|
|
|
Ir katastrofiškoje situacijoje pasirinko žmogiškumą
Šiais metais Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengta Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimo ceremonija dėl saugumo įvyko be gausaus būrio svečių, tačiau buvo ne mažiau jaudinanti ir reikšminga: valstybės apdovanojimai skirti 44 asmenims, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Didvyriais savęs nelaikė Dauguma jų jau yra mirę, todėl apdovanojimus atsiėmė žydų gelbėtojų vaikai, anūkai, kiti šeimų nariai. Tarp jų – ir Kaune gyvenanti Palmira Petrauskaitė, iš Prezidento Gitano Nausėdos priėmusi jos seneliams Palmirai ir Pranui Petrauskams skirtą apdovanojimą – karo metais jie nuo žūties išgelbėjo seseris žydaites Chają ir Esterą Chaimaites. „Apėmė geras jausmas, ir labai gaila, kad senelių nebėra gyvų, – „Pajūrio naujienoms“ teigė P. Petrauskaitė. – Prezidentas žydų gelbėtojų parodytą žmogiškumą prilygino žygdarbiui. Mano seneliai savęs didvyriais tikrai nelaikė – jie darė tai, ką liepė širdis.“ P. Petrauskaitė senelio P. Petrausko neteko 1978-aisiais, močiutės P. Petrauskienės – 1992-aisiais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir nacių terorui prieš žydus, P. ir P. Petrauskai gyveno Būtingėje. Prieškariu dažnai lankydavęsi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, tad gerai pažinojo ir Chaimų šeimą. Budeliams rengiantis žydų egzekucijai, Chaja ir Estera Chaimaitės naktį pabėgo iš sinagogos ir, eidamos palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį, pasiekė Būtingėje gyvenusius P. ir P. Petrauskus, kurie pasiryžo išgelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusias seseris. Praleidę kelis neramius mėnesius Būtingėje, P. ir P. Petrauskai slapstomas žydaites perkėlė pas Prano seserį Adolfiną Barkienę, gyvenusią Daujotų kaime Skuodo rajone, kur šalia miško esančioje Petrauskų šeimos gimtojoje sodyboje Chajai ir Esterai gyventi buvo saugiau. Beje, Prezidento G. Nausėdos potvarkiu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanoti ir Adolfina bei Kostas Barkai, prisidėję prie seserų Chaimaičių išgelbėjimo. Seserys buvo pavadintos lietuviškais vardais: Chaja tapo Zuzana, o Estera – Maryte. Joms rūsyje buvo įrengta slėptuvė, taip pat slapta kamaraitė už rūbų spintos. Teko slapstytis ir daržinėje bei miške įrengtame bunkeryje. Didžiąją paslaptį apie slapstomas merginas 3 metus saugojo visi Petrauskų ir Barkų šeimos nariai, taip pat ir vaikai. Naciams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Chaimaitės apsigyveno Klaipėdoje, ištekėjo. Chaja tapo Brezingeriene, Estera – Varpoliene. Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį. Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje. Seserų Chaimaičių šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė artimųjų žūties vietas ir savo gelbėtojų Petrauskų ir Barkų šeimas iki pat išvykimo į Izraelį 1972 m. „Per vaikystės šydą atsimenu, kaip išgelbėtųjų seserų šeimos išvyko į Izraelį, kaip po to močiutė su jomis bendravo laiškais, – prisiminė 55-erių P. Petrauskaitė, akcentuodama labi gilų dvasinį ryšį su savo močiute. – Man vaikystėje nereikėdavo jokių stovyklų – aš laukdavau atostogų, kad galėčiau atvažiuoti pas močiutę į Palangą.“ Anot Palmiros, senelis seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos per daug neafišavo, buvo santūresnis, o močiutė buvo atviresnė, dažnai tą istoriją anūkei pasakodavo su įvairiomis detalėmis. „Tarkim, močiutė laikė žąsis, kad šios, pajutusios svetimus žmonės, gagentų ir taip praneštų apie pavojų. Arba vaikams buvo prisakyta, kad šie, grįždami iš mokyklos, žiūrėtų į kaminą – jeigu dūmas nerūksta, vadinasi, namo neikite. Mano tėvas taip net 3 valandas apie sodybą yra ratus sukęs...“, – prisiminimais iš pokalbių su močiute pasidalino P. Petrauskaitė. Anot jos, seserys Chaimaitės P. Petrauskienei buvusios kaip dukros, o ir visą gyvenimą močiutė vadovavosi samprata – jeigu žmogui bėda, vadinasi, jam reikia padėti. P. Petrauskaitė yra išsaugojusi močiutei seserų Chaimaičių rašytus laiškus, kuriuos jos vaikystėje kartu skaitydavo ne po vieną kartą. „Regis, per tuos laiškus mezgėsi toks nematomas, neapčiuopiamas ryšys, kuris atsigamino, kai seserų Chaimaičių išgelbėjimo istorija pradėjo domėtis ir ją aprašė Romualdas Beniušis. Jis privertė į šią istoriją pažiūrėti vėl iš naujo, daug ką permąstyti, iš užmaršties prikelti nuotraukas, laiškus, liudijančius buvusią tikrovę“, – sakė pašnekovė. Žydų gelbėjimas nebuvo viešas reiškinys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja, parengusi ne vieną dokumentą-siūlymą dėl apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, sakė, kad informacija apie žydų gelbėjimą nacių okupacijos metais muziejų pasiekia įvairiais būdais. „Daug metų buvo kaupiami išsigelbėjusių žmonių ir jų gelbėtojų liudijimai, prisiminimai. Tai – svarbiausias šaltinis, pristatant žydus gelbėjusius asmenis apdovanojimui. Svarbūs ir archyviniai dokumentai, tačiau jų nėra daug, kadangi žydų gelbėjimas nebuvo viešas reiškinys, reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos, nes žmonės, kurie gelbėjo, rizikavo savo ir artimųjų gyvybe“, – D. Selčinskaja akcentavo, kad šiais laikais, išaiškinant žydų gelbėtojus, padeda krašto istorijos žinovai, tokie, kaip mūsų kraštietis Romualdas Beniušis ir kiti. Muziejininkė paneigė retsykiais viešojoje erdvėje išsakomą mintį, kad daugiausiai žydų gelbėtojų buvo Žemaitijoje. „Jų Žemaitijoje buvo nemažai, tačiau taip teigti negalima. Buvo objektyvių priežasčių: pirmiausia – pati Holokausto eiga. Tarkim, Telšių rajono žydai buvo nužudyti per tris etapus: vyrai – Rainiuose 1941 m. liepos 15–16 d., moterys – Geruliuose 1941 m. rugpjūčio 30 d., o po žudynių Geruliuose dar buvo atrinkta 500 jaunų moterų, kurios buvo įkalintos rugsėjo mėnesį įsteigtame Telšių gete. Valstiečiams leisdavo iš geto pasiimti moterų ūkio darbams. Tuo metu ne taip jau mažai jų ir susirado prieglobstį pas Telšių rajono valstiečius“, – istorijos detales atskleidė D. Selčinskaja. Daugelyje Lietuvos miestelių, pavyzdžiui, Molėtuose per 1941 vasaros ar ankstyvo rudens mėnesius žaibiškai buvo išžudyti visi ten gyvenę žydai, todėl ir gelbėjimo atvejų yra mažiau, nes mažai kam pavyko pabėgti iš egzekucijos vietų. Nebent vėliau giminės, pažįstami atveždavo slapstymui žydus iš didžiųjų miestų – Kauno, Vilniaus, Šiaulių, kur buvo įkurti getai, ir žydai, kuriems pasisekė išvengti nuolat vykusių žudymo akcijų, išgyveno ilgiau. Tai, pagal muziejininkės pateiktus duomenis, akivaizdžiai atskleidžia ir Pasaulio Tautų Teisuolių, pripažintų Izraelyje, statistika: 239 Pasaulio Tautų Teisuoliai – iš Kauno miesto ir Kauno rajono, 76 – iš Telšių, 16 – iš Plungės, 5 – iš Skuodo rajonų. Žydus gelbėjo tikintys ir netikintys, įvairaus išsilavinimo ir profesijų žmonės, tarp jų – nemažai valstiečių, priglaudusių bėglius savo atokiose sodybose. Žydų gelbėtojai buvo vienintelis šviesos spindulys nekaltai persekiojamiems ir žudomiems žmonėms. „Jų negalima užmiršti, nes būtent žydų gelbėtojai įrodė, kad, net ir susiklosčius katastrofiškai situacijai, buvo galimybė rinktis tiesos kelią“, – neabejojo D. Selčinskaja.
|
|
