Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Savamokslio muzikanto namuose - instrumentų muziejus

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2007-01-19

Septyniasdešimt devynerių salantiškis Vladas Galdikas viename iš savo namo kambarių yra įsirengęs muzikos instrumentų muziejų. Čia išdėliotos dvejos kanklės, smuikas, dvi gitaros ir daugybė dumplinių instrumentų: įvairios armonikos, bajanas, bandonija. Visais instrumentais buvęs ilgametis pedagogas išmoko groti pats. Groti jis išmokino ir gausų būrį savo moksleivių.

Salantiškis Vladas Galdikas išsaugojo apie dvi dešimtis muzikos instrumentų, kuriuos pats įsigijo ir kuriais pats išmoko groti. Per pusšimtį metų dirbęs mokytoju, po pamokų groti jis pramokė ir nemažą būrį savo mokinių.
Instrumentus įsigijo įvairiai

Pirmąją gitarą devynerių metų Vladukui dovanojo jo teta Albina Venclovaitė, kuri buvo kaimo siuvėja. „Teta puikiai grodavo gitara. Išmoko pati, tad sumanė išmokyti ir mane. Gaila, kad tos gitaros per karą aš neišsaugojau“, - apgailestavo V.Galdikas.

Pirmąją armoniką 1941 m. birželio 22 dieną, pasitraukus rusų kariuomenei, iš kareivinių jam parnešė sesuo. Mažąsias kankles mainais už motinos duotus dešimt kiaušinių jam vėlgi paliko rusų kareiviai. Vydami vokiečius, 1944 m. rudenį, jie darsyk apsistojo Galdikų sodyboje Dimitrave. Vyriškis mano, jog tas kankles kareiviai buvo nugvelbę Karaliaučiuje.

Pirmąjį smuiką V.Galdikas nusipirko jau būdamas 23-jų. Salantiškis, rodydamas instrumentus, detaliai papasakojo kiekvieno jų įsigijimo istoriją. Daugumą jų sovietmečiu pirko komiso parduotuvėse. „Kurgi kitur, jei ne komise, būtum galėjęs nusipirkti vokišką akordeoną „Weltmeister“ arba bajaną „Melnel & Herold“. Nuvažiuodavom į Klaipėdą ar į Rygą: žmona – į drabužių parduotuves, o aš po komisus naršydavau“, - pasakojo pašnekovas.

Kiekvienu instrumentu, S.Galdikas tikino, išmoko groti savarankiškai: „Kaip išmaniau, taip ir grojau“. Groti jis pramokė ir savo šeimą: žmoną Stanislavą ir vienintelį sūnų Arvaidą. Per šeimos šventes žmona talkindavo, grieždama kontrabosu, o sūnus – violončele. Tačiau sūnus, tėvo žodžiais, neturėjo noro muzikuoti, jis buvo linkęs į tiksliuosius mokslus.

Šiandien 43-jų Arvaidas Galdikas - Kauno technologijos universiteto fizikos profesorius, habilituotas mokslų daktaras.

Kilnodamas kankles, armonikas, smuikus, salantiškis atviravo: „Tuose instrumentuose – visa mano širdis. Kai dar pajėgdavau groti, užlipdavau į tą savo kambarėlį ir grodavau, grodavau vienas pats. Kiekvieną armoniką ir smuiką išbandydavau, kad neužsistovėtų neišgroti. Ir šiandien tebežinau jų kaprizus“.

Prieš penkerius metus visus savo grojamus kūrinius - jų susidarė 170 – V.Galdikas įrašė į magnetofono juostą. Dabar pasileidžia ją ir klauso, tarsi pats vėl virkdytų smuiką ar armoniką.

Už popamokinį darbą - nė kapeikos

Pramokęs groti, jaunystėje V.Galdikas buvo laukiamas „vakaruškose“, linksmindavo žmones per Užgavėnes. Taip užsidirbdavo pinigų, kad paremtų gausią šeimą, kurioje buvo penki vaikai. Jo tėvą, buvusį šaulį, pokariu išvežė į kalėjimą, kur jis netrukus mirė.

V.Galdikas, baigęs Kretingos gimnaziją, buvo įstojęs mokytis į Klaipėdos pedagoginį institutą. Bet, trūkstant pinigų, grįžo dirbti į Tarvydų pradinę mokyklą. Tarnaudamas kariuomenėje Kurske, neakivaizdiniu būdu ten baigė Pedagoginį institutą ir įgijo istoriko specialybę.

Grįžęs su pedagogo diplomu kišenėje, V. Galdikas 52 – jus metus, iki pensijos, mokytojavo įvairiose rajono mokyklose: Darbėnų, Piliakalnio, Salantų. Piliakalnio aštuonmetėje mokykloje penkiolika metų buvo direktoriumi. „Nepatiko tos pareigos. Jaučiausi tarsi tremtyje, nes žinojau, kad trūkstant mokytojų, vaikų gerai neišmokome“, - atviravo žmogus.

Mokyklose V.Galdikas suburdavo moksleivius į popamokinę veiklą ir mokindavo groti. „Tai buvo visuomeninis darbas. Už jį negaudavau nė kapeikos. Žmona iki vėlumos dirbo Salantų internate, tad ir aš iš darbo tegrįždavau tik apie šešias. Nesyk valytoja užrakindavo duris, ir tekdavo lįsti pro langą, - apie savo atsidavimą pomėgiui kalbėjo pedagogas. – Vakarais styguodavau instrumentus, derindavau natas“.

Su vaikais tuomet rengė saviveiklos koncertus, buvo kviečiami koncertuoti ir į rajono Dainų šventes. „Labiausiai sužibėjome Salantuose, kai susibūrėme į kapelą, kurioje grodavo 15-20 moksleivių, - malonias akimirkas prisiminė mokytojas. - Salantų vidurinė mokykla neturėjo lėšų pirkti instrumentus. Tad kreipiausi į tuometinį Juodupėnų kolūkio pirmininką Steponą Žilį. Jis padėjo įsigyti kontrabosą, dvi violončeles bei šešias armonikas“.

V.Galdikas tvirtino, kad pas jį pramokę groti buvę jo mokiniai vėliau tapo kaimų kapelų muzikantais ir dainininkais, kurie šiandien garsina Leliūnus, Juodupėnus, Laivius, Piliakalnį.

Pas V.Galdiką – pradžiamokslis

Jei tėvai pastebėdavo, kad vaikas, pradėjęs groti pas mokytoją V.Galdiką, yra gabus muzikai, leisdavo jį į Kretingos muzikos mokyklą. „Kai įsikūrė Salantų meno mokykla, ji „paviliojo“ mano mokinius. Mokytojai Pučkoriai juokaudavo, kad paruošdavau jiems „kadrus“, - V.Galdikas pasidžiaugė, jog jo pradžiamokslis atvėrė kelią gabiems moksleiviams.

Išėjęs į užtarnautą poilsį, ilgametis pedagogas kurį laiką dar pats grojo Salantų kultūros centro folkloriniame ansamblyje.

V.Galdikas yra sudaręs savo giminės pagal tėvo liniją genealoginį medį ir dabar rašo giminės istoriją.

Apie jo, kaip istoriko, gebėjimus byloja ir pastangos išsaugoti praeities prisiminimus. Dar dirbdamas Piliakalnio mokykloje, V.Galdikas parašė dramą „Pabėgimas“, kurią suvaidino moksleiviai. Dramoje pedagogas aprašė kalinių pabėgimą iš Dimitravo konclagerio karo pabaigoje. Gyvendamas netoli aprašytų įvykių, V.Galdikas tvirtino į savo kūrinį suguldęs tai, ką pats žinojo ir matė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas