Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Tiumenės „revoliucija“ – kretingiškio žvilgsniu

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Kultūra
  • 2019-11-22
Tiumenėje Estijos Rakverės miesto teatrą „Charakteris“ ir Nerijų Gedminą (paskutinėje eilėje centre) festivalio rengėjai pasitiko raudona atributika.

Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas lapkričio pradžioje jau pajuto gilią Rusijos žiemą, – jis pabuvojo Tiumenėje surengtame Pasauliniame jaunimo teatrų festivalyje „Teatrinė revoliucija“ ir iš ten grįžo kupinas kontraversiškų įspūdžių.

Marytės Melnikaitės vardo gatvė

Nors 2019-ieji paskelbti Rusijos teatro metais, tačiau kretingiškiui atvykus į Tiumenės festivalį, išsyk krito į akis, kad už Uralo žmonės savotiškai tebegyvena revoliucinės nostalgijos nuotaikomis: apie tai liudijo ir festivalio pavadinimas. Svečius Tiumenės teatralai pasitiko raudonais transparantais su šūksniais „Ura“. „Jie kaip pradėjo revoliuciją 1917-aisiais, taip ir ligi šiol nenurimsta, netgi teatre“, – pastebėjo režisierius.

Mieste – pilna sovietinio palikimo. N. Gedminas nustėro išvydęs vieną pagrindinių šio miesto gatvių, pavadintą Marytės Melnikaitės vardu. Ant vieno daugiabučių – lentelė, pasakojanti, kad gatvė pavadinta Tarybų Sąjungos didvyrės vardu. „Net žagtelėjau: sakiau, kad mes nė seniai nebeturime tokių paminklų, o jaunoji karta išvis nieko nežino apie tokius didvyrius“, – įspūdžiais pasidalijo režisierius.

Jis sakė lyg laiko mašina būtų grįžęs kelis dešimtmečius atgal: mieste tarp 20-aukščių daugiabučių įlindęs į jų kiemus atsidurdavo praėjusiuose amžiuose – tebestovi mediniai rąstiniai namai su išpjaustytomis langinėmis, vieni suknežę, kiti gražiai atstatyti. Režisierius centre aptiko ir paminklą netoli Tiumenės gimusiam legendiniam carienės favoritui mistikui Grigorijui Rasputinui.

Kitur gatvės – europietiškos, modernios, stovi daugiaaukštė stiklinė „Gazpromo“ būstinė. „Tačiau visą šią „raudonąją euforiją“ ir prastą festivalio organizaciją nustelbė begalinis Tiumenės krašto žmonių svetingumas bei nuoširdumas: viskuo pasirūpino, skaniai maitino“, – pasidžiaugė N. Gedminas.

Atliko misiją „teatras be sienų“

Įdomu tai, kad pasauliniame festivalyje, į kurį Tiumenės teatras pakvietė keliasdešimt kolektyvų, be Rusijos, dar – iš Armėnijos, Gruzijos, Vokietijos, Čekijos, Vengrijos, Graikijos, Lietuvos, Estijos, net – tolimosios Malaizijos, kretingiškis atstovavo ne Lietuvai, bet Estijai. Mat, buvo pakviestas kaip estų Rakverės miesto teatro „Charakteris“ režisierius, prieš dvejus metus ten pastatęs spektaklį „Ką jai pasakyti, arba apie sraigę“. O Lietuvai atstovavo Telšių Žemaitės teatro jaunimo grupė „Savi“.

Paklaustas, kaip lietuvių teatras atrodė daugumos rusų kolektyvų fone, N. Gedminas atsakė: „Jaunimas – susižavėjęs, analizavo detales ir simbolius, rašė įdomius atsiliepimus internete. Tačiau vyresnioji karta – režisieriai ir ekspertai, tarp jų – ir iš Maskvos, buvo santūrūs.

Režisierius Nerijus Gedminas (kairėje) įdėmiai stebi su estų kolektyvu paties sukurtą ir Rusijos publikai pristatytą spektaklį „Ką jai pasakyti, arba apie sraigę“, išsiskiriantį šviesos žaismu bei simbolių gausa.

Europiečių teatras jiems nėra priimtinas. Nors viena šio festivalio organizatorių, sena kretingiškių režisierių Algimanto Verbuto ir Auksės Antulienės bičiulė režisierė kritikė Ala Zorina pasakė: „Nekreipk dėmesio, aš viską supratau. O jie analizavo tavo „Sraigę“ kaip profesionalų darbą.“

N. Gedmino spektaklis, pastebėjo A. Zorina, atliko misiją „teatras be sienų“, nes kurtas 4 kalbomis: režisierius – lietuvis, aktoriai – estai, o repeticijos vyko ir rodomas rusų ir anglų kalbomis.

Žiūrovai – ne tuščiomis

Rusijos teatras, pastebėjo režisierius, labai vertina įtaigų raiškų žodį – jų teatrinė kalba labai išvystyta. Tačiau jie „sukramto“ medžiagą ir atiduoda visą istoriją žiūrovui, ko vakariečiai jau nė seniai nebedaro. „Ar teatras turi vien pasakoti istoriją? Ne. Mes paliekame pamąstyti pačiam žiūrovui, taip suteikdami galimybę augti. Mes labiau orientuojamės į išraiškos priemones“, – tvirtino kūrėjas.

Žiūrėti Malaizijos teatro spektaklio jis sakė ėjęs žiūrėti su nusiteikimu, kad, pakliuvęs į kitokią kultūrinę terpę, kaip jau yra tekę, pasižiūrės ir vis tiek nesupras. Tačiau prisipažino nusivylęs dar labiau, nes malaizijiečiai savo legendą sekė europietiškomis priemonėmis ir dar daugiau susipainiojo: „Patys kaifavo, bet nei žiūrovai, nei režisieriai nesuprato jų egzotikos.“

N. Gedminui įstrigo Vokietijos kolektyvas, kuriame jaunimui aktualias temas, tarsi grįžę į vaikystę, perteikė gana brandaus amžiaus aktoriai. Tai, jo manymu, darsyk įrodo, jog svarbu yra ne tai, kas vaidina, o – ką ir kam vaidina. Todėl ir į Kretingą, jis sakė, parvežęs pagrindinę žinią, kad, kuriant spektaklį, pats režisierius turi degti tuo, ką nori parodyti, uždegti aktorius, o po to – žiūrovą.

„Svarbiausia, kad būtų poveikis žiūrovui ir iš teatro namo jis negrįžtų tuščiomis“, – tikino N. Gedminas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas