|
|
|
Laiškas Michailui Gorbačiovui ir viltys gyventi laisvoje Lietuvoje
Tarsi nujausdamas būsimus įvykius – Lietuvos atgimimo sąjūdį, atkurtąją šalies nepriklausomybę, Sausio 13-ąją – prieš 30 metų dar būdamas jaunuolis Kretingsodyje gyvenęs Dainius Špučys parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui. „Esu lietuvis ir nenoriu tarnauti sovietinėje armijoje, todėl atsisakau Sovietų Sąjungos pilietybės“, – tokia žinia tada iškeliavo į Maskvą, ir šį sprendimą šiandieną liudija išlikę laiško išsiuntimo ir gavimo patvirtinimo kvitai. Laišką inicijavo mama „Atsisakyti Sovietų Sąjungos pilietybės buvo mano mamos idėja, – prisipažino D. Špučys. – Jos iniciatyva ir išsiuntėme laišką į Kremlių. Laiškas nebuvo ilgas – mama jį surašė ranka, o aš pasirašiau. Motyvavome, kad atsisakau Sovietų Sąjungos pilietybės dėl religinių ir politinių įsitikinimų. Man tada buvo 19 metų, buvau ką tik baigęs Klaipėdos politechnikumą, pamenu, buvo 1990-ųjų vasara.“ D. Špučys sakė su mama nelabai tikėjęsi, kad laiškas pasieks Kremlių: „Manėme, kad jis nuguls KGB archyvuose... Gal taip ir buvo, bet rudeniop gavom patvirtinimą, kad laiškas pasiekė adresatą. Laiško kopijos neišsaugojom – tai tikrai buvo pavojinga, ir niekada negalėjai žinoti, kurlink visa tai pakryps, tačiau laiško gavimo patvirtinimo originalą saugau iki šiol.“ Dainiaus mama Regina Špučienė, tarybiniais laikais dirbusi Pasų stale, kuris šiandien būtų prilyginamas Migracijos tarnybai, tvirtino, kad, inicijavusi laišką tuometiniam Tarybų Sąjungos vadovui, turėjo vienintelį tikslą – apsaugoti sūnų. „Žinojau, kad tautybė ir pilietybė yra ne tas pats, vadinasi, atsisakius pilietybės, prievolės tarnauti armijoje kaip ir nelieka“, – tokia išvada savo idėją tuomet pagrindė R. Špučienė. Ji prisipažino supratusi, kad daug kuo rizikuoja. Visų pirma – šeimos saugumu, nes už tokius „darbelius“ tarybiniais laikais grėsė arba kalėjimas, arba psichiatrinė ligoninė. „Tačiau aš pasielgti kitaip negalėjau – pažįstami iš mano artimos aplinkos gedėjo tai sūnaus, tai brolio, cinkuotuose karstuose parvežtų iš Afganistano. Pasikalbėdavome apie tai gana siaurame rate, nes tais laikais niekas garsiai tokių dalykų neviešindavo“, – kalbėjo R. Špučienė, apie laišką niekam neprasitarusi ne tik darbo aplinkoje, bet ir šeimoje – apie šį laišką nežinojo nei Dainiaus vyresnioji sesuo Aušra, nei jaunesnysis brolis Antanas, o ir siųsdama laišką iš Kretingos pašto moteris gerai apsidairė, ar jos niekas nemato, nestebi. „Pašto darbuotoja mane tada keistai nužvelgė, bet, nieko nesakiusi, laišką užregistravo“, – senus įvykius atsiminė R. Špučienė.
Galimybė gyventi permainų laikais D. Špučys, mintimis sugrįžęs į jaunystės laikus, pripažino, kad Dievas davęs galimybę gyventi permainų laikais: „Kai tuometinėje Sovietų Sąjungoje padvelkė laisvės vėjai ir prasidėjo vadinamoji perestroika, mokiausi Klaipėdos politechnikume. Puikiai atsimenu, kaip ginčijomės su istorijos dėstytoju dėl galimybių Lietuvai išgyventi savarankiškai. Taip jau nutiko, kad 1990-ųjų kovo 12 dienos rytą pirmoji pamoka buvo istorijos, ir tas pats dėstytojas pareiškė, kad jis rytą bėgo iškelti trispalvės ant technikumo fasado. Dėstytojas pakeitė nuomonę ir pripažino klydęs, nors mes su grupės draugais ir prunkštėme dėl tokio jo atsivertimo.“ Dauguma grupės studentų, prisiminė Dainius, buvo nusiteikę labai patriotiškai, kartu vykdavo į Sąjūdžio akcijas, mitingus, kitus renginius. Kartu vyko ir į Vilnių, kai tuometinis Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas susiruošė į Lietuvą pažiūrėti, kas čia darosi. Žmonės jį tada sutiko su įvairiausiais plakatais. „Pamenu vieną – „Priviet rukovoditeliu družestvenoi nam strany“ („Sveikiname mums draugiškos šalies vadovą“). Anuomet Lietuva buvo laikoma SSSR respublika, ir šis plakatas buvo labai drąsus, su humoru ir gilia prasme. Tiesa, atvykstant Gorbačiovui, minios žmonių būriavosi gatvėse, kur jis turėjo pravažiuoti. Mūsų grupė – taip pat. Mums pasisekė nerealiai – priešais sustojo Gorbačiovo limuzinas, ir jis išlipo priešais mus, vos už kelių metrų. Nepamenu, ką mes skandavome, tačiau po šio įvykio įstrigo mokslo draugo frazė, kad „nors vieną karalių būsiu gyvenime matęs gyvai“. Vakare buvo surengtas grandiozinis Sąjūdžio mitingas, parodantis SSSR vadovui, kad čia – ne saujelė ekstremistų, o visa Lietuva kvėpuoja laisve“, – praeities įvykius prikėlė D. Špučys.
Teko imtis atsargos priemonių D. Špučys atsiminė, kad anais, sovietiniais, laikais buvo toks posakis „Lietuvos bajorai rusų armijoje netarnauja“. „Nors savęs ir nelaikiau bajoru, bet žinojau, kad manęs, patriotiškai nusiteikusio, niekas nebūtų privertęs tarnauti svetimos Lietuvą okupavusios valstybės armijoje. Betgi daug kas žinome, kokie neramūs tuomet buvo laikai – Lietuvoje gatvėse, namuose buvo tiesiog medžiojami šaukiamojo amžiaus jaunuoliai, todėl mamai patarus išvykau į Kaliningradą, pas jos seserį“, – papasakojo vyras, kurio manymu, pasislėpti nuo priešo, ko gero, saugiausia pas priešą. Gyvendamas Kaliningrade pas tetą Janiną, kuri, R. Špučienės teigimu, ten atsidūrė gavusi paskyrimą, D. Špučys visais kanalais gaudė informaciją, kas vyksta Lietuvoje. Iš esmės vienintelis šaltinis buvo Lietuvos radijas, kurio bangas pagauti buvo sunkoka, o skambučiai telefonu užblokuoti. „Teko daug ginčytis su sutiktais žmonėmis, kai kurie mane laikė ekstremistu ir net fašistu. Tačiau buvo ir malonesnių patirčių. Sausio 13-osios rytą buvau parke prie Lenino aikštės Kaliningrade. Pasiklausius radijo, tiesiog norėjosi išbėgti iš namų. Ir, mano nuoširdžiam džiaugsmui, pamačiau ateinančią koloną su Lietuvos trispalvėmis, plakatais, smerkiančiais smurtą Vilniuje, su užuojauta žuvusiesiems. Nedvejodamas prisijungiau prie jų, nors ir buvau atkalbinėjamas, kad tai – nesaugu. Žinoma, kad nesaugu, žinoma, kad buvome sekami... Tačiau baimės neliko – mus valdė laisvės troškimas, ir jos mes įkvėpėme visa krūtine“, – ką teko patirti, papasakojo D. Špučys. Už kelių savaičių grįžęs į Lietuvą Dainius pasidžiaugė, kad šeima dėl išsiųsto laiško M. Gorbačiovui nenukentėjo, kad viskas pasisuko gerąja linkme, ir po nesėkmingo pučo Maskvoje Lietuva galėjo lengviau atsikvėpti.
Gyvenimas nubloškė į kitą pasaulio kraštą D. Špučys laimingas, kad Lietuvai pavyko iškovoti laisvę, kad ji tapo savarankiška valstybe. Savo vaikams – sūnui Deimantui ir dukrai Ievai, kuriems netrukus sukaks 30 metų, ir 13-mečiui jaunėliui Mykolui jis, pasakodamas apie praeitį, visada pasidžiaugia, kad vaikai yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai. Tačiau jo paties gyvenimas susiklostė taip, kad šiandien yra nublokštas į kitą pasaulio kraštą – Dainius gyvena ir dirba Dubajuje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. „Liūdna istorija – Lietuvoje buvau sukūręs gana sėkmingą verslą, tačiau maniškis, kaip ir daugelis kitų, žlugo per pasaulinę 2008-ųjų finansinę krizę. Matyt, padariau klaidų, – pasvarstė Dainius. – Bet klaidos priverčia išmokti gyvenimo pamokas. Lengvai nepasidaviau, tačiau mane sustabdė liga – III stadijos vėžys. Po sėkmingos operacijos nutariau kardinaliai pakeisti aplinką, išvykau ir apsigyvenau Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ši šalis man tapo savotiška reabilitacija. Tai – multikultūrinė šalis, kurioje po karšta saule vietos suranda įvairiausių rasių, religijų ir įsitikinimų žmonės. Nors įsitikinimų čia taip drąsiai ir negalima reikšti, gyvenimas šioje šalyje tikrai labai saugus“, – pasakojo D. Špučys. Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra susibūrusi nedidelė lietuvių bendruomenė. D. Špučys buvo pirmasis, kuris Liepos 6 d. suorganizavo giedoti „Tautišką giesmę“ prie aukščiausio pasaulyje pastato Burj Khalifa, ir ši tradicija tęsiama iki šiol.
|
|
