|
|
|
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė: „Tikrieji dalykai – žmogaus santykis su žmogumi“
„Palinkėčiau sau neprarasti optimizmo, gerų draugų ir, žinoma, užbaigti pradėtus darbus, o tada perduoti vadovavimą muziejui kitam vadovui ir skirti laiko sau“, – savo 70 metų jubiliejaus išvakarėse „Pajūrio naujienoms“ teigė Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, didžiąją gyvenimo dalį – 40 metų – skyrusi būtent darbui muziejuje, kuriam vadovauti buvo paskirta 1980-aisiais. „Man visada norėjosi kūrybinio darbo, todėl ir atsisakiau kitų pasiūlymų – biurokratiniai dalykai neviliojo. Kai mane paskyrė Kretingos muziejaus direktore, koncepcijos, kaip muziejų pristatysime, kaip jį vystysime, neturėjau, o mano darbas prasidėjo nuo šiukšlių rinkimo: vienuolynas – po restauracijos, gi muziejaus vadovai iki manęs buvo vyrai, kuriems nelabai rūpėjo, pasodinta rožė ar ne, gėlė vienokiame vazone ar kitokiame. O man rūpėjo – iškart norėjosi grožio, tvarkos, švaros“, – prisipažino V. Kanapkienė, neslėpdama, kad nelengva buvo ir po 1991-ųjų, kai muziejui buvo perduoti grafų Tiškevičių rūmai. – Kas nesisekė iš pat karto, su kokiomis kliūtimis susidūrėte? – Kadangi turiu istorijos pedagogės specialybę, mane kviesdavo pavadavimams į buvusį tarybinį ūkį-technikumą. Man nepatikdavo čia eiti – viskas buvo labai apleista, parke – pilna technikos, mašinų. Aš suprantu, kad tai buvo gamybinė, mokymo organizacija, niekur nepasidėsi – reikėjo tų gamybinių priemonių. Tad į Tiškevičių rūmus persikėlus muziejui, ir čia reikėjo pradėti nuo valymo ir valymosi. Kai susipažinau su Tiškevičių gyvenimu, kai pamačiau, ką jie yra nuveikę, kokia tai garbinga giminė, koks jų materialusis ir dvasinis palikimas, kilo noras įrodyti, kad mes turime išskirtinį kultūros paveldo objektą. Kartais pagalvoju, kad, jeigu muziejus būtų likęs vienuolyno pastatuose, to Tiškevičių paveldo galbūt nė nebūtume atkūrę. Tiškevičių rūmai, kad ir turėjo europinę istorinę reikšmę, buvo atsidūrę kultūros paribyje. Taip nutiko ne tik mūsų, Kretingos, rajone, bet ir kituose Lietuvos miestuose. To priežastys slypi tarybinio laikotarpio ideologijoje, kuri nenorėjo pripažinti turtingos mūsų istorijos, kad mūsų tauta – ne vien baudžiauninkai ar kumečiai, kad mes turime ir bajorų kultūrą, kuri ypač ryški buvo Žemaitijoje. Kiek čia išlikę dvarų! O kas su jais nutiko? Gerai, jeigu juose buvo įkurtos mokymo įstaigos, nes dvarai kentėjo nuo juose įrengtų sandėlių, daržinių, gamybinių patalpų, kas stipriai nuniokojo dvarų paveldą. Kai vienuolynas buvo grąžintas tiems, kam ir priklausė, ir visuomenę, ir rajono vadovus reikėjo įtikinti, kad Kretingos muziejus turi būti čia, Tiškevičių dvaro rūmuose. Po ilgų diskusijų pavyko tai padaryti, nors buvo, kas siūlė mums įsikurti ir darželio patalpose... Labai daug padėjo tuometinis rajono tarybos vadovas Bernardas Anužis, rajono valdytojas a.a. Algimantas Šteinys – jie pritarė, kad muziejus persikeltų į dabartinę vietą. Su Algimantu Šteiniu važiavome ir į Vyriausybės posėdį – visi tada balsavo už, išskyrus žemės ūkio ministrą. Ledai stipriai pajudėjo, kai pradėjome teikti paraiškas Žemės ūkio ministerijai, tačiau kelią nuėjome ilgą – parengę paraišką 2004-aisiais, sutartį dėl finansavimo su Lietuvos verslo paramos agentūra tepasirašėme tik 2010 metais. Bet požiūris į europinėmis lėšomis remiamus projektus keitėsi, nes visi pamatė rezultatą. – Kas labiausiai paglosto širdį, kai apžvelgiate nuveiktus darbus? – Tai, kad vis dėlto pavyko atkurti Kretingos dvaro kompleksą ir pritaikyti jį muziejinei paskirčiai. Antra, mums pavyko suderinti muziejaus veiklą su mokamomis paslaugomis – jų šiandien turime 30, ir tai padeda uždirbti lėšų, kurias vis nukreipiame muziejaus gerovei. – Ko jaučiatės nepadariusi? O gal taip nėra? – Aš iš tiesų labai susitelkiau į pastatus, nes mačiau, kaip lietus varvėjo per stogus, kad nėra, kur eksponuoti fondų – juk neprikiši dvaro klumpių ar verpimo ratelių... Todėl reikėjo galvoti, kur ir kaip pristatyti etnografijos paveldą, kaip įamžinti muziejaus kūrėjus. Mums pavyko – turime etnografijos ekspoziciją, muziejaus kūrėjus menantį skulptūrų kiemelį. Turimas lėšas nukreipėme pastatams tirti, rengti dokumentus. Neklydome – kai atsivėrė Europos Sąjungos fondai, buvome pasidarę rimtus namų darbus, galėjome startuoti. Tačiau reikšmę suteikus pastatams, liko nesutvarkytas parkas, nors lygiagrečiai rengėme ir jo techninę dokumentaciją, o 2003 m. įtvirtinome parko reglamentą, arba parko tvarkymo taisykles, nes kitaip nei karvių bandų, nei mechaninių dirbtuvių, buvusių centrinėje parko dalyje, nei buvusio mokomojo pastato nebūtume atsikratę. Mūsų visų pastangomis parkas buvo pripažintas nacionaline vertybe, tačiau dar daug dalykų yra nepadaryta. Pandemija parodė, kad parkui ypač reikia apšvietimo: žmonės čia pamėgo leisti laisvalaikį, sportuoti, sveikatintis. Naujųjų išvakarėse pakvietėme visus pasigėrėti atstatytoje verandoje sekama „Balta pasaka“ – žmonės, matėme, kaip ir norėjo ilgėliau pasibūti, tačiau sutemus bijo pareiti – nėra šviestuvų. Ir apskritai – parkas dar neturi infrastruktūros: neišvalyti tvenkiniai, neįrengta maudykla, neatkurta krioklio grota. Tačiau ką galėjome, tą padarėme, kiek leis jėgos, dirbsime toliau. – Ar nebūna, kad pagalvotumėte, jog reikės išeiti, palikti visa tai. Į kokias rankas norėtumėte perduoti vadovavimą muziejui? – Dažnai pagalvoju, kad reikės išeiti. Anksčiau darbas vijo darbą, nė nesusimąstydavau, kad viską reikės palikti. Žmonėse vertinu kūrybiškumą, meilę žmonėms. Jeigu muziejui ateis vadovauti žmogus be kūrybos, be vizijų, dvaras nekils, o jis dar turi potencijos tai padaryti: reikia atstatyti vadinamąjį bravorą, ūkinį pastatą, sutvarkyti parką, atkurti mažosios architektūros elementus, fontanus, gėlynus, istorines liepų alėjas. Čia – tiek darbų, tiek svajonių, kad tik spėk viską įgyvendinti. Į muziejų visada žiūrėjau tarsi tai būtų daugiau negu mano namai. O tie, tikrieji, kuriame gyvename su vyru Vytautu ir sūnumi, liko antroje vietoje. Bet kai ateini iki tam tikro metų slenksčio, ateina ir tam tikra branda, patirtis, supranti, kiek išmokai pamokų, kiek patyrei išbandymų, labai norisi jauniems žmonėms pasakyti, kad prioritetas vis dėlto yra šeima, sveikata, kad reikia mokėti save pasaugoti. Bet aš to nedariau, o ir jauni žmonės manęs neklausys. Galiu pasakyti viena – kartais būna labai blogai, ir pasilieki vienas, su šeima, o darbai... Jie, žinoma, lieka kažkieno širdyse, atmintyje, istorijoje, tai primena ir ordinai, padėkos, bet tai – tik smagios gyvenimo detalės, nugulančios stalčiuose. Neslėpsiu, man buvo malonu sulaukti įvertinimo, bet tai – momentas, nes tikrieji dalykai yra žmogaus santykis su žmogumi, artimi žmonės, ryšys su jais. – Kretinga kuria tam tikrą kultūrinį lauką. Koks jis yra Jūsų požiūriu ir kokį vaidmenį jame atlieka Kretingos muziejus? – Kretinga turtinga kultūros žmonių, kultūros įstaigų, jose dirbančių žmonių. Kiekviena įstaigų – įdomi, kurią bepaimtum – ar rajono Kultūros centrą, ar biblioteką su pačiais įvairiausiais jų projektais. Muziejus gal labiau akademiškas, jeigu ir organizuojame renginius, tai siekiame, kad jie kuo labiau atspindėtų dvarų kultūrą. Noriu akcentuoti, kad mes esame visi skirtingi, saviti, įdomūs, tačiau kartu piešiame viso rajono kultūros paveikslą. Visada buvau už kokybę, ne kiekybę, man svetimos visos tos vadinamosios multimedijos, socialiniai tinklai, kuriuose kultūra pasimeta, kažkur nusėda, ir tai nesukuria išliekamosios vertės. Mano požiūriu, rajone labiau į dienos šviesą reikėtų kelti tautodailę, rengti daugiau išsamesnių tautodailininkų ir profesionalių menininkų parodų, kamerinės muzikos koncertų, tam išnaudojant parką, verandą. Trūksta mums mažų suvenyrų, skanumynų parduotuvių miesto centre, kuris kvepėtų bandelėmis ir kokybiška kava, ir kad kiekviena tų parduotuvių kurtų savo įvaizdį, autentiškus personažus. Kretinga turi labai daug galimybių būti patrauklia ir įdomia turistams, svečiams. Ir labai linkėčiau pagaliau Kretingai turėti pučiamųjų orkestrą – kaip grafų Tiškevičių laikais. Bet, kad viskas pavyktų, reikia nuolatinio darbo ir nuoseklumo. --- Vida Kanapkienė gimė 1951 m. sausio 28 d. Kulšėnų kaime, Mažeikių rajone. 1968–1973 m. studijavo Vilniaus valstybiniame pedagogikos institute Istorijos ir pedagogikos fakultete. Dirbo mokytoja, nuo 1980 m. – Kretingos muziejaus direktorė. 1996 m. už nuopelnus kultūrai Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (Riterio kryžiumi). 2005 m. už svarų indėlį puoselėjant Lietuvos kultūros paveldą ir už muziejininkystės plėtrą įteikta Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko padėka ir vardinis laikrodis, 2006 m. įteiktas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos padėkos raštas. 2006 m. V. Kanapkienės vadovaujamam Kretingos muziejui suteikta pirmoji kategorija. 2009 m. už realizuojamus vertingus projektus skirta Kretingos rajono savivaldybės tarybos kultūros ir meno premija. 2015 m. už kultūros puoselėjimą įteiktas aukščiausias šalies apdovanojimas – Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2015 m. „Pajūrio naujienų“ laikraščio skaitytojai Vidą Kanapkienę išrinko Metų žmogumi. 2016 m. V. Kanapkienei vėl skirta Kretingos rajono savivaldybės kultūros ir meno premija. 2019 m. už išskirtinius nuopelnus kultūrai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Vilniuje Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis Vidai Kanapkienei įteikė Vyriausybės Kultūros ir meno premiją.
|
|
