|
|
|
2021-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendorius: tradicijos nepaklūsta išbandymams
Kartu su šios dienos „Pajūrio naujienų“ laikraščio numeriu skaitytojus pasieks ir redakcijos dovana – tradicinis kalendorius, kurį puošia mūsų krašto žmonės. Tie, kurie, regis, kasdien dirba savo įprastą darbą, galbūt patys nė nenujausdami, kad tuo pačiu jie kuria ir krašto istoriją, dalyvauja jo įvykiuose ir pokyčiuose. Tuo pačiu jie sutvirtina ir prieš beveik 20 metų užgimusią laikraščio tradiciją sukurti ir dovanoti skaitytojams kalendorių, kuris jų kasdienybę, skaičiuodamas dienas, savaites, mėnesius, lydės visus metus. Šiandien taip pat smagu sau pripažinti, kad tradicijos nepaklūsta jokiems išbandymams: pasirodo, planuojant viskas įmanoma, taigi ir kalendorius užgimė dar nesant didelių suvaržymų ir apribojimų. Į „Vyšnių dvarą“ Kartenoje, kuriame, jo šeimininkei Jolantai Igarienei maloniai sutikus, ir įvyko 2021-ųjų kalendoriaus fotosesija, „Pajūrio naujienos“ šiemet pakvietė dalyvauti: Vydmantų parapijos kleboną Vydmantų bažnyčios statytoją Karolį Petravičių, rajono Savivaldybės gydytoją Ekstremalių situacijų operacijų vadovę Zitą Abelkienę, pilietinę iniciatyvą dėl nelegalių gyvūnų veisyklų visoje Lietuvoje išjudinusią Kristiną Ančerevičienę ir jos augintinį Sniegių, Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėją Birutę Naujokaitienę, Salantų kultūros centro renginių organizatorių, VšĮ „Ceklio kuršiai“ įkūrėją partizanų istorijos rekonstruktorių Aurimą Rapalį, archeologą kraštietį Jurgį Sadauską, Salantų pašto paštininkę bitininkę Barzdžių bendruomenės pirmininkę Daivą Jonauskienę ir Pranciškonų gimnazijos mokinį 13-metį Emilijų Lataką. Kuo įdomūs, kuo išskirtiniai jiems visiems buvo šie metai ir ko jie norėtų palinkėti kitiems? – fotosesijai pasibaigus jų visų paklausė „Pajūrio naujienos“. Karolis PETRAVIČIUS: „Didžiausias šių metų įvykis tiek mano gyvenime, tiek, tikiu, man pavestųjų, žinoma, – Vydmantų bažnyčios pamatų pašventinimo iškilmės, įvykusios birželio 28 dieną! Visa kita tiesiog nublanko lyginant su šiuo didingu įvykiu. Viliuosi, kad dabar esantys išbandymai mus visus padarys dar tvirtesniais ir labiau puoselėjančiais vertybes. Juk tik išgrynintas ir išbandymų paliestas žmogus save gali vadinti ŽMOGUMI. Žvelgiant į šiandienes nuotaikas, matau, kad daug kam ši situacija – tik politiniai žaidimai, ekonominės problemos ar šiaip mažas gyvenimo reversas... Išgyvename sunkų laiką, kuris mums visiems – tarsi egzaminas: tapsime didvyriais, saugodami vienas kitą, arba savanaudžiais pralaimėtojais, galvodami eilinį kartą tik apie save. Sveikatos visiems!“
Zita ABELKIENĖ: „Šie, besibaigiantys, metai buvo labai sunkūs, ir tie sunkumai susiję su koronaviruso pandemija. Buvo ir tebėra labai daug nematomo darbo – neaprėpiamos skambučių gausos, dokumentų šūsnies rengimo: rajone negalime pradėti jokių darbų, susijusių su koronaviruso pandemijos valdymu, kol nėra parengti aprašai – jie lydi vos ne kiekvieną mūsų žingsnį, ir to, be abejo, žmonės nemato. Valdyti pandemiją mums sekasi neblogai, nesame kažkuo išskirtiniai. Galiu pasidžiaugti stipriu komandiniu darbu: mums vos ne per vieną dieną pavyko įrengti mobilųjį patikros punktą, ir tai parodo, kad gebame dirbti sklandžiai. Gaila, kad per darbų gausybę negaliu padėti vaikams, kai jiems manęs reikia (Z. Abelkienė kartu su vyru Tadu augina tris vaikus – red. past.), bet kai kuris nors jų sutepa ir atneša mamai sumuštinį, suprantu, kad šeimos palaikymą tikrai turiu ir tuo labai džiaugiuosi. Mūsų žmonėms linkėčiau turėti kuo daugiau tolerancijos, kad kiekviename mūsų būtų mažiau piktdžiugos, kad kurtume daugiau gėrio dėl kitų, o ne blogio. Šiuo metu visiems yra labai sunku, o optimizmo turėtume semtis iš vidinių resursų.“ , Kristina ANČEREVIČIENĖ: „Be abejo, kad didžiausias įvykis mūsų šeimos gyvenime buvo Sniegiaus dingimas ir po to sekusi visa istorija dėl nelegalios gyvūnų veisyklos Padvariuose, iš to kilęs rezonansas visoje Lietuvoje. Kodėl tai mūsų visuomenėje vyksta? Tai – ne vien Lietuvos problema, nelegaliai gyvūnai veisiami ir kitose šalyse – toks tų žmonių „darbas“, ir tai tęsis tol, kol valstybė nesugebės išsireikalauti ir surinkti mokesčius. Turime savo šeimoje didelį džiaugsmą – naują augintinį Torą, kuris užaugs iki didelio 65 kg sveriančio šuns. Taigi dabar visas mūsų – mano, vyro, abiejų sūnų dėmesys – skirtas būtent jam. Planuojame su Toru dalyvauti parodose, pavasariop su bendraminčiais šunų augintojais ketiname kreiptis į rajono valdžią, kad Kretingoje atsirastų uždara šunų išvedžiojimo aikštelė – ji yra būtina, nenorint kelti konflikto tarp visuomenės ir gyvūnų mėgėjų. O dabar visiems mums reikia ramiai išgyventi iki pavasario, sulaukti, kol atsigaus ekonomika, visas gyvenimas. Visiems linkiu tikrų draugų, tvirtos šeimos, meilės, ir, kas aktualiausia šiandien, – sveikatos ir stiprybės nepasiduoti depresijai. Birutė NAUJOKAITIENĖ: „Kadangi atstovauju Kretingai ir mūsų miesto kultūros laukui, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad labai didžiuojuosi žmonėmis, savo jėgas, idėjas, laiką skiriančiais Kretingos kultūrai puoselėti. Jau 14 metų dirbu bibliotekoje ir neatsimenu metų, kad galėčiau juos pavadinti monotoniškais, nuobodžiais ar neįdomiais. Kiekvieni metai darbe man suteikia galimybę sutikti ir pažinti įdomius žmones, pabendrauti su įvairioms sritims atstovaujančiais asmenimis. Šie metai mums visiems buvo ganėtinai neįprasti, sudėtingi, kupini iššūkių, tačiau jie buvo pripildyti vieningumo, įdomūs ir ne mažiau intensyvūs! Įvairūs suvaržymai, žinoma, turėjo įtakos ir kultūros įstaigoms: uždrausti planuoti renginiai, susitikimai, sustojo projektinės veiklos – ta darbo sritis, kuri yra labiausiai matoma ir stebima. Tačiau galime didžiuotis kultūros įstaigų darbuotojų gebėjimu greitai reaguoti į pokyčius ir prie jų prisitaikyti. Būtent šie metai mums atnešė ne tik iššūkių, bet ir praplėtė akiratį, išmokome, ko galbūt dar šiandien netaikytumėme darbe – vyksta tiesioginės pokalbių, diskusijų, edukacijų transliacijos, įvaldėme įvairiausius techninius dalykus. Asmeniškai man šie metai atnešė progą geriau pažinti savo kraštą. Nužingsniavau beveik 200 km ir pamačiau tikrai pasakiškų, pasislėpusių gamtos kampelių. Vienas tokių – Vaineikių miške, kurį galėjau parodyti ir savo suorganizuoto žygio dalyviams, kuomet kartu nukeliavome 17 km. Bet pačiai artimiausias – Dauginčių kraštas, kuriame gyveno mano proseneliai. Ne kartą bandžiau šiemet jį dar kartą pažinti per žygius, vaikščiodama, grybaudama su vaikais. Kitų metų proga kretingiškiams noriu palinkėti svajoti ir siekti savo tikslų išsipildymo, tuo pačiu nepamirštant savęs ir savo artimųjų! Juk pati didžiausia dovana mums visiems – kai galėsime vėl susitikti! Aurimas RAPALIS: „Per šiuos metus įvyko daug gražių dalykų: įsiminė, kai viename atnaujinamų namų Salantuose buvo surasta išsaugota trispalvė, sujaudino, kai salantiškis pradinių klasių mokinys Edgaras Petrov, pats niekam nieko nesakęs, išmoko partizanų dainą ir ją sudainavo. Vadinasi, mano rengiamos edukacinės valandėlės nenuėjo perniek... Daug ką su bendraminčiais nuveikėme, įprasmindami partizanų, kuršių istorinę praeitį. O tai, kad įkūrėme Partizanų trobą, džiugina išskirtinai. Apskritai, gal kiti ir nemato to visuomeninio darbo, kurį darau, bet tai jau tapo nebeatsiejama gyvenimo dalimi. Į priekį mane veda kažkoks vidinis jausmas: reikia, važiuoju į Sibirą, reikia, aukoju vasaros laiką trobai rengti... Laimingi man šie metai – gavau darbą Salantų kultūros centre, sugrįžau į gimtąjį miestą. Tenka dirbti sunkiu laikotarpiu, tačiau visi bendrai kuriame idėjas, kurios – dar tik pradžia, bus dar daug gražių dalykų, ir mane viltingai nuteikia darbas būtent čia, Salantuose. Kadangi prieš tai dirbau Vėžaičiuose, išsiplėtė mano bendraminčių geografija, nueinanti ne tik iki kuršių istorijos rekonstrukcijos klubo „Pilsots“, bet ir Plungės, Klaipėdos rajono, be to, šiais metais įstojau į Šaulių sąjungą ir priklausau Telšių rinktinei. Savo krašto žmonėms labai norėčiau palinkėti, kad, domėdamiesi istorija, jie ne tik išmoktų datas, bet iš jos semtųsi stiprybės: kokią istoriją bepaimtum – kuršių ar partizanų, žmonės ir tragiškomis sąlygomis išlikdavo žmonėmis, nors gyveno labai sunkiai. Jeigu remtumėmės jų pavyzdžiu, orūs išliktume ir žvelgdami mirčiai į akis. Jurgis SADAUSKAS: „Nors iki šiol teko dirbti ne viename stambiame objekte, man šie metai buvo įdomūs, suteikę nemažai iššūkių: Kretinga man – pirmasis stambus objektas, kurį tyrinėjant teko vadovauti darbams, taigi prireikė komunikavimo, administravimo įgūdžių, juolab kad teko ne tik taikytis prie 15-os žmonių komandos, bet atsakyti ir už jų darbą, taip pat – surasti bendrą kalbą su kelininkais, elektrikais, vandentiekininkais. Viso to esmė – kad nebūtų pakenkta ir paveldui, ir kuriamai dabarties gerovei. Užbaigus šių metų darbus, laukia nauji – ne tik ištirti kitą Vilniaus gatvės pusę Kretingoje, bet ir parengti tyrimų ataskaitą, kas yra visiškai nematomas, bet labai didelis darbas. Baigiantis metams, visiems norėčiau palinkėti ištrūkti iš pandemijos ir pradėti normaliai gyventi.“ Daiva JONAUSKIENĖ: „Skaičiuojame metus nuo Barzdžių bendruomenės įsikūrimo. Barzdžiai – nedidelis, bet itin svetingų gyventojų rankomis puoselėjamas jaukus kaimelis. Bendruomenę sudaro 42 nariai, jau rengėme bendrą talką, po atviru dangumi susibūrėme į pirmą bendruomenės šventę „Pabūkime kartu“ – turbūt esame vienintelė bendruomenė rajone, kuri neturi jokių patalpų, tik žemės lopinėlį. Tačiau iš projektinių lėšų jau įsigijome palapinę – padėjo rajono Savivaldybė, kitas projektas leis mums pasistatyti namus. Jau ir dabar galime pasidžiaugti dviejų gatvių apšvietimu, išasfaltuota pusantros gatvės. Nekantriai laukiam Kalno gatvės apšvietimo ir asfaltavimo darbų pradžios. Bendruomenėje turim labai daug vaikų, vadinasi, ir jų negalime pamiršti. Todėl rengsime projektus, kad galėtume įrengti laisvalaikio aikštelę tėvams ir vaikams. Džiaugiuosi bendruomenės aktyvumu – prie darbų prisideda visa bendruomenė. Bendruomenę subūriau ne aš viena – tai buvo viso kaimo gyventojų noras tapti viena didele šeima, o aš dėkoju už išreikštą pasitikėjimą. Mūsų bendruomenės vizija – kad Barzdžių kaimas taptų ta vieta, kur gera būtų augti mažam, gyventi suaugusiajam ir oriai jaustis senjorui. Aš pati esu iš Aukštaitijos. Studijuodama Kaune susipažinau su žemaičiu, kilusiu iš Salantų, – abu studijavome bitininkystės mokslus, susituokėme, atvykome gyventi į Barzdžių kaimą. Abu bitininkaujame, prižiūrime 90 bičių šeimų. Užauginome du vaikus, o kitais metais švęsime 30-ąsias vestuvių metines. Baigiantis metams norėčiau palinkėti visiems išlikti savimi ir džiaugtis akimirkomis, praleistomis su artimais žmonėmis. Emilijus LATAKAS, trylikametis Pranciškonų gimnazijos septintokas, šiais metais pradėjo mokytis su gabiausiais šalies vienuoliktokais – Emilijus buvo atrinktas dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos ir Izraelio rengiamoje gabiems vaikams skirtoje programoje „Gifted“, ir atrankos procesas kretingiškiui buvo sėkmingas. „Šie metai mums visiems yra įdomūs, ir ištikusi ekonominė, visuomenės stagnacija apribojo ir mūsų vaiką. Nors judesio – mažiau, vis dėlto aktyviai dalyvavome konkursuose, olimpiadose“, – kad šiuo metu Emilijus nuotoliniu būdu mokosi ir pagal programą „Gifted“, tvirtino jo mama Ieva Latakienė. Emilijus laimėjo ir lietuvių kalbos konkursą „Kings Lietuva“ – jo rezultatas buvo šimtaprocentinis, ir jis tarp šalies septintokų užėmė I v. Emilijaus mama I. Latakienė prisipažino, kad sūnus, gimęs anksčiau laiko, turi ne tik prigimtinių gabumų: jo pasiekimai yra nuoseklaus nuolatinio darbo rezultatas. „Emilijus skaitė jau ketverių, o penkerių domėjosi kosmosu ir žinojo visas Saulės sistemas, taip pat – valstybių vėliavas. Viskas vyko natūraliai, be prievartos, – kalbėjo I. Latakienė. – Dabar sūnus skaito mokslinius straipsnius anglų kalba, internetu klausosi pasaulio mokslininkų įžvalgų.“ I. Latakienė tvirtino, kad, sūnui labai svarbu šeima, palaikymas, mokytojai, kurie jam stengiasi diferencijuoti užduotis, sportas, kuris neleidžia „perdegti“ ir pailsina smegenis. „Savo sūnui ir kitiems visų pirma palinkėčiau sveikatos, nes dabar tik ir šnekame apie ligas, pandemiją. Reikia ir santarvės šeimose – sulėtėjęs gyvenimo tempas leido pajusti artimųjų šilumą, buvimą kartu. Iki šiol bėgome, nepajutome, kas yra šalia mūsų“, – kalbėjo Emilijaus mama. ---
„Vyšnių dvaras“, kuriam vadovauja Jolanta Igarienė, veiklą pradėjo 2014 metais. „Kartena, kuriame gyvename su vyru Gintautu ir šeima, yra nuostabioje vietoje: Minijos ir Alanto upių slėniai, net septyni piliakalniai apylinkėse, kelios autentiškos dvarvietės. Aplinka tiesiog alsuoja istorijomis ir legendomis. Esame Salantų regioninio parko teritorijoje, tad mūsų asmeninis noras kurti ir puoselėti mūsų kraštui būdingą ir nykstančią medinę architektūrą puikiai derėjo ir su parko taikomais apribojimais, ir su reikalavimais. Mes džiaugiamės ir esame dėkingi, kad mumis patikėjo“, – kalbėjo J. Igarienė, kurios pastebėjimu, tai ir yra vienas aspektų, dėl kurio klientai renkasi „Vyšnių dvarą“ – pabūti unikalioje vietoje, atitinkančioje dvarvietės kriterijus. „Vyšnių dvaras“ pastatytas ant kalvos, apačioje – vandens telkinys, iš trijų pusių apsuptas šimtamečių ąžuolų ir kitų nuostabių medžių, įkurtas šalia Vyšnių kalnu vietinių žmonių vadinamo piliakalnio, ant kurio XVII a. buvo medinis dvaras. „Kėlėme sau tikslą dvarą suprojektuoti ir pastatyti taip, kad jo eksterjerą atvažiavę žmonės suvoktų kaip autentiką. Tai pavyko, dažnai mūsų paklausia, ar mes paveldėjome šį dvarą. Kai pasakome, kad dvaras pastatytas tik buvusios sodybos vietoje nuo pat pamatų, daugelis nustemba. Žinoma, turėjome viską pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams – dvaras pilnas modernių technologijų, kurios maksimaliai dera interjero ir eksterjero sprendimuose“, – kalbėjo dvaro savininkė. Jos teigimu, pradėjus įgyvendinti „Vyšnių dvaro“ idėją, jos autoriai buvo kupini pasitikėjimo ne tik savimi. „Labiausiai pasitikėjome būsimais dvaro šeimininkais, nes kiekvienas, atvykęs į „Vyšnių dvarą“, tampa jo šeimininku. Teikti paslaugas – ypač atsakinga verslo rūšis. Kiekvienas mūsų klientas jau nuo pirmo skambučio iki išvykimo pro vartus, šventei pasibaigus, mums yra bajoras, grafas, karalius ar karalienė, ir toks išliks visam laikui. Tai – vertybinė nuostata. Stengiamės, kad tai suprastų ir mūsų personalas. Kai statėme dvarą, teko girdėti įvairių abejonių: tarkim, kad tikrų koklių krosnis, jų glazūrą sugadins įsismarkavę švenčių dalyviai, o Viktorijos laikų stiliaus Anglijoje pagaminti tapetai bus nutaškyti šampanu... Atsakymas būdavo paprastas – kad žmonės nuoširdžiai tiki, kad atvykusieji bus pakylėti, pajaus mūsų įdėtą meilę, pastangas ir elgsis kaip tikri bajorai“, – prisiminė J. Igarienė. Ji tęsė savo mintis: „Žodis „atkūrimas“ yra puikiai tinkantis ir nusakantis „Vyšnių dvaro“ misiją. Mes, lietuviai, labai daug praradome sovietmečiu, dvarams kliuvo ir tarpukario metu. Mes turime galimybių visa tai atkurti tiek vidumi, tiek išore. Šventės traukiant „po stikliuką“ retėja, jos mums visada keldavo daugiau liūdesio negu linksmumo. „Vyšnių dvaras“ – vieta, kur galima atkurti ne tik save, bet ir taurias, iškilias ir, žinoma, linksmybių kupinas švenčių tradicijas. Daugiausia pas mus švenčiamos vestuvės. Džiaugiamės tuo, kad, praėjus keletui sezonų, viskas išsipildė kaip kokioje pranašystėje: tapetai – švarūs, koklinės krosnys stovi vietoje...“ J. Igarienė pripažino, kad šie metai buvo kupini nemažai įtampos, nežinomybės, kai viską staiga sujaukė paslaptingas virusas. „Tikiu, kad pasauliui pavyks suvaldyti pandemiją, ir ateinantys metai bus daug geresni. Šiuo metu, kai viskas sustojo, gera proga yra skirti kuo daugiau laiko šeimai, namams, atlikti seniai planuotus, bet vis nukeliamus darbus. Visiems linkiu svarbiausių dalykų: sveikatos, supratimo, ramybės ir kantrybės.“
|
|
