|
|
|
Tarp Salantų kalvų gimė meilė gyvenimui
Iš Salantų kilęs kraštietis, pedagogas, aktorius ir režisierius Žilvinas Beniušis, trumpam sugrįžęs į gimtinę, su salantiškiais pasidalino patirtimi ir prisiminimais apie Salantus, Lietuvą, teatrą, tikėjimą, gyvenimą, futbolą ir kultūrą.
„Džiaugiuosi, kad gimiau Salantuose, ir dalį jų visada nešiojuosi su savimi“, – tikino kraštietis. Jo atminty įsirėžusios Salantų kalvos, Vilniuje šių kalvų prisiminimus atgaivina gyvenimas Antakalnyje: „Noriu būti šalia kalvų, manau, kad geografinis vaizdas formuoja žmogų. Būdamas Kretingoje nejaučiu, kad tai mano namai, o įvažiavus į Salantų regioninio parko teritoriją ir išvydus kalvas, apima jausmas, kad pagaliau esu namuose.“ Vaidyba – kryptingas pasirinkimas Ž. Beniušis prisiminė pirmąsias su aktoryste ir pedagogika susijusias patirtis: „Vienuoliktoje klasėje fizikos mokytoja Adelė Pocienė man leido vesti kelias pamokas. Man tai labai patiko. Supratau, kad galiu ne tik prieš merginas pasipuikuoti, bet ir šį tą naudingo nuveikti.“ Su salantiškiais kraštietis pasidalino šmaikščia istorija, kodėl netapo futbolininku. „Buvau susidraugavęs su Salantų internato gyventojais, einant žaisti futbolo, jie visada man palinkėdavo sėkmės. Vienąkart atvyko palaikyti manęs stadione vykusiose varžybose, nupiešė plakatą su užrašu „Žilvinas – jėga“. Nebuvau geras futbolo žaidėjas, tačiau tądien itin nepasisekė – pirmosiomis varžybų minutėmis galva įmušiau įvartį į savo vartus. Sulaukiau tirados iš savo komandos draugų, o palaikymo komanda išėjo dar rungtynėms nepasibaigus. Nusprendžiau nebūti futbolininku“, – su šypsena prisiminė salantiškis. Jo tikinimu, teatras ir kūryba yra vienos svarbiausių ir gyvenimą įprasminančių sričių: „Šiai veiklai galiu skirti beveik visą savo laiką, negaliu to vadinti darbu. Bandžiau laisvalaikiu žvejoti – nusipirkau dvi meškeres, bet jų valai greitai susipainiojo, neturiu kantrybės jų sutvarkyti. Norėdamas pailsėti mieliau rašau pjeses“, – juokavo kraštietis. Vyras atskleidė, kad jam labiau patinka režisuoti negu pačiam vaidinti: „Aktoriumi būti sudėtinga, nes nuolatos turi būti čia ir dabar, o aš esu filosofas, kuriam reikia pamąstyti, todėl labiau patinka režisuoti spektaklius negu pačiam būti ant scenos.“ Ž. Beniušis daug metų dirba ir su neįgaliaisiais, yra pastatęs spektaklį, kuriame vaidino tik neįgalieji. „Neįgalieji yra pilni meilės, jie niekada nemeluoja“, – įvardino salantiškis, artimiausiu metu vyksiantis į Austriją statyti dar vieno neįgaliesiems skirto spektaklio. Viena kraštiečio svajonių – Vilniaus universitete sukurti teatro pedagogikos studijas, kad kiekvienoje mokykloje veiktų teatras. Taip pat jis kryptingai siekia Oskaro Koršunovo teatre, kuriame dirba pastaruoju metu, pastatyti Homero „Odisėją“ .Visi Žilvino Beniušio režisuojami spektakliai rodomi Vilniuje, tačiau kraštietis pažadėjo bent vieną spektaklį atvežti parodyti ir salantiškiams. Kurį laiką Ž. Beniušis „Dviračio žiniose“ įkūnija politiką Antaną Guogą. Kraštiečio teigimu, fizinį panašumą su šiuo visuomenės veikėju pastebėjo jį supantys žmonės ir praeiviai Vilniuje: „Vieną dieną man tai nusibodo, susisiekiau su „Dviračio žinių“ kūrėju Haroldu Mackevičiumi ir pradėjome kurti siužetus. A. Guogai grįžus iš Australijos ir vėl pradėjus aktyvią veiklą politikoje, nuo rudens turėsiu daugiau veiklos šioje laidoje.“ Vaikų šypsenos skatina nesustot i Būdamas abiturientas, Ž. Beniušis susirgo Guillain-Barre sindromu, liga palaužė vyro nervų sistemą, jis praktiškai nebegalėjo vaikščioti, nebejautė skonio, vienu metu buvo ir apakęs: „Būdamas ligoninėje pasakiau sau, kad, jei išsikapstysiu, turiu ką nors naudingo nuveikti dėl ligoninių. Visi sutikti gydytojai parodė aukščiausio lygio žmogiškumą, kokį tik galėjau patirti. Pasveikus atsirado galimybė kartu su savo draugais įkurti „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ organizaciją.“ Įkūrus organizaciją, pirmus trejus metus be jokio uždarbio savanoriai ėjo į ligonines ir stengėsi pralinsminti sergančių vaikų kasdienybę. „Kai kurie gydytojai buvo skeptiškai nusiteikę klounų dėl pasirodymų ligoninėse, tačiau, pamačius švytinčius vaikų veidus po susitikimų su klounais, skeptiškumo neliko“, – prisiminė kraštietis. Šiuo metu „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ yra didelė organizacija, kraštietis yra vienas jos vadovų: „Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šia organizacija.“ Pedagogo teigimu, pradėjus savanoriauti ligoninėse, klounui svarbu pirmiausia kreipti dėmesį ne į žmogaus ligą, o į jo stipriąsias puses. „Gali susitelkti į plaukų praradimą ar kojos netektį, tačiau dėmesio nukreipimas į gražias, tyras vaikų akis, šypseną, norą džiaugtis, žaidimą sužadina vaikų norą vėl gyventi ir iš lovos pakelia net ir didžiausius skausmus patiriančius vaikus“, – atskleidė Ž. Beniušis. Jo tikinimu, iki susilaukiant savo trijų vaikų, buvo gana paprasta eiti į ligonines pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, nes raudona nosis yra kaukė, – už jos pasislėpus lengviau ir drąsiau. Tačiau tapus tėvu linksminti mažuosius ligoninėse pasidarė emociškai sudėtinga. „Prieš kelias dienas sužinojau, kad viena mergaitė, kuri tikėjo įveiksianti ligą ir galėsianti kartu su mumis klounauti, mirė. Labai sunku tokius dalykus išgyventi, ypač, kai turi savo vaikų, tačiau, kad susidorotume su tokiomis emocijomis, ruošiamės, daug dirbame su savimi.“ Tikėjimas – gyvenimo dalis Ž. Beniušis atskleidė esąs Viliaus Orvido giminaitis, kraštiečiui religija taip pat svarbi: „Tikėjimas man – kaip kvėpavimas, svarbiausias dalykas gyvenime. Pamenu save ketverių ar penkerių jau kalbant su Dievu, su mama kartu melsdavomės, tai man buvo labai tikra ir autentiška patirtis.“ Salantiškį jaunystėje sukrėtė Orvidų sodyboje esantis „Himnas meilei“. „Tikėjimas labai sustiprėjo paskutinėje mokyklos klasėje užklupus ligai. Jeigu yra viltis, galimybė pasveikti, kodėl neturėčiau tikėti ir melstis to prašydamas Dievo?“ – svarstė vyras. Pradėjęs studijuoti Vilniuje, Ž. Beniušis taip pat daug melsdavosi – beveik kasdien eidavo į bažnyčią. Iš pradžių maldą naudodavo prašydamas, kad jo troškimai išsipildytų, vėliau Dievo meldė laimės mylimiems žmonėms. Sutikęs savo būsimą žmoną Simoną, santykius ištikus krizei, Ž. Beniušis beveik visą dieną praleido vienoje Vilniaus bažnyčių, melsdamas už ją ir jos apsisprendimą. „Kasdien meldžiamės šeimoje. Jeigu Dievas yra pirmoje vietoje, viskas yra savose vietose, turiu ramybę, jeigu nukrypstu nuo Dievo – viskas ima sektis blogiau“, – atskleidė kraštietis. Pasak jo, vienas geriausių dalykų, nutikusių gyvenime, – šeima: „Šeimą turėti yra labai smagu. Man su vaikais žaisti ir bendrauti visada patiko, o žmona yra didelis ramstis, padedantis kasdienybėje ir suteikiantis galimybę save realizuoti.“ Visuomenėje vykstant įvairiems procesams, Ž. Beniušis pagalvoja, ką vienu ar kitu klausimu manytų V. Orvidas: „Ši asmenybė man – atskaitos taškas, nors su juo neturėjau galimybės daug bendrauti – jis mirė man esant trejų ar ketverių, tačiau sodyba man paliko labai didelį įspūdį, jaučiau, kad joje būdamas galiu kur kas giliau ir plačiau kvėpuoti, mane ši aplinka tarsi išlaisvino. Pirmais metais atvykęs į Vilnių pradėjau studijuoti filosofiją, susitikau su V. Orvido draugais ir bičiuliais – Romualdu Granausku, kitais menininkais, skulptoriais. Per šiuos susitikimus galėjau labiau pažinti ir Vilių Orvidą.“ Viena labiausiai kraštiečiui įsiminusių V. Orvido frazių – menas turi tarnauti ne žmogaus pavergimui, bet išlaisvinimui. „Dalis visuomenės Orvidų sodybą vertina kaip absurdo muziejų, tačiau man tai yra harmonijos vieta. V. Orvidas kurdamas sodybą genialiai rado kelią tarp prasmės ir beprasmybės, tarp būties ir nebūties“, – tikino prieš dvylika metų iš Salantų išvykęs Ž. Beniušis.
Sigita RAZMUTĖ
|
|
