|
|
|
Šeimos svajonė: kad vaikas girdėtų
Kad be abiejų ausų gimusio, klausos negalią turinčio 14-mečio Gvido Mikalauskio iš Kūlupėnų istorija sudomino ir televizijos projekto „Išsipildymo akcija“ rengėjus, vaikino mama Kristina Mizaraitė pavadino stebuklu. „Neįsivaizduojat, kokia tai laimė“, – atsiradus vilčiai, jog už paaukotas lėšas – o reikia iš viso 11-os tūkstančių eurų – pavyks implantuoti naujovišką magnetinį prietaisą, emocijų neslėpė ji. Gimė be abiejų ausų Apsigimimas, kai kūdikiui vietoj ausų susiformavusios tik jų užuomazgos, kaip išsiaiškino pašnekovė, – labai retas. Dėl ko taip atsitiko šioje šeimoje, svarstė ir medikai, kai kurie išdrįso net pasiteirauti: galbūt pačių tėvų elgesys kaltas – gal gėrė, rūkė, vartojo narkotikus? „Bet mūsų šeima visada buvo ir yra tvarkinga, atsakinga. Tai galėtų paliudyti pažįstantys aplinkiniai žmonės, kaimynai, apie mus juk žino ir tame pat Kūlupėnų kaime gyvenantis buvęs rajono meras Juozas Mažeika“, – atviravo K. Mizaraitė. Vyriausiai dukrai Austėjai dabar jau 17-a, o kai gimė brolis, tebuvo treji su puse. Natūralu, kad mergaitę jau auginanti šeima, ypač tėvas Aleksandras Mikalauskis, antro vaiko laukė sūnaus. „Pamenu, gulėjau palatos lovoje, verkiau ir nežinojau, kokiais žodžiais vyrui reikės tą baisią tiesą atskleisti: mūsų taip lauktas berniukas – be ausų!“ – prisiminimais dalijosi Kristina. Lyg to būtų maža, paaiškėjo, jog dar ir naujagimio širdutė nesveika, su dešinio skilvelio pertvaros defektu – dviem skylutėmis, per kurias prabėga daugiau kraujo, ir vaikui gresia uždusti. „Kelias paras bijojau bluostą sudėti, nemiegojau, stebėjau, klausiausi mažylio kvėpavimo, vis paliesdavau jo rankytes, tikrindavau, ar dar šiltos“, – pasakojo už sūnaus būklę nuo pat pirmosios jo gyvenimo akimirkos kovojusi K. Mizaraitė. Po kurio laiko iš gimdymo namų Klaipėdoje juos perkėlė į vaikų ligoninę, paskui – į Santaros klinikas Vilniuje. Į namus moteris su kūdikiu grįžo tik po mėnesio. Aleksandras, tada dar kartą įsitikino moteris, – supratingas vyras ir tėvas, už kurio ji jautusis, o ir dabar tebesijaučia kaip už mūro. Visus sunkumus, negandas, suglaudę pečius, jie įveikia abu, vienas kitam niekada nepriekaištavo ir niekuo nekaltino, tik stengėsi ir dabar stengiasi, kuo galėdami, padėti sūnui. Šiandien pora džiaugiasi jau ir trečiąja savo atžala, kuriai Kristina neatsitiktinai parinko biblinį ramybę simbolizuojantį Nojaus vardą. „Nojaus gimimas prieš penkerius metus buvo tarsi mano jausmų išsilaisvinimas, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo kūlupėniškė. – Iki tol slėgė mintis, ar begalėsiu susilaukti daugiau vaikų? O jeigu vėl gims nesveikas? Ar nepasmerks giminė, draugai, kaimas?“ Ryžtis gimdyti trečią kartą moterį padrąsino jųdviejų su vyru atlikti genetinių tyrimų palankūs atsakymai ir geros prognozės. Kita svarbi žinia – ateityje: Gvidui suaugus, jo vaikai taip pat gimtų neturėdami klausos apsigimimo.
Gyvenimą apvertė cypsintis žaisliukas Modernus magnetinis prietaisas būtų toli gražu nebe pirmasis klausos implantas G. Mikalauskio gyvenime. Dar būnat 8 mėnesių jam, beje, pirmajam Lietuvoje, buvo parūpinta BAHA juostelė. Tačiau ir dėl jos reikėjo pasistengti, pakovoti, nenuleisti rankų net kai kuriems medikams tvirtinant, jog nieko gero neišeis, jokių implantų ant neišsivysčiusių ausų neįmanoma uždėti, berniukas vis vien negirdės. Išgirdę tokias prognozes Klaipėdoje, Kristina ir Aleksandras sūnų tyrimams nuvežė į Kauno klinikas. Čia iš pradžių irgi laukė blogos žinios: vaikui neišsivystęs vidinis klausos nervas. Tad į Kūlupėnus pora grįžo suglumusi, atrodė, jog žlugo paskutinė viltis. „Bet, vos įžengus į namus, man tebelaikant sūnų ant rankų, vyras paėmė cypsinį žaisliuką ir keliskart sucypsino ties mažylio galva – įsivaizduojat, iki tol ramiai miegojęs vaikas staiga sureagavo, plačiai atmerkė akis! Vadinasi, – girdi, tai vis dėlto yra tas nervas?! Puoliau skambinti į Kauno klinikas, ašarodama papasakojau, kas ką tik įvyko. Minutę telefone truko spengianti tyla, o po to – mus apžiūrėjusios gydytojos žodžiai: turbūt tyrimas buvo atliktas blogai. Liepė atvažiuoti po 4 mėnesių, mums būsianti paruošta BAHA juostelė“, – pasakojo Kristina. Turimam implantui per silpnas kaulas Į vaikų lopšelį-darželį tėvai berniuko sąmoningai neleido, ugdė namuose – anot pašnekovės, ne tik todėl, kad daugiau dėmesio reikalaujantis žmogutis pedagogams ir sveikiems vaikams nekeltų papildomų rūpesčių, bet ir dėl to, kad norėjosi jo tobulėjimą kiekvieną minutę stebėti pačiai. Koks bebūtų oras, mama sūnų kasdien vesdavosi į lauką, mokė pažinti gamtos reiškinius, spalvas. „Kartą virtuvėje plaunu indus, o vaikas, matau, kažko ilgai stebeilijasi pro langą. Po to atsisuka ir sako: „Lyja“. Maniau, kad pasigirdo, negalėjau patikėti! Apsipyliau laimės ašaromis, nes tai buvo pirmasis mūsų sūnaus ištartas žodis“, – pasakojo K. Mizaraitė. BAHA juostelę Gvidas dėvėjo iki penkerių metų, kol atėjo laikas viršutinį procesorių uždėti ant implanto, kad garsas būtų geresnis, eitų tiesiai į kaulus. Šiai operacijai per fondus gauti paramą galimybių ieškojo ir rado Kretingos rajono savivaldybė. Nors buvo žadėta, kad aparatas tarnaus visą laiką, su juo berniukas išbuvo tik dvejus metus – ėmė skaudėti, tinti aplink tą vietą. Paprastai šie implantai, medicinos specialistų teigimu, suauga su kaulu, ir jų neįmanoma išjudinti, tačiau Gvido kaulas – plonas ir silpnas, todėl implantas tiesiog nesilaiko. Išnirus vidinei jo daliai, teko operuoti, implantą taisyti. Po kurio laiko šis išsijudino vėl. Ir štai kokie metai, kai Gvidas normaliai nebegirdi. K. Mizaraitė pasidžiaugė, kad kovos už sūnaus visavertį gyvenimą kelyje jos šeima sutiko daug gerų žmonių, atsidavusių savo srities specialistų, padrąsinančių, neabejingų kito bėdoms, besistengiančių padėti. Su pagarba pašnekovė ištarė ne tik Kauno klinikų gydytojų – galima sakyti, nuo gimimo lig šiol Gvidu besirūpinančio Giedriaus Gylio, Ievos Rastenienės, bet ir kretingiškės buvusios šeimos gydytojos Valentinos Narvilienės pavardes, šiltu žodžiu taip pat atsiliepė ir apie Kūlupėnų seniūnijos socialinę darbuotoją Iriną Zubienę, ir apie Kretingos pranciškonų gimnazijos, kurioje Gvidas, prieš tai baigęs Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinę mokyklą, mokosi nuo šeštos klasės, bendruomenę. „Prisipažinsiu, su nerimu išleidom sūnų į gimnaziją Kretingoje. Buvo baugu, kaip ten jam seksis, kaip priims jį, kitokį, ar nesužeis širdies patyčios, užgaulūs bendraamžių ir vyresnių mokinių žodžiai dėl išvaizdos? Esu laiminga, kad Gvidas, šiemet jau aštuntokas, mokykloje nuo pat pirmos dienos jaučiasi gerai, turi draugų, mokosi, aktyviai sportuoja“, – sakė K. Mizaraitė. --- Norintieji prisidėti konkrečiai prie Gvido Mikalauskio svajonės – gerai girdėti – išsipildymo, gali paaukoti pinigus pervedant į jo mamos Kristinos Mizaraitės vardu „Luminor“ banke atidarytą sąskaitą LT594010041800334549.
|
|
