|
|
|
Grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri
„Gyvename tokioje visuomenėje, kur vartotojiškumas užgožia esmę. Vienam sena kėdė, ant kurios sėdėdavo jo močiutė, yra vertybė, o kitam – šiukšlė. Čia kaip pažiūrėsi, – yra gera Šekspyro frazė, kad grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri. Tas pats požiūris galioja ir į neįgalų žmogų: galbūt jis nepadarys to, ką gali sveikas žmogus, tačiau neįgalusis būna apdovanotas kitaip“, – samprotavo Klaipėdoje įsikūręs 47-erių kraštietis Saulius Karosas, Miesto bažnyčios pastorius. Jo daugiavaikėje šeimoje jaunėlė duktė Iva gimė su Dauno sindromu, o pernai šeima apsisprendė dar įsivaikinti Dauno sindromą turintį mažylį Motiejų. Vaikus vadina saulytėmis Kretingoje gimusio ir iki 18 metų čia augusio S. Karoso ir jo 45-erių žmonos Sannos, pagal tautybę – švedės, šeimoje auga 4 biologiniai jų vaikai: 18-metis Erikas Vilius, 16-metė Eunike, 11-kos Miranda ir 4-metė Iva, – tėvai jai išrinko vardą, kuris reiškia Dievo malonės dovana. „Kai gimė Iva, dvi dienas abu su žmona buvome ištikti šoko, bet po to nurimome. Mūsų akys yra išgydančios, nes Dievas leidžia suvokti, kas yra gera ir tikra. Įsitikinome, kad vaikai su Dauno sindromu dažnai moka ypatingai mylėti, juos vadiname saulytėmis. Sykį JAV per vieną labdaros vakarą sėdėjome kartu su moterimi, taip pat auginančia dukrą su Dauno sindromu, ji sako: argi tai nėra nuostabiausi žmonės pasaulyje? Kaskart, kai grįžtu iš darbo, ji pribėga, apsikabina, kaip praėjo tavo diena, teiraujasi, visą dėmesį sutelkdama į mylimą žmogų, o ne į save“, – kalbėjo S. Karosas. Jis pratęsė mintį: „Juk žmonės, gimę kitokie, nėra kalti: Dauno sindromas – lyg genetinė loterija, pasitaikanti kas 700-ajam kūdikiui.“ S. Karoso žmona Sanna, anksčiau dirbusi dėstytoja Klaipėdos LCC universitete, po Ivos gimimo tapo Europos Sąjungos Dauno sindromo asociacijos ambasadore Lietuvoje: ji važinėja po mokyklas, švietimo bendruomenes ir pasakoja apie jų vaikus, dalijasi patirtimi ir šviečia visuomenę.
Nelaiko savęs superherojais Sykį vaikų namuose dirbanti pažįstama užsiminė, kad juose gyvena vienas labai linksmas mažylis su Dauno sindromu. „Su šeima mėnesiui išvykome į JAV, bet mintys apie tą vaiką buvo gyvos. Klausiu Sannos: ar tu pagalvoji apie jį. Sako – taip, aš taip pat kasdien apie jį mąstau. Užpernai per Kalėdas Sanna nuvyko savanoriauti į vaikų namus tam, kad susipažintų su mažyliu, nes jau buvome nusprendę Motiejų įsivaikinti. Iš tiesų jo vardas yra kitoks. Įsivaikinimo procesas dar nesibaigė, nes dėl koronos triskart nukėlė teismo posėdžius“, – atviravo pašnekovas. S. Karosas neslėpė, kad šis sprendimas šeimai nebuvęs lengvas. „Kiti mūsų amžiaus jau anūkus supa, o mes dar turime du mažylius „pampersuose“. Kartais žmonės iškelia mus į superherojus. Tokie nesame: aš galvoju, kad pats gyvenimas mus išmeta ten, kur esame reikalingiausi, – juk ir karo metu buvo įprasta gelbėti žmones. Vėlgi pacituosiu Šekspyrą, nežinau, kodėl jis šiandien lenda į galvą, – nusijuokė pašnekovas. – „Visas pasaulis yra scena, o visi vyrai ir moterys jame esame aktoriais.“ Galvoju, kai žmonės nulipa nuo scenos, jie tampa paprastesni, be kaukių.“ Važinėdami po JAV, Kanadą, sutuoktiniai S. ir S. Karosai susitinka su tėvais, auginančiais vaikus su tokia pačia negalia, mato, kaip ten steigiami įvairūs užimtumo būreliai, centrai, kūrybinės dirbtuvės, kad tie vaikai galėtų kuo plačiau atsiskleisti. „Visuomenės sveikata priklauso ir nuo to, kaip rūpinamės neįgaliais ir senais žmonėmis. Visi vienądien tokie būsime. Ir tapsime nereikalingais, nes žmonių akys mus tokius matys“, – ne itin malonią tikrovę atskleidė pašnekovas. Atsivertimas Kalėdų naktį Saulius, jau kone du dešimtmečius tarnaujantis Miesto bažnyčios, prieš 5-erius metus taip pat įkurtos ir Vilniuje, pastoriumi, papasakojo apie savo dvasinio pašaukimo kelią. „Mano dvasinė kelionė prasidėjo nuo 17 metų, pirmasis tikėjimą atrado mano brolis Artūras, nuo 11-kos išvykęs mokytis į M. K. Čiurlionio dailės mokyklą, vėliau – Dailės akademiją. Sugrįžęs namo jis dalindavosi. Ir aš jau ieškojau kelių: daug kūrybinės laisvės suteikė „Atžalyno“ teatras ir jo režisierius Algimantas Verbutas. Su dailininku Andriumi Danilevičiumi buvome įkūrę teatro grupę ir pastatėme spektaklį „Sūnus palaidūnas“ Biblijos motyvais su garsių grupių „The Rolling Stones“ „Led Zeppelin“ muzika. Kažkokiu būdu mums leido parodyti tą spektaklį ant Kretingos kultūros rūmų stogo, atsimenu – parsivežėme ir patys montavome pastolius“, – į prisiminimus paniro pašnekovas, neslėpdamas, kad Dievo paieškų kelionėje būta ir asketiškų poelgių – miegodavęs ant grindų, penktadieniais pasninkaudavęs. Tačiau tikrasis atsivertimas įvykęs per 1990-ųjų Kalėdas: „Tą naktį išėjau į parką, suklupau į sniegą ir nuoširdžiai meldžiausi. Tada suvokiau, kad Jėzus tikrai gyvas ir mane girdi. Suvokiau, kad ligi tol gyvenau lyg nespalvotame filme, kad kažkas įjungė visas spalvas. Tai Dievas pasirinko mane, ir atėjo noras kažką Jam daryti.“
Šlovina novatoriškai Įstojęs mokytis į Klaipėdoje naujai įsikūrusį LCC tarptautinį universitetą, su krikščionišku teatru „Covenant Players“ 3-jus metus keliavo po Europą, sutiko savo būsimą žmoną Sanną. Susituokė, ir ji atvyko mokytis į LCC, po to abu išvyko tobulinti žinias į JAV, Baltimorės miestą Merilendo valstijoje. „Kai grįžome į Lietuvą, prisijungėme prie protestantiškos bažnyčios. Lietuvoje dominuoja katalikų bažnyčia, bet platusis pasaulis ir krikščionių Bažnyčia yra įvairesni. Gal kai kurie žmonės įtariai žiūri, neva esu išdavęs tėvų tikėjimą. Bet aš jo nė neturėjau, tad nebuvo, ko išduoti. Ieškojau, ir Jėzus pats atėjo manuoju keliu“, – kalbėjo nuo 2003-ųjų Miesto bažnyčios pastoriumi tarnaujantis S. Karosas. Jų bendruomeniniai namai Klaipėdoje įsikūrę Melnragėje, prie molo, o pamaldos vyksta LCC patalpose. Iš trasos – į ledinį vandenį Prieš ketverius metus S. Karosas apsisprendė stiprinti ir savo fizinę sveikatą – iš pradžių kasdien pradėjo bėgioti, o pernai kovą jau nėrė į ledinį vandenį. „Su amžiumi ateina suvokimas, kad reikia susirūpinti sveikata, nes darbas – sėdimas, visada turėjau problemų dėl kojų sąnarių. Anksčiau niekad nesportavau, o žmona, atvirkščiai – daugel metų bėgioja, dalyvauja tarptautiniuose maratonuose. Pradėjau ir aš bėgiodamas pasimatymus žmonai skirti“, – juokėsi pastorius, ir jų šeima su Iva vežimėlyje jau bėgo Vilties maratoną. Sykį, pažiūrėjęs videofilmą apie sveikuolį Wim‘ą Hof‘ą, suprato, kad pabėgiojus nėra sudėtinga įšokti ir į šaltą vandenį: „Prie ežero gyvenu, pirmąkart įšokau kovą – prabuvau 3 min., po to 5 min., ir taip ilginau laiką. Ir kasdien – bėgu ir – į vandenį, šiemet iki sausio 14-osios, kol užšalo, ir koja nebegalėjau pradaužti ledo. Aptirps ledas, vėl nersiu. Kartais nubėgu ir panyru į jūrą“, – apsisprendimą grūdintis atskleidė pašnekovas. Anksčiau, neslėpė, jis labai bijodavęs šalčio, bet, perlipus per vidinius barjerus, baimės nelikę. „Aš to nesureikšminu: dabar jau daug žmonių bėgioja ir maudosi visus metus. Pasikviečiau draugų, o šie jau kitų, žiūriu – vis daugiau žmonių, ypač – per karantiną, įkūrėme ir klubą. Dingo nuotaikų kaita, būdinga, esant blogam orui. Kai kasdien bėgioji, nebėra blogo oro, o svarbiausia – praėjo sąnarių skausmas“, – džiaugėsi S. Karosas.
|
|
