, Juozas Lukauskas, Anicetas Puškorius, Adolfas Viluckis. Mes, grupelė kretingiškių, dalyvavome memorialinio ansamblio 30 m. jubiliejiniame paminėjime. Jau tada į akis krito laiko paliestos skulptūros, kurias reikėjo restauruoti. Liūdesiu dvelkė ir pati aplinka su kur ne kur nupjautos žolės rėžiais. Jono Šimkaus buvo pilna visur: apsiginklavęs savo „amunicija“ – fotoaparatu ir filmavimo kamera – vis prašydavo palaikyti mikrofoną, kalbino renginio organizatorius, tragedijos aukų gimines. Taip buvo sukamas videofilmas „Gyvieji to negali pamiršti“. Tąkart į atmintį įstrigo ne tik „medgraužio“, kaip save vadina A. Viluckis, pusbalsiu atliekamos dainos vaikštant po daubas ir kalnelius, bet ir jo susitikimas su savo kūriniu-dedikacija Vincui Rimkui. Trumpas fotoaparato spragtelėjimas, ir Jono Šimkaus nuotrauka išsaugojo šią kūrėjui brangią akimirką.

Šios istorijos tęsinį parašė pats laikas: 2010 m. Ablingos memorialo skulptūros pripažintos pavojingos lankytojams. Simboliška, kad jų meninių elementų atkūrimo darbui restauratoriai pasitelkė kretingiškį medžio meistrą Raimundą Puškorių su sūnumi. 2012 m. birželio 11 d., pasibaigus restauracijos darbams, Ablingos memorialas atvertė naują savo istorijos puslapį.

2004 m. Salantų krašto žmonės ruošėsi liaudies meistro tautodailininko Petro Kalendos 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Man, tuo metu bendradarbiavusiai su „Pajūrio naujienomis“ ir rašiusiai kultūros temomis, teko suvienyti jėgas su J. Šimkumi ir P. Andrijaičiu, kuriems gimė mintis sukurti videofilmą apie įžymųjį Žemaitijos skulptorių. Susisiekę su viena renginio iniciatorių P. Kalendos anūke Aurelija Kudirkiene leidomės į kelionę. Vaikščiojome po netoli Šatraminių – gimtojo skulptoriaus kaimo – esančias pievas, anūkė pasakojo apie ilgą, kūrybinių spalvų prisodrintą senelio gyvenimą. Toliau filmavimas buvo tęsiamas Salantuose, dviejų gatvelių, simboliškai pavadintų P. Kalendos ir vieno skulptoriaus sukurtų personažų – Palangos Juzės, sankirtoje esančiuose giminės namuose. Jų erdvė stebino eksponatų gausa: išlikusios knygos, paveikslai, daiktai liudijo apie intelektualią, ne tik su meno pasauliu susijusią asmenybę. Pačios iškilmės, sukvietusios gausybę žmonių, įvyko Salantų kultūros namuose. Jo metu ir buvo parodytas videofilmas.

Pranas Andrijaitis ir vyskupas Antanas Vaičius per vieną viešnagių dvasininko namuose.

Vyskupo emerito A.Vaičiaus namai buvo šiltas dvasios glėbys. Žemaitijoje pradėjęs savo ganytojišką veiklą nuo jos taip niekada ir nenutolo. 2006 m. Jo Ekselencija ruošėsi savo 80 metų jubiliejui. J. Šimkus ir P. Andrijaitis nutarė sukurti videofilmą apie šį iškilų Lietuvos dvasininką. Buvo filmuojama ne tik vyskupo namuose, bet ir kunigų seminarijoje, Telšių arkikatedroje. Sumontavus videofilmą, kūrėjai visų pirma norėjo jį pristatyti pačiam jubiliatui. Į atmintį įsirėžė tas ruošimasis kelionei į Telšius. Vyrai net vežėsi savo televizorių, nuogąstaudami, kad vyskupo namuose technika gali strigti. Tuo metu A.Vaičius jau sirgo, sunkiai vaikščiojo. Mūsų atvykimas buvo jam ir jo seseriai Onutei didelė šventė. Grįžome į namus jau gilią naktį, šio žmogaus palaiminti, apgaubti meilės ir giedros jausmo. 2008 m. lapkričio 25 d. vyskupas emeritas išėjo į amžinybę. Atgulė Telšių arkikatedros šventoriuje prie dar jam gyvam esant pastatyto rūpintojėlio.

Susukęs videofilmą „Šeštasis Telšių vyskupas“, J. Šimkus prasitarė, kad tai jo paskutinis tokio pobūdžio darbas. Tačiau didelėmis pastangomis prikalbinau dar vienam – sukurti filmą apie tėvą Stanislovą. 2007 m. birželio 23 d. suėjo 2 metai, kai vienuolis pamokslininkas, švelniai vadinamas tėveliu, ilsėjosi amžinybėje. Dar jam gyvam esant ne vienas važiavome į Paberžę, ieškojome išmintingo paguodžiančio žodžio, jausmo, jog esi mylimas, kad ir klystantis, kad ir pasimetęs savo išgyvenimuose. Kaip pasakojo J. Šimkus, filmuojant Lietuvos bažnyčias jie su P. Andrijaičiu užsuko į Paberžę. Tada koncentravosi į bažnyčios istoriją, o kad reikėtų įamžinti ir tėvą Stanislovą, neatėjo tokia mintis. Šį savo kūrybinį darbą Jonas lipdė tarsi mozaiką: archyviniai paties filmuoti kadrai, kuriuose – kretingiškių susitikimas su tėvu Stanislovu, pynėsi su tos dienos, kai aplankėme Paberžę jo nebesant. Tądien mūsų gidas buvo jaunasis klebonas Skaidrius Kandratavičius, svetingai atvėręs „saugotuvių“ – rūbų, raktų, kryžių – skrynias, pasakojęs apie tėvo Stanislovo darbų tęstinumą. Vėliau, kai videofilmas „Tėvas Stanislovas Paberžėje“ jau pasiekė žiūrovą, J. Šimkus pripažino: „Šis filmas – tai mūsų, kretingiškių, duoklė tėvui Stanislovui ir padėka už tas maloniai praleistas valandas, kurias jis padovanojo ne vienam iš mūsų“.

Iki šiol branginu videofilmo kopiją su J. Šimkaus padėka man, kaip videofilmo sumanytojai.

J. Šimkus, nuotraukose ir videofilmuose užfiksavęs Žemaitijos ir su ja susietų žmonių likimus, pats liko žmogumi „už kadro“. Tenka viltis, kad istorinę vertę turintys darbai bus išsaugoti ir atras deramą vietą.

Danutė DUNAUSKAITĖ

• Rašyti komentarą (1)