Kaip mes šventėme atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės 10-metį (5 komentarai)

Istoriją prisiminti ir žinoti yra būtina. Švenčiant nepriklausomybės metines( ir ne tik), nereikėtų užmiršti, kad praėjus geram dešimtmečiui po minėto jubiliejaus, nepriklausomybė vėl buvo prarasta.

idomi. Vieni statė paminklus, kai kiti griovė.Panašų laikotarpį turėjome ir dar tebeturime . Įkaitusios galvos kartu su leninais nugriovė ir paminklą Kryžkalnyje vieną iš aukštesnio meninio lygio sovietinių paminklų Lietuvoje, kuris galėjo stovėti dar 100 metų, tik jį reikėjo kiek pakoreguoti ir pervardinti .Moteris laikė vainiką žiūrėdama į Vakarus, tarsi laukdama išvaduotojų iš ten, nors oficialiai jų laukė iš Rytų.Protingi skulptoriai ir į sovietinio laikotarpio paminklus įdėdavo daug profesionalumo ir prasmių,jie buvo išsilavinę žmonės, o ne tik primityvūs amatininkai. Ši skulptūra ir šiandien daro didžiulį įspūdį, nors ir patalpinta Grūto parke. Nugriovę aukšto lygio skulptūrą, vietoje to pastatė kičinį memorialą partizanams ir disidentams, o kažkoks amatininkas akmenyje pavaizdavo monsinjorą Alfonsą Svarinską kaip neprigirdintį ausimis, nes ranka pridėta prie pat ausies, kaip ją laiko neprigirdintys žmonės, kad garsas patektų į ausies vidų. Dabar ten pat dar atsirado ir kalavijas, panašus į Klaipėdoje pakabintą sovietinių karių kapinėse. Protingas mūsų žemietis prieš beveik 100 metų suprato, kad paminklai turi būti statomi kiek įmanoma prižiūrint profesionalams, kad šalies neužtvindytų primityvūs amatininkų dirbiniai, taip pat atvežtinės svetimos mums idėjos, kai šalis visais laikais buvo puošiama tik tai vietovei būdingais meno akcentais. Po Atgimimo šalyje įsisiautėjo amatininkai, bet kur pradėję statyti kičinius menkaverčius paminklėlius. Vieną iš jų turime Darbėnuose prie bažnyčios beveik niekam nežinomam vienuoliui ar klierikui, kai paminklo pasaulinio garso žydų tautybės darbėniškiui D.Volfsonui dėl paniškos žydų baimės buvo atsisakyta. Maža to, net ir didesniuose miesteliuose kur ir kokį meninį akcentą reikėtų statyti neretai nupręsdavo ne architektai, bet religinių konfesijų atstovai, savo kelionių užsienyje metu pamatę vienokį ar kitokį jiems patikusį akcentą. Taip Kretingoje atsirado absoliučiai svetimas Žemaitijai, jos istorijai ir religinėms tradicijoms stiklinis šviečiantis kryžius, kuris gal ir žiūrėtusi iš toliau pastatytas ant aukštesnės kalvos, o ne prie judraus transporto žiedo beveik miesto centre. Meno ekspertai iš viso nerekomenduoja statyti paminklų iš stiklo, plastmasės ar kitų tam netinkamų, mūsų klimatui ir laikui neatsparių medžiagų, o naudoti tipines mums artimas medžiagas: medį, metalą ir akmenį. Rusijoje sakoma, kad griauti lengviau nei statyti. Čia aukščiau minimos nugriautos Žaliojo tilto skulptūros šį tiltą padarė beveidžiu pilku tiltu, per kurį žmonės praeina net nestabtelėję, kai anksčiau ant jo būriuodavosi besifotografuojantys būreliai turistų. Pasidavę mene nenutuokiančių rėksnių ir įvairaus plauko ,,žinovų" nuomonei skurdiname save ir naikiname savo istorinį paveldą, kurio tokio pat jau niekas niekada nebesukurs.

Paminklas vadinamajai Iskrai is tikrųjų buvo paminklas mūsų knygnešiams, nes jie kartu su lietuviškomis knygomis nešdavo ir marksistinę literatūrą ,nukreiptą prieš carinę priespaudą , uzdraudusią lietuviška žodį. O Mažujų Žalinu kaime yra atminimo ženklas asmeniui oficialiai pripažintu dalyvavus Salantu žydų genocide ir tas niekam netrukdo. O vienas generolas net ir NATO karius į ta vieta buvo atviliojęs , nors Vašingtone yra didžiulis Holokausto muziejus. Sunku su tais paminklais, kai jie statomi ir griaunami ant karštųjų pagal vienos ar kitos galveles supratimą, nesivadovaujant sveiku protu.

turėtų būti Didžiųjų Žalimų kaimas.

Šiauliuose kaip sovietinis apgadintas paminklas 1863 metu sukilėliams.