|
|
|
Akmenos slėnis laukia kretingiškių verdikto
Prie Akmenos, kitapus lurdo, prieš 15 metų buvo pradėta kurti rekreacinė erdvė, ketinant paversti ją viena gražiausių Kretingos miesto vietų, turinčių savo aurą, – juolab kad ten, prieškario vienuolynui priklausiusiose žemėse, teka ir liaudyje stebuklingu vadintas šaltinis. Deja, slėnis nebaigtas tvarkyti. Iniciatyvos sutvarkyti šią vietą ėmėsi Kretingos miesto seniūnija, teikdama paraišką Gyventojų iniciatyvų projektui, kuriam reikia kretingiškių palaikymo. Šiemet biudžete lėšų nebus Kretingos rajono savivaldybės Strateginės plėtros posėdyje buvo minėta, kad Akmenos pakrančių sutvarkymui numatyta skirti 25 tūkst. Eur. Tačiau užsižiebusią viltį, kad gal pagaliau bus pradėta etapais tvarkyti visą per miestą srūvančios Akmenos pakrantę, užgesino Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Jis priminė, kad strateginiai planai rengiami 4-iems metams, ir, jei biudžete liks lėšų, bus parengta ankstesnės administracijos direktorės Jolantos Girdvainės pasiūlyta Akmenos pakrančių tvarkymo vizija. „Sutinku, kad pirmiausia būtina užbaigti pradėtus darbus – sutvarkyti slėnį. Dabar gi seniūnija ten pjauna žolę, o teritorija – vos ne privati, nes nėra gero priėjimo. Tą slėnį matau apsodintą alyvomis ar kitais lietuviškais medžiais, o Akmenos pakrantes nuo Birutės gatvės salelės iki Kretingos muziejaus – paverstas pasivaikščiojimo takais“, – tokį ateities vaizdą piešė A. Kalnius. Vieta – drėgna ir tamsi Kone 7 ha rekreacinė zona Kretingos miesto centrinėje dalyje, kur į Akmeną įteka Pastauninko upelis, tarp Vilniaus g. Nr. 11, 2A ir 2B, 17 gyvenamųjų namų, buvo pradėta rengti 2007 m. Darbai buvo atliekami iš Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo programos lėšų, jos sutvarkymas tuomet kainavo 31,6 tūkst. Eur. Ligi tol vieta buvo šaltiniuota, drėgna ir klampi. Buvo išrauti seni medžiai, tuo pačiu išvalyta ir akmenimis išgrįsta Pastauninko vaga. Iš pradžių ketinta įrengti miestiečiams priėjimą prie upės. Tačiau, ištyrus apylinkes, nuspręsta teritoriją tvarkyti kitaip – kad šaltiniai sutekėtų į naujai iškastą tvenkinį, jo žemę panaudojo iškloti takus. Tačiau ši vietovė vis vien liko drėgna, o ir neapšviesta – vakarais žmonėms čia nejauku vaikščioti. Vietiniai gyventojai stebisi, kam buvo išleisti tokie pinigai, jei medžių nėra, prieiti prie šaltinio – sudėtinga, iškastas tvenkinys anka, ir jiems patiems tenka imtis iniciatyvos jį valyti. Žadėjo įrengti laiptus Prieiti prie šaltinio sudėtinga, nes beveik nelikę praėjimo: prie bažnyčios privačią valdą užsitvėrus Vilniaus g. 11 namo gyventojams, teliko tik vienas įėjimas nuo senųjų kapinių pusės, nusileidžiant į slėnį palei Vilniaus g. Nr.17 daugiabutį. Tačiau tai nepatogu ir miestelėnams, ir gyventojams, nes vaikštoma palei jų langus. Kai prieš kelerius metus „Pajūrio naujienos“ iškėlė užleisto slėnio problemą, tuometinis Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika nustebo: „Kokio kelmo tada investavome, jei ta zona apleista ir į ją patekti sunku.“ Jis prisiminė, kad dėl Vilniaus gatvės rekonstrukcijos Savivaldybę konsultuojantis architektas Algirdas Žebrauskas siūlė įrengti praėjimą į slėnį pro Vilniaus g. tilto apačią. Tačiau esą dėl tvinstančio Pastauninko tai neįmanoma. Vėliau J. Mažeika išsiaiškino, kad yra numatytas sprendimas – įrengti laiptus, kuriais galima bus nusileisti į rekreacinę zoną, tačiau konkrečios vietos nenurodė. Laiptai, jo žodžiais, bus atskiras projektas, vykdomas išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcija. Tačiau, jau gerokai įpusėjus gatvės rekonstrukcijai, matosi vien naujai sumūryta tvora, nepalikus jokio praėjimo žemyn į slėnį.
Priklausys nuo žmonių balsų Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė, kurios žiniomis, senoji tvora Vilniaus gatvėje turėjusi būti atstatyta, patikino nenuleisianti rankų dėl Akmenos slėnio – šiemet tikimasi gauti lėšų iš Gyventojų iniciatyvų projekto, kurį teikė jau ir pernai, tačiau kretingiškiai jų idėjos nepalaikė. „Tikimės laimėti šiemet, jeigu patys žmonės mus palaikys. Teiksime paraišką didžiausiai sumai – 120 tūkst. – laimėti. Už šiuos pinigus būtų galima įrengti praėjimą į slėnį per siaurą ruožą valstybinės žemės, palei Vilniaus g. 11 sklypą ir tvoros galą ties koplytstulpių aikštele. Taip pat galvojame įrengti ažūrinį tiltelį per Pastauninką po gatvės tilto apačia, kad būtų patogu ateiti į slėnį iš lurdo pusės. Slėnis būtų apšviestas, pasodinta dekoratyvinių medžių, įrengti suolai“, – dėstė G. Liobikienė. – Ar turėsime tai, priklausys nuo pačių kretingiškių.“ Kretinga – lyg mažoji Venecija Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, gerokai prieš dešimtmetį, žvelgdama į priekį, įsivaizdavo Kretingą tapsiant savotiška mažąja Venecija: plaukdami valtimis ir vandens dviračiais Akmenos vingiais gėrėtųsi ne tik kretingiškiai, bet ir į muziejų, ypač – kruiziniais laivais, – atvykstantys turistai. Dėl to muziejaus teritorijoje, prie upės, buvo įrengtos dvi prieplaukos. „Deja, mūsų idėjos niekas nepalaikė, įrangą teko parduoti“, – apgailestavo V. Kanapkienė. Akmena, jos žodžiais, ypač gražiai vingiuoja per miestą, ir J. Basanavičiaus gatvė su savo malūnais ne veltui vadinama Užupiu. „Turėtume nuostabų pėsčiųjų taką nuo pat muziejaus Vandens malūno kairiąja pakrante ligi „Vienaragio malūno“: reikėtų išpjauti senus medžius, nutiesti taką su infrastruktūra – suolais, aikštelėmis žvejams, laužaviete, kur miestiečiai galėtų pasičirškinti mėsos. Išvien su architektais reikėtų pagalvoti, kaip atkurti medinį tiltą ties muziejumi, būtų gražu jį apšviesti. Reikėtų pastatyti namelius paukščiams – čia plaukioja gulbės, atskrenda pelėdos. Greta gyvenantis menininkas Viktoras Ruzgaila kuria senovinį laivą. Visa tai susiejus, turėtume nuostabų išskirtinį miestą. Tačiau tam reikia stratego, kuris ne tik žodžiais, o darbais mylėtų Kretingą“, — įsitikinusi V. Kanapkienė, kurios iniciatyva buvo atkurta Kretingos dvaro sodyba. --- Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas pasakojo, kad teritorija kitapus lurdo atrodo panašiai taip, kaip ir tarpukariu, kai pranciškonų vienuolynas ten išpardavė žemę sklypais. Ligi šiol arčiau upės tebestovi Kretingos vartotojų bendrovės vedėjo Juozo Pabrėžos namas. Apie tariamai stebuklingą šaltinį ypatingų duomenų nesą, tačiau XIX a. rusiškoje literatūroje apie Kretingą J. Kanarskas aptikęs, kad palei Akmeną tryškę ir daugiau šaltinių, o jų vanduo laikomas turintis gydomųjų savybių, nes jame – nemažai kalkių.
|
|
