Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Žodžiai patys ateina

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2019-11-15

„Mano eilės – širdies kalbėjimas. Kai širdis verkia, verkia ir eilės, kai man gera, nebijau apie tai pasakyti. Bet kartais jos turi adresatą...“ – atviravo iš Lazdininkų kilusi, kurį laiką Kretingoje, o dabar Klaipėdos suaugusiųjų gimnazijoje bei Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre lietuvių kalbos mokytoja dirbanti 52-jų Vaiva Šimkutė-Žekonienė.

– Vadinasi, temas nesunku nuspėti – meilė, ilgesys...

– Dar pridėkite – išsiskyrimas, draugystė, gamta... Būdama gamtoje, mėgstu ir fotografuoti.

– Kada parašėte pirmuosius eilėraščius? Kiek jų sukūrėte lig šiol? Kas yra tie pirmieji vertintojai?

– Besimokydama Darbėnų Jono Šimkaus vidurinėje mokykloje labai mėgau skaityti knygas. Kartais jau tuomet parašydavau vieną kitą posmą, kaip ir vėliau, studijuojant Vilniaus pedagoginiame universitete, kurį esu baigusi. Neskaičiuoju eilėraščių ir neplanuoju, kiek jų parašysiu ateityje. Žodžiai patys ateina į mano širdį – ir užrašau. Eilėraščius skelbiu socialiniame tinkle feisbuke, o geriausi kritikai – mano draugai. Ypač džiaugiuosi, kai savo nuomonę išsako, pagiria tie, kurie patys išleidę ne po vieną poezijos knygelę.

– Ar turite savo mėgstamų poetų?

– Artima Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, iš vietinių žaviuosi kraštietės Vidos Žiogaitės-Kanapkienės gebėjimu eilėse atverti moters pasaulį, taip pat pasidžiaugiu pranciškono brolio Bernardo dvasingumu.

– Kas jums yra laimė?

– Tai – dvasinė būsena. Laimė yra, kai gali būti savimi, nebijoti pasakyti, ką galvoji. Aš laimingas žmogus jau vien todėl, kad turiu gerą sūnų, kad gyva mama ir jie sveiki, kad dirbu mėgstamą darbą. Gyvenimas man šypsosi: mokinių akimis, kolegų ištartu geru žodžiu. Ir aš kiekvieną dieną jam už tai dėkoju.

– Levas Tolstojus yra pasakęs: atimk iš žmogaus svajonę, ir jis – niekas. Kokią svajonę turite jūs?

– Svajoju pabuvoti Paryžiuje.

------------------------------------

laiškai

ne popieriuje parašyti

pavasariais atėjo

kvepėjo pievomis

žydėjo ežeru

akmeniu tylėjo

šypsojos lietumis

alsavo vakarais

pravirko naktimis

kalbėjo žvaigždėmis

lašėjo vyšniomis

riešutais byrėjo

skambėjo obuoliais

viliojo vėjais

laiškai

ne popieriuje parašyti

juose

tiek daug žmogaus

tiek daug tylos

tylos

kuri kalbėjo

laiškai

ne popieriuje parašyti...

---

ištiesk rankas

į tavo delnus

pribersiu laiko trupinių

paukščius palesinkim

jauti

jie vėl atskrido

tie paukščiai

mudu du

sparnais kaip rankomis

nebesiliečiantys

juk tu žinai

tie paukščiai

kartais vis dar grįžta

palesti laiko trupinių

prisiminimais virtusių...

---

pabūkim kartais tyloje

tyla išmokys

žodžius tikrus išgirsti ir suprasti

pabūkim kartais tamsoje

tamsa atskirt padės

tikrus nuo netikrų veidų

pabūkim kartais ugnyje

ugnis pajausti leis

kada iš tikro žmogui širdį skauda

pabūkim kartais vienumoj

kada nebesuprantame

kaip reikia būt pačiais savim...

būna

kartais sudegam

kai paklausom savęs

ir kaukes nusviedžiam

į šalį

būna

kai palikę nuogi

nebesaugom širdies

ir tada ji pamilti

vėl gali

būna

kartais tikim kažkuo

kuo seniai

mes tikėt

nebegalime

būna

kartais bijom

vėl būt savimi

kai žmogų

širdimi pamatome

būna

kartais liekam

tokie vieniši

kai bijome

save kitam atrast

lig galo...


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas