Kiniška arbata: atrasti skonį, išgryninti mintis

Kinijoje įgijęs žinių apie tenykštes arbatas, Tadas Pranaitis su jų skoniu dabar supažindina savo bičiulius ir pažįstamus, surengdamas jiems degustacijas.

Sugrįžęs iš Kinijos, kur praleido 8 metus, Tadas Pranaitis į Kretingą parsivežė ir tenykštę arbatos gėrimo tradiciją, kviečiančią mėgautis kvapų, spalvų bei skonių derme, taip tyrinėjant savo pojūčius ir atrandant vis naujas asociacijas. „Arbata atveria burnas ir ištirpdo šarvus tarp žmonių“, – taip atmosferą, kuri savaime susidaro per kiniškos arbatos degustacijas, apibūdino T. Pranaitis.

Ne mirkyti, o plikyti

T. Pranaitis pasakojo, kad Kinijoje įprasta, kad arbatžolių turguose, kurie yra labai dideli ir gausūs savo asortimentu, pirkėjai kviečiami degustuoti arbatas ir išsirinkti tas, kurių norėtųsi įsigyti. Prie arbatos puodelio savaime išsivysto kalba su arbatžolių pardavėjais – dauguma jų maloniai dalinasi savo žiniomis ir kiekvienos arbatžolių rūšies istorija, apibūna jos ypatybes.

Sukaupęs autentiškų žinių ir patirties, 41 metų T. Pranaitis tokias pat degustacijas dabar organizuoja savo bičiuliams ir pažįstamiems – kviečia juos pamėgti kokybišką kinišką arbatą, kuri gali sužavėti ne tik skoniu, bet ir tonizuojančiomis, sveikatinančiomis savybėmis.

T. Pranaitis arbatas ruošia naudodamasis specialiai tam skirtomis priemonėmis, kurias įsigijo Kinijoje – ant padėklo, primenančio dėžutę, į kurią nupilamas panaudotas vanduo, rikiuojasi porceliano servizas: gaivanis, skirtas arbatžolėms užplikyti, mažyčiai puodeliai.

„Mes įpratę arbatžoles mirkyti, o Kinijoje jos tėra nuplikomos – arbata pilstoma į puodelius praėjus vos kelioms sekundėms, kai arbatžolės užpilamos karštu vandeniu. Palikus arbatžoles ilgai vandenyje mirkti, jos apkarsta“, – teigė T. Pranaitis, atskleidęs ir dar vieną skirtumą – pirmasis vanduo nupilamas, nes juo arbatžolės yra nuplaunamos.

T. Pranaitis paaiškino, kad arbatžolės plikomos 70–90 laipsnių karštumo vandeniu, priklausomai nuo arbatžolių rūšies, tos pačios arbatžolės gali būti panaudojamos po keletą kartų – kaskart arbatos skonis truputėlį keičiasi, tarsi atsiskleidžia naujai.

Vieta, kur Tadas Pranaitis pamilo arbatą – arbatžolių laukai ant Mengdingo kalno, Sičuano provincijoje.

Burnoje – arbatos „sūkurys“

Arbatos degustavimas pradedamas apžiūrint ir uodžiant arbatžolių lapelius, kurie skiriasi forma ir spalva pagal augalų ypatybes ir apdorojimo technologiją. Tuomet karštu vandeniu pirmiausia nuplaunamas gaivanis, taip įšildant jo sieneles, o tada įdedamos arbatžolės – pasklinda dar intensyvesnis jų aromatas.

Karštu vandeniu užpiltos arbatžolės išsiskleidžia, išbrinksta parodydamos lapelių formas ir tekstūras, kartais tarp jų susiformuoja oro burbuliukai, primenantys perlų karolius. Plaukiodamos stiklinėje taroje, arbatžolės sukuria savotišką šokį.

Dalyvaudamas degustacijose, T. Pranaitis išmoko į kiekvieną arbatą žvelgti tarsi į naują išgyvenimą – atrasti, atpažinti poskonius, įvardinti iškylančias asociacijas. Viena arbata gali priminti ryžius, kita – konjaką ar gėlių žiedus.

T. Pranaitis atskleidė dar vieną kinų arbatos gėrimo bruožą – norint geriau pajusti arbatos skonį, ją reikia siurbti, stengiantis ant liežuvio galo padaryti sūkurį, taip gėrimu „apveliant“ visą burną.

Pasak T. Pranaičio, kinai arbatos neskanina cukrumi, medumi ar pienu, geria vieną, neužkandžiaujant sausainiais ar pyragėliu, kas yra įprasta europiečiams. Išmokus pajusti kokybiškos arbatos skonius, jo „gadinti“ įvairiais priedais natūraliai nebelieka noro.

Svarbiausia – arbatžolių šviežumas

T. Pranaičio žodžiais, labai svarbu, kad arbatžolės būtų šviežios, o tokių įsigyti Europoje yra gana sudėtinga, nes, prieš patekdamos į prekybos vietas, neretai jos būna ilgai sandėliuojamos.

„Žaliąją arbatą reiktų rinktis tik šviežią, o visas kitas – ragauti, jei nėra galimybės, žiūrėti, kad lapeliai būtų gražūs, nesutrupėję, vienodi. Galima ragauti ir pačius lapelius kramtant“, – kaip išsirinkti kokybišką arbatą, patarė pašnekovas.

Pasak jo, arbatžoles reikia laikyti įsigytame pakelyje ir sandariai, sausoje ir tamsioje vietoje, nes lengvai gali sugerti pašalinius kvapus arba prarasti aromatą. Pradarytą žaliosios arbatos pakelį galima laikyti šaldytuve, o dar naują – šaldiklyje, kad ilgiau išliktų šviežia.

Be to, arbatžolės turi turėti jų rūšiai būdingą tekstūrą, spalvą, formą, lapeliai turi būti panašios išvaizdos – atskirti kiekvienos rūšies ypatybes išmokstama su patirtimi. Pats T. Pranaitis arbatžolių įsigyja tik iš patikimų pirklių arba tiesiai iš augintojų, su kuriais yra susipažinęs.

Pasak T. Pranaičio, kiekviena Kinijos provincija turi savo arbatą, kuri ją garsina – tai priklauso nuo geografinių ypatybių, kur tos arbatžolės auginamos, nuo to krašto istorijos. „Arbatą būtų galima palyginti su vyno kultūra Prancūzijoje, kur taip pat kiekvienas kraštas turi tik jam būdingą vyno rūšį, receptūras“, – sakė T. Pranaitis.

Gyvendamas Kinijoje, Tadas Pranaitis susipažino su vietiniais arbatžlių augintojais ir pirkliais, su kuriais iki šiol palaiko ryšius. Nuotraukoje kairėje – su tėvais ir su baltosios arbatos pirkliu iš Maliendao arbatos kvartalo Pekine; nuotraukoje dešinėje – Tadas Pranaitis su arbatos pirkliu tikrina nuplikytos arbatos lapelius.

Lapeliai – kaip drakono uodega

„Pati įvairiausia – ulongo (oolong) arbata, kuri yra iš dalies oksiduotų arbatų rūšis, turi ir juodajai, ir žaliajai arbatai būdingų savybių. Kadangi fermentuoti galima ir mažai, ir labai daug, ši skalė yra plati, užtat ulongas ir yra labai skirtingas. Tai yra didžioji meistrystė – laiku sustabdyti fermentaciją“, – paaiškino T. Pranaitis.

Jis pats šiuo metu žavisi arbatų „feniksų“ skoniais – tai ulongo tipo arbata, gaminama iš senų medžių lapų. „Lapeliai yra susukti kaip drakono uodega“, – sakė T. Pranaitis.

Kinijoje labai vertinama pu-erh arbata, kuri yra labiausiai apdorota, visiškai fermentuota ir brandinta, jos gamybos procesas – turtingiausias. Pu-erh arbata turi sveikatai naudingų savybių – daug mikroelementų, kovoja su organizme besikaupiančiais laisvaisiais radikalais, toksinais, padeda mažinti cholesterolio lygį kraujyje ir spartinti medžiagų apykaitą. „Žmonės, kurie gyveno aukštikalnėse ir neturėjo vaisių, daržovių, vartodavo pu-erh arbatą – tai daug pasako apie jos naudą“, – įsitikinęs T. Pranaitis.

Baltoji arbata – archaiškiausia, nes ruošiama iš arbatžolių, kurios tiesiog sudžiovintos, be papildomo apdorojimo. Kadangi lapeliai uždengiami nuo saulės, jie ir lieka balti, nepažaliavę. Ši arbata turi ir mažiausiai tonizuojančių savybių.

Skonį reikia ugdyti

T. Pranaitis pasakojo visada mėgęs arbatą, tačiau didžiausias lūžis jo gyvenime įvyko 2017 metų pavasarį, kai prisijungė prie draugų, keliavusių po Kinijos arbatų plantacijas – kelionę organizavo žinoma keliautoja ir fotografė, kiniškų arbatų specialistė Ieva Rutė.

„Atsimenu, geriame arbatą, ir bendrakeleiviai, kurie daugiau nusimanė apie arbatas, prasitarė jaučiantys citrusinį poskonį. Aš jo nejaučiau. Grįžęs namo vis gėriau tą arbatą bandydamas tuos citrusus „atrasti“. Pajaučiau tik po 2 savaičių, tada ir supratau, apie ką tuomet mano draugai kalbėjo“, – juokėsi prisiminęs T. Pranaitis, savo pavyzdžiu atskleidęs, kad skonis turi būti ugdomas.

Pašnekovas atviravo, kad, pamėgęs arbatą, jis nebejaučia poreikio kavai, nes arbata kur kas geriau padeda išlaikyti darbingumą. Tadas pasakojo ir į darbą atsinešdavęs dvigubo stiklo termosą, iš kurio ir gurkšnodavo arbatą – panašiai daro ir patys kinai.

„Dirbau su vaikais, todėl reikėjo daug bendrauti, būti energingam, bet tuo pačiu – išlaikyti ramybę, turėti kantrybės. Arbata labai gerai padeda subalansuoti emocijas“, – pasakojo anglų kalbos mokytoju Kinijoje dirbęs T. Pranaitis.

• Rašyti komentarą (1)