Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kai prabyla senoji Kretinga

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-07-17
Pagal radinius Vilniaus gatvėje tyrimus atliekantis kraštietis archeologas Jurgis Sadauskas gali nuspręsti, kaip prieš 400 metų kūrėsi Kretingos miestas.

Išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcija vykdant privalomus žvalgomuosius tyrimus, maždaug 0,8–1 m gylyje prie Kretingos dvaro rūmų, „Špitolės“ ir Rotušės aikštės prieigose archeologai aptiko senosios Kretingos pėdsakų – XVII–XIX a. buities ir statybinių radinių: koklių, čerpių, plytų gabalų, puodų šukių.

Miestas nugrimzdęs apie metrą

Tikroji šių radinių vertė, patikino darbus atliekantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas kraštietis Jurgis Sadauskas, paaiškės papildomai atlikus jų detaliuosius tyrimus. Po to radiniai bus aprašyti, ir tolimesnis jų kelias – į Kretingos muziejų.

Iš Kašučių kilęs 27-erių J. Sadauskas, nuo studentavimo laikų tyrinėjęs Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Apuolės, Žemaičių Kalvarijos apylinkes, neslėpė, kad jį apėmęs geras jausmas, kai buvo paskirtas tyrinėti savo gimtąjį kraštą, juolab kad Kretinga yra vienas seniausių Lietuvos miestų.

Šiandieną pagal radinius jis dar negalėtų pasakyti, kokia buvusi Kretingos miesto pradžia. Nors iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad senoji Kretinga iš pradžių gyvavo dešiniajame Akmenos krante, ir tik miesto įkūrėjui karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1610–1617 m. pastačius bažnyčią kairiajame krante, miestas ėmė augti aplink ją. Per keturis šimtmečius iki 0,8– 1 m nugrimzdusios Kretingos ligi šiol niekas išsamiau netyrė.

Dabar gi prieš pradedant statybos, rekonstrukcijos, kelių tiesimo darbus privaloma ištirti objekto teritoriją. Archeologų tikslas – pasiekti išvis nejudintą gruntą, kad jo nebūtų lietęs joks žmogus net priešistoriniais laikais.

Gausiausiai radinių – palei aikštę

„Sovietmečiu, vykdant statybų darbus, klojant kelius, archeologiniai tyrimai nebuvo atliekami. Niekam nerūpėjo radiniai – seni jie, vertingi ar – ne. Atkastus žmonių kaulus suversdavo į vieną krūvą, nes svarbiausia užduotis buvo atlikti darbą. Taip ir Kretingos centre prieš kelis dešimtmečius ant senojo grindinio buvo paklotas asfaltas. Vilniaus gatvės pradžioje per jos centrą nebuvo nutiesta nuotekų vamzdžių, dėl to čia vietomis dar ir randame nesuardytų sluoksnių. Priešingai: ruože nuo bažnyčios ligi dvaro po žeme – vieni kabeliai“, – kalbėjo J. Sadauskas.

Šiomis dienomis dėl tolimesnių tyrimo darbų ties Rotušės aikšte archeologas spręs išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcijos darbus atliekančia įmone „Šilutės automobilių keliai“. „Žiūrėsime, kokį gylį pagal projektą jiems reikia pasiekti, negalime leisti nukasti vertingo sluoksnio“, – apie tolimesnę darbų eigą pasakojo archeologas. Jis mano, kad tyrinėjimai užtruks visą šią vasarą.

J. Sadauskui keistoka, kad Kretingoje žmonės mažai tesidomi, kas vyksta Rotušės aikštėje: „Prieina vos vienas kitas, pasmalsauja, ar neradome aukso. Tarkim, tiriant Klaipėdos senamiestį, neatsigindavome vaikų – šalia buvo mokykla. Vienas mūsų darbuotojas nuolat bendraudavo su praeiviais, mokytojais, mokiniais ir jų tėvais.“

Darbas Kretingoje J. Sadauskui ypatingas tuo, kad čia jam teko iškasti gana didelį – 300 kv. m – plotą: atidengiant archeologinius sluoksnius, reikia iškasti 150 šurfų, arba 1x2 m dydžio iki 1 m gylio duobių. Dar liko iškasti 30 šurfų palei pačią Rotušės aikštę.

Tam tikruose Vilniaus gatvės ruožuose aptinkama XVII– XIX a. buities ir statybinių radinių, kurie vėliau pateks į Kretingos muziejų.

Archeologo žodžiais, kol kas pagal jų tyrimus sunku nupiešti vaizdą, kokia buvo besikurianti Kretinga: „Randame namų pamatus, krosnių koklių, čerpių, namų apyvokos daiktų. Jei radiniai bus kliūtis toliau vykdyti kelio tvarkymo darbus, mums teks nuimti ir atverti dar didesnius plotus, tuomet gali pasimatyti išsamesnis vaizdas. Kai užbaigsime tyrimus, susiesime juos su kartografine ir istorine medžiaga, tuomet jau galima bus atkurti, kokie pastatai stovėjo, kaip jie buvo išsidėstę.“

Ypatingo jaudulio, tiesiogiai liesdamas Kretingos praeities liekanas, J. Sadauskas sakė nejaučiąs: „Apuolės piliakalny teko tūkstančio metų radinius čiupinėti. Draugas Monciškėse dabar tiria ežerą, kur jau prieš 5 tūkst. metų žmonės žvejojo – randa jame tinklų, žvejybos įrankių liekanų“, – kalbėjo kraštietis. Jis, beje, – ir Lietuvos kariuomenės Žemaičių rinktinės 306 kuopos karys savanoris.

Jurgis neslėpė neturįs romantinės savojo pašaukimo istorijos. Nemažai laiko vaikystėje praleidęs senelių Vandos ir Juozo Žukauskų sodyboje Kašučių kaime, mėgęs būti gamtoje, ją tyrinėti. O archeologiją studijoms pasirinkęs todėl, kad nuo mažens domėjosi istorija, bet tam, kad netektų dirbti pedagoginio darbo, pasirinkęs tiriamąjį. Be to, į archeologiją kreipė ir tėvai: mama Inga Žukauskaitė, Salantų gimnazijos bibliotekininkė, ir tėvas paminklų meistras Andrius Sadauskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas