|
Žodžiai patys ateina
„Mano eilės – širdies kalbėjimas. Kai širdis verkia, verkia ir eilės, kai man gera, nebijau apie tai pasakyti. Bet kartais jos turi adresatą...“ – atviravo iš Lazdininkų kilusi, kurį laiką Kretingoje, o dabar Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje bei Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre lietuvių kalbos mokytoja dirbanti 52-jų Vaiva Šimkutė-Žekonienė. – Vadinasi, temas nesunku nuspėti – meilė, ilgesys... – Dar pridėkite – išsiskyrimas, draugystė, gamta... Būdama gamtoje, mėgstu ir fotografuoti. – Kada parašėte pirmuosius eilėraščius? Kiek jų sukūrėte lig šiol? Kas yra tie pirmieji vertintojai? – Besimokydama Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje labai mėgau skaityti knygas. Kartais jau tuomet parašydavau vieną kitą posmą, kaip ir vėliau, studijuojant Vilniaus pedagoginiame universitete, kurį esu baigusi. Neskaičiuoju eilėraščių ir neplanuoju, kiek jų parašysiu ateityje. Žodžiai patys ateina į mano širdį – ir užrašau. Eilėraščius skelbiu socialiniame tinkle feisbuke, o geriausi kritikai – mano draugai. Ypač džiaugiuosi, kai savo nuomonę išsako, pagiria tie, kurie patys išleidę ne po vieną poezijos knygelę. – Ar turite savo mėgstamų poetų? – Artima Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, iš vietinių žaviuosi kraštietės Vidos Žiogaitės-Kanapkienės gebėjimu eilėse atverti moters pasaulį, taip pat pasidžiaugiu pranciškono brolio Bernardo dvasingumu. – Kas jums yra laimė? – Tai – dvasinė būsena. Laimė yra, kai gali būti savimi, nebijoti pasakyti, ką galvoji. Aš laimingas žmogus jau vien todėl, kad turiu gerą sūnų, kad gyva mama ir jie sveiki, kad dirbu mėgstamą darbą. Gyvenimas man šypsosi: mokinių akimis, kolegų ištartu geru žodžiu. Ir aš kiekvieną dieną jam už tai dėkoju. – Levas Tolstojus yra pasakęs: atimk iš žmogaus svajonę, ir jis – niekas. Kokią svajonę turite jūs? – Svajoju pabuvoti Paryžiuje. ------------------------------------
laiškai ne popieriuje parašyti pavasariais atėjo kvepėjo pievomis žydėjo ežeru akmeniu tylėjo šypsojos lietumis alsavo vakarais pravirko naktimis kalbėjo žvaigždėmis lašėjo vyšniomis riešutais byrėjo skambėjo obuoliais viliojo vėjais laiškai ne popieriuje parašyti juose tiek daug žmogaus tiek daug tylos tylos kuri kalbėjo laiškai ne popieriuje parašyti... --- ištiesk rankas į tavo delnus pribersiu laiko trupinių paukščius palesinkim jauti jie vėl atskrido tie paukščiai mudu du sparnais kaip rankomis nebesiliečiantys juk tu žinai tie paukščiai kartais vis dar grįžta palesti laiko trupinių prisiminimais virtusių... --- pabūkim kartais tyloje tyla išmokys žodžius tikrus išgirsti ir suprasti pabūkim kartais tamsoje tamsa atskirt padės tikrus nuo netikrų veidų pabūkim kartais ugnyje ugnis pajausti leis kada iš tikro žmogui širdį skauda pabūkim kartais vienumoj kada nebesuprantame kaip reikia būt pačiais savim... būna kartais sudegam kai paklausom savęs ir kaukes nusviedžiam į šalį būna kai palikę nuogi nebesaugom širdies ir tada ji pamilti vėl gali būna kartais tikim kažkuo kuo seniai mes tikėt nebegalime būna kartais bijom vėl būt savimi kai žmogų širdimi pamatome būna kartais liekam tokie vieniši kai bijome save kitam atrast lig galo...
|