Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Atsekė giminės šaknis iki Antano Vienuolio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-02-21
Pagal bažnyčių archyvus kretingiškis Artūras Patamsis atkapstė Patamsių genealogiją ligi XVII a.

Atsekė 11 protėvių kartų

Neseniai, dideliam savo džiaugsmui, kretingiškis atsekė tolimą giminystę su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku: jo proprosenelio Antano Patamsio motina Gertrūda Žukauskaitė buvo rašytojo senelio sesuo. Šį faktą raštu patvirtino Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkas Remigijus Bimba.

G. Žukauskaitės sūnaus Antano ir jo žmonos Anėlės šeimoje gimė 8 vaikai, tačiau išgyveno tik vienintelis – pasaulį išvydęs septintasis – Antanas, nuo jo ir išsišakojo genealoginis Patamsių medis. „Įdomu, kad bažnyčių knygose surašytos ir vaikų mirties priežastys – džiova, išsekimas, išgąstis, kosulys, auglys“, – stebėjosi kretingiškis.

Per pastaruosius kelerius metus pagal metrikas A. Patamsis atsekė 11 giminės kartų pagal motinos tėvo liniją, pradedant nuo seniausiojo 1695-aisiais gimusio Jokūbo Patumsio – šis buvo 6-kart Artūro prosenelis – ligi savo anūkės 4-metės Patricijos. Anksčiau, ligi lietuvių kalbos reformos 1920-aisiais, įsitikino Artūras, visa jų giminė ir buvę Patumsiai. Jis pats sakė taip pat esąs įregistruotas motinos pavarde.

Iš viso jo giminės medyje, ranka paties išbraižytame 4 m ilgio popieriaus lakšte, A. Patamsis tiksliai neskaičiavo, tačiau mano identifikavęs kelis šimtus asmenų. Vien Antakalnių kaime per 200 metų suskaičiavo gyvenus 197 Patamsius.

Išblaškyti, lydimi netekčių

Giliau domėtis protėviais A. Patamsis sakė pradėjęs neseniai: „Vis važiuodavome į giminės kapus Troškūnuose, 17 km nuo Anykščių, – ten palaidoti mano proproseneliai, proseneliai ir mano senelis – visi trys buvo Antanai Patamsiai. Gyvo senelio nesu nė matęs: po karo jis gyveno JAV, Floridos valstijos Fort Myas mieste. Po mirties – jis žuvo autokatastrofoje1996-aisiais – mano mama jo urną su palaikais parvežė į tėvynę. Nuvykusi į JAV, gavo pilietybę. Pasiliko ten, bet ilgėjosi Lietuvos ir 2007 m. sugrįžo.“

Jaunystėje motinos pasakojimai apie giminę jam, kaip ir daugumai jaunų žmonių, būdavę neįdomūs ir nuobodūs. „O kai sugrįžo iš JAV, sakiau – sėsk, rašyk, ką ir kiek prisimeni. Kompiuteriu ji parašė 100 psl. atsiminimų knygą, kuri pragulėjo kurį laiką, kol sulaukė dienos, kai ją atsiverčiau“, – atviravo pašnekovas.

Pirmiausiai kretingiškį ir sudomino jo senelio gyvenimo istorija, – iš jos, tarsi iš kamuolio ir išsivyniojo ilga Patamsių giminės, išblaškytos po pasaulį, lydimos gausybės mirčių ir netekčių, linija. Ją Artūras ir pavaizdavo paties sukurtame giminės herbe: aukštyn apversta pasaga – sėkmės ženklas – simbolizuoja Patamsius buvus žemės žmones – ūkininkus, stilizuotas pranciškoniškas kryžius – giminės prieraišumą šiam ordinui. O Patamsį, kaip žodžio reikšmę, simbolizuoja šviesos spindulys po stogine.

Seniausias yra proprosenelių Patamsių – Antano, arba rašytojo A. Vienuolio dėdės, ir jo žmonos Anėlės Rybakaitės, nuotrauka. Kretingiškis apmaudavo, kad Gertrūdos Žukauskaitės laikais fotografijos dar nebuvę.

Nelaisvėje šalia „Vilko guolio“

Artūro senelis A. Patamsis buvęs pirmasis Panevėžio fotografas, daręs panoramines nuotraukas, fiksavęs apylinkių vaizdus. Prieškariu dirbo bendrovėje „Lietūkis“ apskaitininku, vienas pirmųjų mieste darbo reikalams įsigijo motociklą.

„Senelis buvo idėjinis žmogus, degė patriotizmu: priklausė Šaulių sąjungai – buvo išrinktas į jos valdybą. 1944-aisiais priartėjus frontui, išėjo į kariuomenę, atsidūrė Plinkšiuose, – kartu su būsimu prezidentu Valdu Adamkumi dalyvavo Sedos mūšyje. Po nesėkmingų kautynių išsigelbėti jam padėjo lenkų belaisviai, kuriuos vežė prie Kionigsbergo kasti apkasų. Su paskutiniu pabėgėlių laivu „Melisa“ iš Klaipėdos išplaukė į Pilau, dabartinį Baltijską, pasiekė Leipcigą. Ten jį vėl suėmė vokiečiai ir išsiuntė į Kirchscheidungeno dvarą pas grafus Šulenbergus dirbti ūkio darbų. Šio dvaro žemėse buvo įrengta centrinė Hitlerio būstinė „Vilko guolis“, kur buvo surengtas pasikėsinimas į fiurerį. Iš ten pabėgėlius išlaisvino JAV kariuomenė ir patalpino pabėgėlių stovykloje Halės mieste“, – pasakojo A. Patamsis.

Išsaugotoje senelio užrašų knygutėje A. Patamsis rodė ir užrašytą V. Adamkaus adresą, – šis tuomet gyveno Halėje, kareivinėse. Ten pat – ir prezidento Kazio Griniaus brolio Jono adresą: „Jį pažinojo per Adamkų, nes jie su Griniaus šeima tarpukariu artimai draugavo“, – teigė pašnekovas.

Pagal Potsdamo sutartį Halė atiteko sovietams, tad pabėgėliai pasitraukė į Vurzburgo pabėgėlių stovyklą. Ten įsikūrė lietuvių stovykla, A. Patamsis atidarė fotoateljė, pavadinęs ją dukters „Gražinos“ vardu. Išsilaikė „šoferių“ kursus – Artūras rodė senelio pažymėjimą, nes, matyt, nujautė, kad pravers užatlantėje.

Neteisėta antroji santuoka

Artūro senelis su savo žmona Vladislava Kuliešiūte daugiau ir nebepasimatė – ji mirė anksti, 1947-aisiais, vyrui tebesant pabėgėlių stovykloje. Ji buvo gimusi 1916 m. JAV, – jos tėvai ten pateko su pirmąja emigrantų banga, po to grįžo į Panevėžį. „Todėl mano motina, nuvykusi pargabenti tėvo palaikų, sužinojo turinti teisę į JAV pilietybę“, – akcentavo A. Patamsis.

Ne mažiau jaudinanti ir asmeninė Artūro senelio istorija užatlantėje: būdamas našliu, 1960 m. jis vedė antrąkart Sofiją Jakienę, mokytoją iš Kurmaičių. Ligi tol ji buvo ištekėjusi už Prano Jakio, Kretingos policijos viršininko. Šis 5-kart bėgo iš kalėjimo, buvo nuteistas Vokietijoje.

Kai S. Jakienė su 3 vaikais emigravo į JAV, ilgai neturėjo jokių žinių apie pirmąjį savo vyrą. Manė, kad žuvęs ir ištekėjo antrą kartą. Artūro žodžiais, senelis jos vaikus auginęs lyg savus. „Kai paaiškėjo, kad P. Jakys gyvas – šeimą jis susirado per Raudonąjį Kryžių, senelis nebegalėjo kartu gyventi su Sofija, nors ir buvo susituokę bažnyčioje. Sunku šiandien įsisąmoninti, kokios tvirtos anuomet buvo žmonių vertybės“, – stebėjosi pašnekovas.

Caro žandarų suimta revoliucionierė Kotryna Jonelytė-Repšienė.

Giminėje buvo revoliucionierių

A. Patamsio žodžiais, jo senelis, gyvendamas JAV, buvo nuolatinis pranciškonų rėmėjas tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Jis išsaugojo senelio – Lietuvos pranciškonų Šv. Antano vienuolyno ir koplyčios Kenebunkporte – fundatoriaus pažymėjimą. Išliko ir čekis, kad jų statybai A. Patamsis 1992-aisiais paaukojo 15 tūks. dolerių. Kiti čekiai taip pat liudija, kad Troškūnų parapijai, priklausiusiai pranciškonams, jis kasmet pervesdavęs po 5 tūkst. dolerių.

Tarp gausaus genealoginio medžio atstovų A. Patamsis dar aptiko įdomių asmenybių. Kitas jo prosenelis Adomas Vaičiūnas už dalyvavimą pasikėsinant į carą 1906 m. buvo ištremtas į Sibirą, į tolimiausią tašką – Čitą. „Iš ten pabėgo persirengęs moterimi, kaip ir Vytautas Didysis, – juokavo Artūras. – Trejus metus ėjo pėsčiomis į Lietuvą, grįžo 1909-aisiais, slapstėsi miškuose, kol išplaukė laivu į Brėmeną.“

Kita jų giminės atstovė Kotryna Jonelytė-Repšienė taip pat buvo revoliucionierė, 1905 m. suimta ir nuteista. Palaidota taip pat Troškūnuose. O neseniai, pasakojo Artūras, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje jis susipažinęs su gydytoju Robertu Patamsiu, šis kilęs nuo Troškūnų, abu apsidžiaugė – ta pati giminė.

---

Pernai Kretingos muziejuje dirbantis A. Patamsis jauniausiai giminės atžalai – savo mylimai anūkei Patricijai – skyrė 2 paties parengtas ir išleistas komiksų knygeles apie Kretingos miesto ir dvaro istoriją „Pamirštos dvaro pasakaitės“ ir „Istorijos prie laužo“. Dar anksčiau jai parašė ir iliustravo knygelę „Smėlio dėžės pasakaitės“.

Šiose knygose, gausiai iliustruotose grafikos darbais ir ketureiliais, autorius anūkei seka girdėtas ir tikras istorijas apie grafus Tiškevičius, jų gyvenimą, keliones ir nuotykius, taip pat – ligi šiol tvyrančias rūmų paslaptis. „Norėjosi paprasta ir įtaigia forma papasakoti apie Kretingos miestą, jo praeitį, o tam kuo puikiausiai ir pasitarnauja komiksai bei trumpi eilėraščiai“, – kalbėjo A. Patamsis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas