Apie Gulagą – pragarą, kuriame buvo išbandomos žmogaus ribos

„Jei žemėje buvo kur nors pragaras, tai jis buvo ten“, – taip praėjusio penktadienio vakarą Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje prasidėjo Pauliaus Saudargo ir Godos Krukauskienės knygos bei trumpametražio dokumentinio filmo „Kalinio riba“ pristatymas. Knyga ir filmas susiejo daugybę autentiškų Gulagą išgyvenusių žmonių istorijų su šiuolaikinio mokslo įžvalgomis.

Paulius Saudargas ir Goda Krukauskienė kretingiškiams pristatė knygą ir dokumentinį filmą „Kalinio riba“.

Tardymai – vienas didžiausių sunkumų

Filmo autoriai pakalbino žymiausius Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvius – disidentus: vienuolę Nijolę Sadūnaitę, kardinolą dvasininką Sigitą Tamkevičių, Kovo 11-osios akto signatarą Algirdą Patacką, publicistą Petrą Plumpą, visuomenės veikėją Joną Volungevičių ir kitus.

Nors gyvenimo Gulage nė iš tolo negalėjai vadinti normaliu ir padoriu, kaip didžiausią sunkumą visi kalbinti asmenys išskyrė ne badą ar prastas gyvenimo sąlygas, bet nežmoniškus, žiaurius tardymus, kurie neretai pereidavo į kankinimus. Disidentai teigė, kad tardymai dažniausiai vykdavo naktimis, visiškai tuščiuose ir šaltuose karceriuose. Viena disidenčių Joana Ulinauskaitė-Mureikienė tvirtino, kad per tardymus niekas neleisdavo miegoti. Ji taip pat paminėjo, kad maistas lageryje buvo labai prastas, o kartais jo išvis nebūdavo. Trūko držovių, o mėsą per visą kalėjimo laikotrapį valgė tik dukart – kai nugaišo arklys ir kai suvalgė prižiūrėtojo šunį Cezarį.

Kalbėdama apie patirtį Gulage, politinė kalinė Prima Bučytė-Petrilienė pasakojo, kad ji tardoma buvo kiekvieną dieną pusę metų. Panašia patirtimi filme pasidalijo ir kardinolas Sigitas Tamkevičius, sakydamas, kad per visą kalėjimo lageryje laikotarpį teko ištverti net 57 tardymus.

Išlikti ir nepasiduoti

Sunkiausiomis gyvenimo minutėmis žmogus visada ieško moralinės atramos, ne išimtis buvo ir lagerio kaliniai. „Tikėjimas suteikė labai daug stiprybės. Tačiau ne tik tikėjimas Dievu, bet ir tikėjimas, kad jie sugrįš į Lietuvą ir tėvynė pagaliau taps laisva“, – sakė viena knygos ir filmo autorių G. Krukauskienė.

Lygiai taip pat kaip tikėjimas lageryje buvo svarbu „nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis“. G. Krukauskienė sakė, kad „prieš dvasios milžinus buvo bėjėgiai net užkietėję budeliai.“

Nors dokumentiniame filme prisiminimai ir išgyvenimai, kuriais dalijosi rezistentai, – skaudūs, jie stengėsi į savo patirtį žiūrėti pozityviai ir optimistiškai, o atskleisdami savo istorijas nevengė ir pasijuokti ar vieną kitą linksmesnį nutikimą papasakoti. Kaip sakė P. Saudargas, „baisius dalykus jie pasakoja su šypsena veide“. Vis dėlto tikėjimas tiesa ir laisve leido politiniams kaliniams nepalūžti ir išgyventi dabar jau sunkiai įsivaizduojamomis ir protu nesuvokiamomis sąlygomis.

Liudininkų prisiminimai – svarbūs

Paklausus G. Krukauskienės, ar buvo lengva žmones įkalbėti ir viešai atskleisti savo išgyvenimus, ji teigė, kad tikrai ne visi, su kuriais buvo susisiekta, sutiko pasakoti savo istorijas, o ir tie, kurie kalbėjo, nedrįso visko papasakoti prieš kameros objektyvą: „Pamenu, kad viena moteris atsisakė su mumis bendrauti, nes jai tiesiog per skaudu tuos dalykus atsiminti ir ji nenorinti gręžiotis į praeitį.“

Dažnai įdomiausias istorijas knygos autoriai išgirsdavo tik išjungę kameras. Autorė taip pat paminėjo faktą, kad labiausiai moterys nenorėjo kalbėti apie patirtą seksualinę prievartą, todėl didžioji dalis medžiagos šia tema surašyta knygoje.

Tiek P. Saudargas, tiek G. Krukauskienė akcentavo, kad labai svarbu kuo daugiau kalbėti ir šviesti visuomenę, o ypač jaunimą, apie tai, kokia yra Lietuvos praeitis ir istorija, kadangi tai – visų mūsų dalis. „Nekalbėdami apie savo laisvę ir kaip ją išsikovojome, mes negalime toliau konstruoti savo tautos savimonės“, – teigė autoriai.

P. Saudargo pastebėjimu, koncentruota ir gana trumpa vaizdo medžiaga jaunimui yra priimtinesnis būdas susipažinti su istorija negu klausytis ilgų pasakojimų. G. Krukauskienė jam paantrino: „Jaunam žmogui nebus įdomu, jeigu mes atsistoję 45 minutes kalbėsim, gal ten kokią nuotrauką parodysim. Labai svarbu, kad jie suprastų, kad štai tie žmonės, kuriuos galbūt yra matę vadovėlyje ar televizijoje, yra tarp mūsų ir visai šalia.“

Ir knygoje, ir filme į Gulagą pažvelgta lyg į eksperimentinį pragarą, kuriame buvo išbandomos fizinės ir dvasinės žmogaus galimybių ribos. Žiaurias lagerio sąlygas išgyvenusių žmonių pasakojimai ne tik leidžia geriau suprasti istoriją, bet ir padeda auginti bendruomenišką, savo šaknis žinančią Lietuvos visuomenę.

Iveta GELUMBICKAITĖ Vilniaus universiteto studentė

• Rašyti komentarą (0)