Privatizavus tualetą Birutės gatvėje, kretingiškiai ilgam liko be viešojo tualeto. Rajono valdžia sklype, ant Vilniaus ir J.K.Chodkevičiaus gatvių kampo, pastatyti viešąjį tualetą pasižadėjo dar iki šių Kalėdų. Kretingiškių gatvėje klausėme jų nuomonės:
Bronislava Želvienė:
- Nieko negirdėjau. Esu iš kaimo, iš Senosios Įpilties. Jei važiuojame į ligoninę ar į turgų, nueiname į tualetą ten. Bet jei nori apeiti parduotuves, tuomet - tikra bėda, jei „prispiria reikalas“. Mes, suaugusieji, kenčiame, kol grįžtame į namus, įsivaizduokit – 25 km. O vaikus tupdo aikštėj, čia pat, už krūmų. O ką kita darysi?
Alina Žerebjova:
- Girdėjau, kad statys. Bet jį jau „stato“ gal kokį dešimtmetį. Mes, miesto žmonės, tos bėdos taip ir nejaučiam. Bet pažiūrėkit, turgaus dieną Kretingą tiesiog užplūsta žmonės iš kaimų. Galėtų būti tualetas nors „Maximoj“. Europoj galvojama apie žmogų, stengiamasi dėl jo. Šiuo požiūriu Kretinga – visiškai ne europietiškas miestas.
Paulius Bruzdeilynas:
- Negaliu pasakyti. Valdžios „galvos“ nemąsto apie tokius dalykus. Jiems tualetas mieste gal net ir nėra būtinas, visi „ratuoti“ – nuvažiuoja kur jiems reikia. O paprastiems žmonėms išsiversti sunku. Bet jeigu pastatys mokamą tualetą, aš abejoju, ar žmonės mokės po tą litą. Geriau atvežtų keletą biotualetų ir pastatytų ten, kur jie „nekristų į akis“.
Donatas:
- Nebus. Nenoriu tikėti, kad bus. Pernelyg jau ilga istorija su tuo tualetu. Prie rusų tualetas buvo netoli nuo čia, senojoj stoty. Paskui buvo Birutės gatvėje. Už centus galėjai nueiti ir į buvusį „Gintarą“. Dabar žinau, kad žmonės, „reikalo prispirti“ eina į pakalnę už „Maximos“ ar į „Mėguvą“. Ką, nesat ten buvę?
