|
Nuotolinis mokymas azijietiško gyvenimo apsuptyje
Nuotolinį mokymą Lietuvoje visi mokiniai išbandė nuo kovo mėnesio pabaigos, kai šalyje buvo paskelbtas karantinas, o ketvirtą klasę baigusi Rugilė nuotolinio mokymosi iššūkį priėmė dar anksčiau – ji tokiu būdu mokėsi nuo rugsėjo mėnesio, kai kartu su šeima išvyko į kelionę po Pietryčių Aziją.
Mokėsi Tailande Lietuvoje yra kelios centralizuotos nuotolinį mokymą teikiančios mokyklos, viena jų – Vilniaus Ozo gimnazija, kurios mokine Rugilė ir tapo, kad galėtų mokytis ir keliauti su šeima po egzotiškas šalis. Rugilė teigė, jog mokytis nuotoliniu būdu nebuvo labai sunku ir didelio streso nejautė. Mergaitei lankyti mokyklą patikdavo dėl susitikimų su draugais, tačiau mokydamasi nuotoliniu būdu ji galėjo iš anksto pasidaryti tam tikrus darbus. „Mokantis nelabai patiko užduotys, kur reikėdavo besifilmuojant atsakyti į klausimus, nes iš pradžių būdavo šiek tiek nejauku“, – atviravo mergaitė. Taip pat ji pasakojo, kad buvo šiek tiek sudėtinga su kūno kultūros pamokomis, kadangi šeima keliavo ir ne kiekvieną kartą turėjo reikiamų priemonių, pavyzdžiui, lankų, kamuolių, šokinėjimo virvučių. Dar vienas sunkumas buvo nuspręsti, kada mokytis, nes šeimoje yra dar du jaunesni broliai. Mokytis kartais tekdavo, kai broliai miega arba tėtis su broliais išeidavo, o ji su mama likdavo namie. Nuo vasario mėnesio Rugilė pradėjo lankyti gimnastiką-akrobatiką pas buvusius cirko artistus iš Rusijos, kurie irgi gyvena ten, kur šiuo metu yra šeima. Žinoma, šiuos užsiėmimus teko nutraukti, kai buvo karantinas. Šalyje yra įvairių veiklų, bendruomenių, o mergaitei norisi bendrauti su kitais vaikais, ne vien tik su broliais, todėl ji buvo pradėjusi lankyti ir vietinę „džiunglių mokyklą“ anglų kalba. Tai buvo labiau pramoginė mokykla be vadovėlių ar rimtos struktūros. Rugilė ten piešdavo, skaičiuodavo ar darydavo kitas įvairias veiklas. Grįžus iš šios mokyklos, jai tekdavo pasivyti mokslus lietuviškoje mokykloje.
Pandemija pakeitė planus Kelionės metu šeima, kuri prieš tai gyveno Kretingoje, apsilankė Balyje, Malaizijoje, o daugiausiai laiko praleido Tailande, nes čia jiems patinka viskas – ir gamta, ir maistas, ir žmonės. Didžioji dalis tailandiečių – budistai. Jie labai taikūs, ramūs, draugiški. Vietiniams patinka šviesi lietuvių oda, mėlynos akys. „Moterys čia labai stengiasi išlaikyti kuo šviesesnę odą, nes tai joms atrodo gražu. Mums labai karšta, o jos maudosi ir vaikšto su marškinėliais, kad tik neįdegtų. Reikia atidžiai apžiūrėti įvairius kremus, kuriuos perkame, nes kai kurie turi balinantį efektą“, – įdomiu faktu pasidalino Rugilės mama Asta. Vis dėlto šeima daugiau bendrauja su ten esančiais užsieniečiais, o ne vietiniais dėl užsienio kalbos mokėjimo skirtumų. „Ne visi gerai kalba angliškai, vyresni žmonės nemoka užsienio kalbos, tačiau parduotuvėse yra įmanoma susikalbėti“, – apie bendravimą su tailandiečiais kalbėjo Rugilė. Maistas šalyje yra gana įvairus: ryžiai, daržovės, mėsa, makaronai, žuvis, naudojamas karis, tačiau Rugilei teko ragauti ir keptus vabalus, keptus žiogus. „Jie tikrai ne visada valgo tik įvairius vabalus. Kaip Lietuvoje per muges prekiaujama kažkuo išskirtiniu, pavyzdžiui, kraujiniais vėdarais, kurie vieniems yra šlykštu, o kitiems norisi jų retkarčiais paragauti, taip ir ten gaminami vietiniai patiekalai. Juos dažniausiai pardavinėja turistams“, – apie vietinį maistą pasakojo Rugilės mama. Moteris sakė, kad per užklupusią koronaviruso pandemiją Tailande imtasi panašių priemonių, kaip ir kitur pasaulyje – judėjimo po šalį ir į ją apribojimas, karantinas, komendanto valanda, kaukės. Tailande gyvena apie 67 milijonai gyventojų, bet visi pripratę prie tvarkos. Anot Astos, nesijautė panikos, vietiniai klusniai laikėsi nurodymų – dėvėjo kaukes, laikydavosi atstumų. Įeinant į parduotuves, kitas viešas vietas, gatvėje buvo matuojama temperatūra. Liepos 29 dienos duomenimis, Tailande buvo patvirtinti 3 tūkst. 297 viruso atvejai. „Koh Phangan saloje, kurioje mes gyvenome nuo sausio mėnesio, buvo patvirtintas tik 1 atvejis“, – akcentavo moteris.
Vita MICKUTĖ
|