Kurti įkvepia žmonės ir gamta

Kretingiškė Verdenė Monika Valkiūnaitė tikina, kad ją kurti įkvepia ir žmonių šurmulys, ir ramybės paieškos.

Kretingiškė Verdenė Monika Valkiūnaitė tikino, kad ją kurti įkvepia ir žmonių šurmulys, ir ramybės paieškos. Šiuo metu scenografiją Vilniaus dailės akademijoje (VDA) studijuojanti pašnekovė praėjusią vasarą surengė pirmąją personalinę tapybos parodą ir mano, kad kūryboje būtina nuolatinė dinamika.

Verdenė Monika Valkiūnaitė prieš dešimtmetį baigė Kretingos meno mokyklos dailės skyrių, anot jos, polinkį kūrybai ir saviraiškai ji jautė nuo mažumės. „Man šis laikas buvo tarsi žaidimas ir eksperimentavimas, įgijau svarbių žinių apie vaizduojamąjį meną, kurios vėliau ne kartą pravertė“, – apibūdino mergina.

Po kurio laiko pašnekovė metams išvyko mokytis į Vokietiją: „Kadangi tuo metu vokiečių kalbą mokėjau prastai ir ne visada suprasdavau, kas vyksta per pamokas, pirmuosius mėnesiuis labai dažnai piešdavau, tai buvo tarsi meditacija. Ši patirtis buvo labai naudinga, pamačiau daugybę naujos, iki tol man nepažintos kultūros, mano pasaulėžiūra tapo platesnė.“

Grįžusi į Lietuvą ir baigusi Pranciškonų gimnaziją, mergina įstojo į Vilniaus dailės akademiją (VDA) studijuoti scenografiją. „Pirmaisiais metais nelabai supratau, kur įstojau, aiškiau ėmiau suprasti trečiame kurse. Stodama į šią specialybę neturėjau pakankamai tapybos, piešimo žinių, tad kurį laiką papildomai mokiausi pas tapytoją Daną Andriulionį. Per visus studijų metus išmokau daugybę dalykų – nuo siuvimo, braižybos iki erdvės planavimo“, – teigė studentė.

Studijuodama scenografiją, scenos ir kostiumų dizaino žinias kretingiškė gilino Austrijoje. Anot jos, aplinkos pakeitimas jai labai naudingas, šis laikotarpis suteikė daugybę iki tol dar neatrastų patirčių: „Išvykdama į Austriją buvau „prisivalgiusi gyvenimo“, labai susidomėjau pačiomis studijomis, tad laiko pastebėti, kas vyksta už jų ribų, pernelyg neturėjau.“

Išėjus goriloms

Mergina ne tik tapo, tačiau ir rašo eilės: „Keletą kartų siunčiau savo darbus į vieną leidinį, tačiau vis sulaukiu atsakymo, kad dar galiu patobulinti kai kurias vietas. Pati save pastebiu, kad tokiems taisymams ir tobulinimams reikia sąmoningai pasiruošti, užtrunka, kol eilėraštis „atsiriša“ ir pasiduoda taisomas.“

Šią vasarą Vilniuje įvyko pirmoji pašnekovės personalinė paroda „Plokštumos/po gorilų išėjimo“. Pašnekovė prisiminė, kad toks parodos pavadinimas gimė spontaniškai. „Sėdėjau namuose prie kompiuterio mąstydama, kaip turėčiau pavadinti savo parodą, man besvartstant, ant grindrų nukrito neseniai mano skaityta knyga apie gorilas. Todėl pamaniau, kad parodos pavadinimas ir turėtų sietis su gorilomis ir jų išėjimu“, – tikino menininkė.

Pasak jos, ruošiantis parodai kilo keletas iššūkių – ir psichologinių, ir logistinių. „Beveik visi darbai buvo nutapyti praėjusių metų vasarą, kai grįžusi į Kretingą dirbau kartu su restauratoriais bažnyčioje. Šie paveikslai, nutapyti tėčio studijoje, buvo mano laisvalaikio dalis, nes per mokslo metus tapytai laiko nelieka“, – atskleidė V. M. Valkiūnaitė.

Šią vasarą Vilniuje įvyko pirmoji pašnekovės personalinė paroda „Plokštumos/po gorilų išėjimo“. Parodoje eksponuoti darbai (iš kairės): „Džembė. Ritmas“ ir „Mirguliuoja toliau“.

Lėlių teatro stebuklas

Mergina atskleidė, kad artimiausiu metu Klaipėdos lėlių teatre prasidės pasirengimas naujam spektakliui, kuriame ji kurs scenografiją. Jos teigimu, scenografijos srityje būtina piešti kuo daugiau eskizų – ir kostiumų, ir scenos, toks kūrybinis procesas skatina plačiau pamatyti ir suprasti darbą su lėlėmis.

„Lėlių teatro subtilybės yra visiškai kitokios negu įprastoje teatro scenoje. Tai – dailininko teatras, kuriame spalvos, šviesa ir muzika suteikia daugybę prasmių, šis teatras turi ir magijos elementų – daiktai gali savaime atsirasti ar imti skraidyti. Įprastoje teatro scenoje tokie veiksmai neįmanomi“, – su šypsena kalbėjo kretingiškė.

Paklausus, kas Verdenei Monikai Valkiūnaitei teikia įkvėpimą kurti, pašnekovė prisiminė vienoje LRT radijo laidų „Undinės ir drakonai“ dokumentinių filmų režisierės Jūratės Samulionytės mintį – kurti labiausiai įkvepia žmonės.

„Jau kelerius metus nuolatos susitinku su naujai atrastais bičiuliais, kiekvienas jų yra skirtingi, pokalbiai, diskusijos ir bendrystė įkvepia kurti naujus darbus, taip kyla ir netradicinių idėjų. O jei pavargstu nuo šurmulio, einu pasivaikščioti, pabūti kurį laiką gamtoje. Šių dviejų situacijų balansas labiausiai suteikia noro kurti“, – svarstė kūrėja.

Savo kūryba M. V. Valkiūnaitė dalinasi ir socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje ver_de_do_draws: „Kuriant svarbu pernelyg nesureikšminti besitęsiančių nesėkmių periodų ir išlaikyti dėmesį, susidomėjimą tuo, ką kuri. Labai smagu, kai savo vidinį pasaulį gali išreikšti per kūrybą ir ji tampa suprantama kitiems žmonėms.“

Sigita RAZMUTĖ

• Rašyti komentarą (0)