|
|
|
„Auksinis scenos kryžius“ – ir kretingiškei
Šiemet aukščiausiu Lietuvos teatro apdovanojimu „Auksinis scenos kryžius“ buvo nominuota ir Vilniaus jaunimo teatre dirbanti kraštietė aktorė Aušra Pukelytė: aukso kryžius jai atiteko už sukurtą nepagrindinį moters – Valerijos – vaidmenį režisierės Janos Ross spektaklyje „Vienos miško pasakos“. „Vaidinti šiame spektaklyje – tikra šventė aktoriui. Ir dėl nagrinėjamų drąsių aktualių temų, ir dėl stilistikos, ir dėl ten dirbančių kolegų. Mums visiems šis spektaklis labai brangus. Režisierė Jana Ross repeticijų metu sugebėjo sukurti labai laisvą kūrybinę atmosferą. Aktoriai tiesiog pražydo ryškiausiomis profesinėmis spalvomis. Buvome šį spektaklį atvežę į Klaipėdą, kas jo nespėjo pamatyti, labai rekomenduoju, pasibaigus pandemijai, atvykti į sostinę jo pažiūrėti. Jei mėgstate juodoką humorą ir turite saviironijos, spektaklis tikrai patiks“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo kraštietė. Jos kuriama Valerija – labai vieniša moteris, bet kategoriškai atsisakanti tai pripažinti ir iš visų jėgų besistengianti būti laiminga. „Norėčiau ir aš būti tokia drąsi ir ryški kaip ji, bet gyvenime esu kitokia. Šis vaidmuo man labai prie širdies dar ir todėl, kad spektaklio metu kalbu žemaitiškai. Turiu tokį netrumpą dialogą su publika: oi, kaip aš laukiu tos scenos. Šiaip jau daugeliui režisierių kliūva mano tarmė, kurios negaliu paslėpti. Bet Janai kaip tik norėjosi pabrėžti mano žemaitiškumą, jai, kaip ir man, atrodo, kad tai yra mano stiprybė“, – atviravo A. Pukelytė. Aktoriai, pastebėjo ji, kaip ir visi menininkai, kuria iš pašaukimo, dėl savirealizacijos, o ne dėl apdovanojimų. „Bet tai, kad tavo darbą pastebi ir įvertina profesionalai, yra malonu. O būti nominuotam yra labai daug. Komisija renka iš 80 spektaklių, kur nepagrindinių vaidmenų būna po kelis, ir kai iš kokių 200 išrenka tris – tai didelis laimėjimas. O „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatą renka jau tik iš trijų pretendentų“, – tvirtino aktorė. Tačiau jai labiausiai įsiminė įvykis, kai šiam garbingam apdovanojimui buvo nominuota už savo pačios režisuotą spektaklį „Teritorija“.
Valstybiniame jaunimo teatre A. Pukelytė dirba jau du dešimtmečius. Šitas teatras, akcentavo pašnekovė, yra jos namai ir jos tvirtovė. „Labai branginu savo kolegas. Tarp mūsų nėra jokios įtampos, pavydo, konkurencijos. Labai palaikome vieni kitus, pajuokaujame: dabar „ant bangos“ juokeliai apie mano kryžių. Nuo1994-ųjų taip pat dirbau su šviesaus atminimo režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi jo įkurtame Meno forte. Kartais pati inicijuoju kūrybinius vyksmus: režisuoju spektaklius, kuriu edukacines programas, su vyru aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi režisuojame ir vedame klasikinės muzikos koncertus. Vieną tokį koncertą, pavadintą „Einu ieškot“, buvome suorganizavę ir Kretingoje, menų festivalyje „Sugrįžimai“. Jį rengiant talkino mano sesuo Rita Pukelytė-Retkienė ir puiki Kretingos meno mokyklos komanda“, – džiaugėsi kraštietė. Kretinga – jos gimtasis miestas, kuris, tikino, visada bus labai svarbus. Čia gyvena tėvai, sesuo, giminės, čia – senelių kapai, prisiminimai ir visa ko pradžia. „Grįžus man patinka išsinerti iš visada skubančios, užimtos vilnietės ir įkristi į visai kitą pasaulį. Tėvų namuose beveik niekas nesikeičia: knygos, laikrodis ant sienos, pomidorai šiltnamy, net mano mokyklinis stalas senoje vietoje. Aišku, svarbiausia – tėvai, be jų neįsivaizduoju namų, ir sesuo Rita. Mus teskiria 13 mėnesių, augom kaip dvynės: kartu į darželį, kartu į mokyklą, vienas suolas, vienas kiemas. Todėl esam labai artimos. Kai išvažiavau į Vilnių, jos ligi skausmo man trūko. Apskritai, mano seserys – be Ritos, dar Violeta Baltrūnienė – yra pagrindinės mano gerbėjos ir palaikytojos – jos matė beveik visus mano spektaklius. Net vaikiškus, kuriuos vaidinau Kretingoje lankydama „Atžalyną“. Ritos užkrečiantį juoką net spektaklio metu išskiriu iš pilnos salės besijuokiančių žmonių. Būna labai gera jį girdėti“, – savo ryšius su Kretinga atskleidė žinoma šalies aktorė.
|
|
