|
|
|
COVID-19 stigmos: kaip jų išvengti ir džiaugtis gyvenimu
„Jaučiamės blogai: mums sunku sugrįžti į darbą – jaučiame kai kurių bendradarbių atšalimą, savotišką šalinimąsi, baimę“, – tokia nerimo žinutė į „Pajūrio naujienas“ atskrido iš kovido liga persirgusių žmonių, kurie sakė jaučiantys ir tam tikrą kaltės jausmą, kad susirgo koronavirusu. Iš tiesų, kas atsitiko su mūsų visuomene? Kodėl susirgimas koronavirusu yra tarsi stigma? Kaip reikėtų elgtis mums visiems – ir tiems, kurie persirgo koronavirusu, ir tiems, kurie darbo vietose juos pasitinka? Iš kur ir dėl kokių priežasčių kyla koronaviruso baimės, kaip jas reikėtų suvaldyti, kaip reikėtų priimti žmogų, jau persirgusį koronavirusu, ir apskritai, koks turėtų būti mūsų visų bendravimas šiuo sudėtingu laikotarpiu, nes iš tiesų jaučiasi visuotinė įtampa, nepasitenkinimas. Šiomis ir kitomis mintimis „Pajūrio naujienos“ paprašė pasidalinti Kretingos rajono švietimo centro Pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologės Vikos Gridiajevos. Žmonės pasijuto įkalinti Anot psichologės, gyvename trijų krizių epicentre: „Akivaizdžiai matome medicininę, jau galime pajusti ir ekonominę, tačiau tylioji krizė – tai žmonių socioemocinė būsena. Nieko nuostabaus, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, emocinis fonas – niūrus: stebime baimę, išaugusį nerimą ir pyktį.“ Ji tęsė mintį: „Bet ar verta stebėtis? Kai manęs tėvai per konsultacijas klausia, kas yra didžiausia bausmė vaikui, nedvejodama sakau, – judėjimo suvaržymas, pavyzdžiui, įsiūčio metu pamėginkite pasodinti keturmetį ant kėdės. Ar tai duoda poveikį? Taip, vienareikšmiškai – negatyvų: vaikas priešinsis, pyks, nesupras suaugusiųjų, kaltins juos, jaus nuoskaudas. Pabandykite įsivaizduoti, kad jus – suaugusį žmogų, kažkas labai supykdė. Kaip jūs elgiatės? Dažniausiai kvėpavimas padažnėja, pradedam atlikti daugiau judesių negu įprastai, stengiamės išaiškinti, kas mus nervina, – o jums, tarkim, vyras ar žmona pasako: „sėsk ant kėdės ir pagalvok“. Ką atsakytumėt? Kaip reaguotumėt?“ Judėjimas – vienas žmogaus prigimtinių poreikių. Net teisinė sistema visame pasaulyje eina link to, kad žmogaus įkalinimas kalėjime būtų tik visiškai kraštutinė priemonė. Nes kriminologijos, sociologijos, psichologijos ir kitais tyrimais jau seniai įrodyta, kad uždaryti ir atimti laisvę žmogui jokio teigiamo poveikio nedaro. „O ką mes turime šiandien? Žmonės jaučiasi įkalinti. Įkalinti savo namuose, savo mieste, su bendravimo trūkumu, su baime užsikrėsti, užkrėsti kitą ar tiesiog nenoru mokėti didelių baudų pažeidus karantino sąlygas. Taigi kovidą vaizdžiai galime vadinti krize, o tariant paprastai – tai kalėjimas, kuriame apstu panikos, nelogiškų įsitikinimų, agresijos, kaltinimų“, – kalbėjo V. Gridiajeva.
Svarbu – pasiūlyti pagalbą Psichologė neabejojo, kad yra ir prieštaraujančiųjų, kurie nesutiktų su jos išsakytomis mintimis – o ką, sėdi sau namie, ilsiesi. „Žinoma, kad yra ir tokių. Tačiau būkime jautresni kitų žmonių patyrimams. Sakykime, šią krizę vienaip matys vienišas IT specialistas, kuris buvo įpratęs dirbti vienumoje, tad perkelti darbą į namus didelių pastangų nepareikalavo. Namie ramu – reikia pasirūpinti tik maistu. Tačiau, kaip manote, kaip šią krizę įprasmina daugiavaikė šeima, su mažamečiais, kurie mokosi nuotoliniu būdu skirtingu laiku, motina dirba iš namų, o tėvas su prasta sveikata guli ligoninėje? Kaip šį laikotarpį vertins tokios šeimos nariai? Arba, įsivaizduokite, kad jūs sulaukėte pensinio amžiaus, turite nemažai lėtinių ligų, gyvenate vienumoje, nemokate naudotis išmaniaisiais telefonais, o kompiuterius laikote XXI amžiaus blogiu. Pramogai žiūrite žinias, kuriose – vien gąsdinimai, mirčių skaičius ir kaip nevalia su niekuo susitikti. Jums beprotiškai ilgu anūkų, gal net proanūkių... Jei jūs įveiksite kovidą, dar neaišku, kaip jūs įveiksite vienatvę“, – V. Gridiajeva gyvenimo pavyzdžiais atskleidė priežastis, kodėl visuomenę apima vienokios ar kitokios nuotaikos, baimės. Psichologės pasiūlymu, kiekvienam mūsų reikėtų apsidairyti aplink ir, jei tik turime galimybę, – pasiteirauti, kaip gyvena kitas ir gal pasiūlyti pagalbą. „Noriu pasidalinti savo patirtimi. Susirgusi kovidu, pirmiausia galvojau, kam galėjau pakenkti, išgyvenau kaltę. Bet, sulaukusi vienos žinutės iš bendradarbės: „Labas. Jei norėsi pasikalbėti, visada gali man parašyti“, – mane aplankė ramybė – kad turiu palaikymą, – atviravo V. Gridiajeva, akcentuodama, kad dabar akylai seka mokslinius tyrimus dėl kovido ligos, kurios atvejų vis daugėja. – Pastebiu, kad mano kaltė prieš bendradarbius, prieš šeimos narius, nerimas nebuvo tik mano.“ Klijuojamos etiketės Apklausos rodo, kad asmenys, vienaip ar kitaip susiję su kovidu, yra stigmatizuojami. Indijoje arba Kinijoje, kuriose populiacija – milžiniška, stebimas toks reiškinys, kad, susirgus kaimynui, jo durys gali būti apklijuotos ženklais „stop-korona“, „karantinuotas“ ar „koviduotas“. „Tad net ir praėjus ligai, izoliaciniam periodui, neverta net tikėtis, kad įbauginti kaimynai žiūrės į tokį asmenį taip pat, kaip anksčiau. Apklausos rodo, kad žmonės jaučia kažkokį atitolimą, vengimą bendrauti, susvetimėjimą. Klijuojama etiketė „tas, kuris sirgo“ neša kažkokį negatyvų, pavojaus foną. Pabandykite parduotuvėje nusikosėti – kaip jaučiatės? Ar jau visos akys sužiuro? Ar pastebite, kaip kažkas atsitraukia? O jei dirbate kolektyve, kur privalote būti vienoje patalpoje? Kokių žvilgsnių susilauksite? Kas po to dėsis jūsų galvoje? Minčių seka gali būti labai įvairi: ar jie manęs nemėgsta, ko jie taip žiūri, ar jie manęs čia nenori? Tai – nerimas“, – įvardino psichologė, kurios pastebėjimu, nerimo sutrikimų skaičius šiandien išaugęs 40 procentų. Pastebima vis daugiau savižudybių tarp moterų, ir tai labiausiai sietina su nepakeliamu krūviu darbe ir namie. Psichologė įvardino rizikos grupes ir pasiūlė apsidairyti: gal ir mes turime tose grupėse esantį žmogų? Rizikos grupėms gali priklausyti: sergantieji ir persirgę kovido liga; pedagogai ir medicinos darbuotojai, ypač tie, kurie patys dar turi mažamečių vaikų; asmenys, kuriems smarkiai pasikeitė gyvenimas (neteko darbo, reikia derinti darbą iš namų ir vaikų priežiūrą vienu metu, senyvo amžiaus asmenys, kurie neteko bendravimo ir kt.); asmenys, kurie iki kovido jau buvo pažeidžiami (psichikos sutrikimų turintys, patiriantys smurtą ir pan.); vaikai ir paaugliai. Prastėja psichinė būsena Paskutinį pusmetį V. Gridiajeva vedė grupinius užsiėmimus mokyklinio amžiaus vaikams ir turėjo galimybę stebėti, kaip jie jautėsi rugsėjo ir spalio mėnesiais, ir koks įvyko pokytis, kai viskas persikėlė į bendravimą nuotoliu. „Stebime smarkiai suprastėjusią paauglių psichinę būseną: mažėjanti motyvacija mokslams, planavimui. Klausimai apie ateitį grįžta su tuščiais atsakymais – niekas neaišku, kaip ir kas bus ateityje, tai kam planuoti. Mokiniai, kurie iki karantino mokėsi aukštais įvertinimais, patiria daugiau nerimo, nes nuotolinio mokymosi būdu susiduria su iššūkiais. Svarbu kalbėti ir apie tai, kad gerą pusdienį vaikai sėdi prie kompiuterių tik dėl mokslų, likusį pusdienį jie nori „atsipalaiduoti“ vėlgi prie išmaniųjų technologijų. Šiuo atveju mes privalome kalbėti apie išsekimą“, – esamą situaciją apibūdino psichologė. Mokyklinio amžiaus vaikas turėtų prie kompiuterio ir telefono praleisti ne daugiau kaip 3 valandas per parą, tačiau realybėje yra kitaip. Todėl specialistų nestebina, kad vis daugiau paauglių ištinka socialinis nerimas, depresija, panikos priepuoliai, miego sutrikimai, neaiškios kilmės pykinimas, o mažuosius kamuoja į hiperaktyvumo sutrikimą panašūs simptomai. Tai sietina su psichikos išsekimu. „Kad situacija neblogėtų žaibiškai, labai rekomenduočiau ieškoti ir atrasti balansą tarp naudojimosi technologijomis ir poilsiu. Tikruoju poilsiu. Vadinkime jį „nuoboduliu“. Tai rekomenduojama ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Kasdien stenkitės nuveikti kažką nuobodaus: nieko neveikiant pasiklausyti savo minčių, užsiimti kvėpavimu, išeiti pasivaikščioti į mišką ar parką, neišsitraukiant telefono, gulėti žiūrėti į lubas, gerti kakavą ir daugiau nieko kito tuo metu neveikti“, – V. Gridiajeva akcentavo, kad nuobodulys – tai raktas į sėkmę, nes jis mumyse pagimdo kūrybiškumą. Šiais laikais mes esame „užglušinti“ pertekline informacija, todėl privalome sąmoningai duoti sau laiko pabūti nuobodulyje, nieko neveikime. Kitas svarbus momentas: pasitikrinti, kur esame. Tai galioja ne tik vaikams. Labai svarbu stebėti pasikeitusį elgesį: ar vaikas tapo uždaresnis, nekalbus, piktas ar kaip tik labai pasyvus, nieko nenorintis – tai yra ženklai, kada svarbu sunerimti, ir pradėti tyrinėti, kas nutiko. „Gali būti, kad jūsų dešimtmetis neateis pas jus ir nepasakys, kad „mama, aš dėl šio viruso jaučiu nerimą“. Tas nerimas greičiausiai pasireikš rėkimu „kaip man jūs nusibodote/aš nekenčiu nuotolinio/ aš nenoriu nieko matyti“ ir pan. Taip pat labai svarbu savęs ir vaiko klausti, kas ką „valdo“: ekranas vaiką ar vaikas – ekraną. Tai pagrindinis saugiklis, kuris padės netapti priklausomu nuo išmaniųjų technologijų“, – pavyzdžius pateikė psichologė ir pasiūlė atlikti tokį patikrinimą: vaikui sėdint prie telefono, prieikite ir užduokite šį klausimą, arba ką nors iš buities, ir stebėkite, ar gali vaikas atitraukti dėmesį ir susitelkti į pokalbį su jumis. Jei pastebite, kad vaikas jūsų negirdi, nemato ir tik „mhm aha“, tokiu atveju privalu pagalvoti apie ekranų ribojimą. „Suaugusiesiems taip pat patarčiau pasitikrinti, kiek laiko jie praleidžia tiesiog „sėdėdami“ prie socialinių tinklų. Statistiniai duomenys rodo, kad žmonės ten praleidžia nuo 2 ik 6 valandų per dieną. O turinio tyrimai rodo, kad daugiau nei 70 procentų praleidžiamo laiko tokiose svetainėse užima „skrolinimas“, kuris neduoda jokios naudos nei vaikams, nei suaugusiesiems“, – patarė pašnekovė.
|
|
