|
|
|
„Esu jau per mažas didelei Kretingos širdžiai“
Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios parapijos klebonas brolis Astijus Kungys po pusantrų metų klebonavimo rugsėjo pradžioje pasitraukė iš parapijos ganytojo pareigų. Į Pakutuvėnus sugrįžo ir Kretingos vienuolyno gvardijonu buvęs brolis Gediminas Numgaudis. Broliai Astijus ir Gediminas yra vieni pirmųjų brolių pranciškonų 1989-aisiais, dar tebesant Sovietų Sąjungai, sugrįžusių į Kretingą atkurti vienuolyno, auginti parapiją. Brolio Astijaus pilna buvo visur ir jam esant Kretingos vienuolyno gvardijonu, ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru Vilniuje. Parapijai vadovauti sugrįžusį brolį Astijų kretingiškiai sutiko viltingai. – Kodėl atsisakėte parapijos ganytojo pareigų, palikote Kretingą? – brolio Astijaus paklausė „Pajūrio naujienos“. – Tėvas, motina augina savo vaikus. Ir ką jie bedarytų, visas jų gyvenimas skirtas tiems vaikams. Klebonas bažnyčioje yra parapijos ganytojas. Čia ne šiaip vien administracinė pareigybė. Žmonės mato mus besimeldžiančius per mišias, teikiančius santuokos, krikšto sakramentus. Gal kam atrodo, kad klebonystė tuo ir baigiasi. Tačiau jei tu esi tikras ganytojas, tu esi kaip tėvas, motina savo parapijos žmonėms. Pakalbi su žmogumi, jis tau išlieja savo skausmą. Ir pokalbiui pasibaigus, toji gija nenutrūksta – tu galvoji apie tą šeimą, meldiesi už tuos žmones. Susitikimai su žmonėmis yra palaima ir tam tikra našta. Jėzus sako: „Mano našta lengva, mano jungas švelnus.“ Visgi našta. Ir lengvumas tame, kad dvasiniame gyvenime tu esi ne vienas, ir čia ta Dievo paslaptis: „Aš esu su jumis per visas dienas.“ Kunigas per mišias mažiausiai keturis kartus pasako: „Viešpats su jumis.“ Tai ne šiaip tušti žodžiai. Kunigas pasako, kad gyvenime niekada nebūname vieniši – Dievas su mumis. Parapija kaip šeima: tu, klebonas, turi Dievo duotą atsakomybę už parapijos žmones. Ar jie sveiki, ar ligoniai, tuokiasi ar skiriasi. Dvasiškai tu už juos esi atsakingas. Gal jų visų vardų, situacijų nežinai, bet meldiesi už juos, neši parapijos naštą. Čia nėra kaip prie staklių, kur žmogus pagal savo kvalifikaciją darbą padaro – ir laisvas. Tu negali išeiti iš savo pašaukimo, tavo darbas, kaip ir vaikus auginančio tėvo, – nesibaigia. Tu negali pasakyti: „Aš atidirbau, ir viskas.“ Kretingos parapija yra unikali. Kretinga turi ypatingą savo dvasinį turinį, nes šios parapijos žmonės nėra tušti. Aš pamačiau tiek daug jų, atsidavusių bažnyčiai: maldos grupės, padėti nuolat skubančios Marijos legiono moterys, parapijos tarybos nariai – neišsenkantis iniciatyvų aruodas. Nėra taip, kad sukalbami poterėliai ir viskas – žmonės nori keisti Kretingos miestą.
Kažkas ateina gyvenime, kai tu turi sustoti, įvertinti, ką darai. Aš pajutau, kad toje klebono tarnystėje nepadarau to, ką turėčiau, kad dėl to kenčia žmonės. Apie pusmetį jau šnekėjau apie paschą, savo tam tikrą perėjimą. Atėjo metas pripažinti ir pasakyti sau: „Tu gali ne viską.“ Man labai patinka pranašas Ezekijielis. Jo knygoje yra eilutės apie blogus ganytojus: „Mane pasiekė Viešpaties žodis: „Žmogau, pranašauk Izraelio ganytojams, pranašauk ir sakyk jiems: vargas jums Izraelio ganytojai, ganiusiems save pačius. Argi ne ganytojų pareiga ganyti kaimenę. Jūs valgote riebalus, rengiatės vilna ir skerdžiate penimas avis, bet avių nemaitinote. Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusių ir pražuvusių neieškojote, bet valdėte jėga, net šiurkštumu. Nesant ganytojo jos buvo išblaškytos, o išsiblaškiusios tapo plėšriųjų žvėrių grobiu.“ Ir aš galvoju: koks aš esu ganytojas? Žmonės remia mūsų parapiją, ką paskelbsi – viską padaro. O ką aš duodu? Aš suvokiau, kad negaliu būti tuo ganytoju. Labai sunku visą tai žodžiais išreikšti. Noriu duoti, pakeisti, aplankyti, išbūti su žmonėmis ir... nebeturiu tam jėgų. Mano gyvenimas, šita egzistencija natūraliai baigiasi, ir noriu neprarasti to tikrumo tarnystėje, noriu, kad viskas būtų tikra. Klaipėdoje susiduriu su tenykštės bendruomenės žmonėmis ir onkologiniais ligoniais, bet ši bendruomenė nėra didelė. Čia, Kretingoje, nuo seno yra vienuolynas, pranciškonų centras. Čia kasdien žmonės atvyksta iš įvairiausių Lietuvos vietų, prašo maldų. Tai nėra nuogas turizmas, atvykusieji vienuolį nori sutikti ne vien nusifotografuoti, bet ir pakalbėti, kažką pajusti. Žmonės yra išalkę tikrų dalykų, jų ieško ir čia. Tokių parapijų, kad bažnyčia būtų atidaryta nuo ryto iki vakaro (išskyrus pirmadienius), parapijų, kad atrastumėt joje budintį – nėra Lietuvoje. Katedrų durys atviros, bet budintį ne visose rasite. Čia, Kretingoje, brolių ir kretingiškių toks didelis dvasinis turtas per amžius sukrautas, kad aš esu jau per mažas šiai didelei Kretingos širdžiai. Kretingoje mano gražiausios dienos, čia atvažiavau jaunas kunigas, po šešerių kunigystės mėnesių Telšiuose. Kretinga užaugino mane kaip kunigą, sustiprino ir per tuos pusantrų metų, ypač paskutinėmis dienomis. Myliu savo pašaukimą – kunigystę ir būčiau nelaimingiausias žmogus, jei gyvenimas iš manęs tai atimtų. Tai būtų mano mirtis gyvam esant. Pakilau aš, paskui mane ir brolis Gediminas, Tomas, sutikęs būti klebonu ir atsisakęs, kai pasvėrė naštą. Kretinga yra verta naujo impulso, naujo vedimo bendruomenės dvasios gyvenime. Renkasi nauja komanda, aš linkiu jai ir visai parapijai Dievo palaimos. Ateina laikas gėrėtis tuo, ką daro kiti. Bučiuoju Kretingą kaip mamą, sakau: „Aš einu“ ir „Iki pasimatymo“, kažkokiu būdu gal vėl sugrįšiu.
|
|
