Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Akmuo – pasaulio pradžia, amžinybė ir galia

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2011-03-25

Dažnai sakoma – šaltas ir bejausmis, kaip akmuo. Tačiau šios savybės jam priskiriamos visai be reikalo – kiekvienas akmuo savyje slepia galingą žemės jėgą, sakralumą ir tą grandį, kuri kiekvieną lietuvį tarsi sieja su praeitimi, protėviais ir tradicijomis. Toji grandis, kaip sako grūšlaukiškė Zina Puškorienė, dabar labai trapi, nors kažkada atrodė nepertraukiama.

Zina Puškorienė sako, kad labai svarbu išsaugoti žmogaus ir akmens ryšį, nes akmuo turįs ypatingų galių.

„Senovėje žmogaus bei akmens ryšys buvo labai stiprus ir žmogui be galo svarbus. Juk akmuo dalyvaudavo visame kame – namai buvo statomi ant akmens pamatų, pirtyse jų taip pat netrūko, galų gale akmenys žmogų atlydėdavo ir į kapines – tą pasakoja akmens antkapiai, akmens tvoros. Dabar viso to nebelikę, retai kas bežino, ką reiškia akmuo. Vis dėlto šitiek tūkstantmečių gyvavęs žmogaus ir akmens ryšys dar nenutrūkęs – į sodybas grįžta akmenys kaip puošmenos, akmenų galima atrasti ir namų puošyboje“, - kalbėjo akmenimis besidominti Z.Puškorienė.

Pasak jos, žmogaus ir akmens sąsajas yra būtina išsaugoti, nes tai – lietuvių kultūros, tradicijų dalis.

„Manoma, kad senovėje akmenys buvo siejami su moteriškuoju pradu – tikėta, kad juose slypi moteriška dievybė. Ypatingas ryšys su akmeniu sieja žemaičius. Pavyzdžiui, Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Vilniaus vyskupui yra rašęs, kad žemaičiai akmenis garbina kaip dievus. O XVII amžiaus jėzuitų pranešime minima, kad Žemaitijoje dideli akmenys plokščiu paviršiumi vadinami deivėmis“, - pasakojo Z.Puškorienė.

Pasak jos, šventuosius akmenis įprasta skirstyti į mitologinius, dubenėtuosius, stabakūlius ir mokus.

Mitologiniais vadinami tie akmenys, kurie turi iškaltus įdubimus – juos žmonės laikydavę gyvulio, žmogaus, velnio ar šventojo pėdomis. Prie tokių akmenų vykdavę aukojimai.

Dubenėtieji akmenys turi iškaltus dubenis arba rašmenis. Kiek jų Lietuvoje yra, tiksliai nėra žinoma – dažniausiai jie niekieno nerasti guli miškuose ar laukuose.

Stabakūliais vadinti tie akmenys, kurie, kaip tikėta, kažkada buvę žmonėmis. Tikėta, kad stabakūliai, arba suakmenėję žmonės, kurių forma būdavusi pailga, turi antgamtinių gydomųjų savybių.

„Senovės lietuviai labai gerbė šventus akmenis. Netgi galvodavo, kad už jų įžeidimą galima sulaukti keršto. Iš tiesų sena lietuvių patarlė sako, kad spjauti negalima į tris dalykus – ugnį, vandenį ir, žinoma, akmenį“, - sakė Z.Puškorienė.

Anot grūšlaukiškės, akmuo senovėje buvo ne tik garbintas, naudotas buityje, bet jam buvusi suteikta ir gili ritualinė reikšmė: daugelis senųjų kapaviečių randamos išgrįstos arba apjuostos akmenimis.

„Labai įdomią prasmę akmuo turėjo pirtyje. Vanduo pirčiai daugelį šimtmečių buvo šildomas kubiluose, į kuriuos žmonės įleisdavo iki raudonumo įkaitintus riedulinius akmenis. Šis procesas būdavo vadinamas milinimu. Žodis milti giminingas veiksmažodžiui pamilti, o sanskrito kalboje miltai reiškia susijungti, susivienyti. Lietuviams taip pat buvo žinomas žodis milinys, kitaip – meilė. Taigi milti reiškė karšto akmens ir vandens meilę, susijungimą, santuoką“, - pasakojo Z.Puškorienė.

Net iki XIX amžiaus kaimuose žmonės tikėjo, kad moliniame inde akmenimis užkaitintas vanduo esąs sveikesnis.

„Kitokio būdo vandeniui užvirti nežinota. Taigi toks virimo būdas, išlaikytas per kelis tūkstančius metų, tapo tradicija – įsitvirtino tikėjimas teigiamu milto vandens poveikiu. Pirtyje miltas vanduo būdavo naudojamas gimdymo metu, skrandžio ir kitoms ligoms gydyti. Dar reikšmingesnis buvo vanduo, užpiltas ant karštų akmenų ir pakrosnėje surinktas į geldelę. Itin svarbūs būdavo tie akmenys, kurie sugruzdavo krosnyje arba suskilinėję induose juos milint“, - kalbėjo Z.Puškorienė.

Ji pasakojo, kad per akmenį lietuviai net suvokdavę pasaulio sukūrimą. Tikėta, kad labai sveikas yra griaustinio lietaus vanduo – mat lietui lyjant Perkūnas mėtąs karštus akmenis.

„Gimdyves senovėje garindavo pirtyje ant kubilo arba jos gimdydavo prigarintoje pirtyje – visa tai taip pat buvo susiję su pasaulio kūrimo vaizdiniu. Lietuvoje gimdymas bei gimimas buvo vadinamas tiesiog pirtimi. Perkūnas gi vadinamas vyriausiuoju pirtininku dangaus pirtyje. Pasaulis sukuriamas susidūrus priešingiems elementams – vandeniui ir akmeniui. Kadangi žmogus savo darbais tobulą pasaulį yra sutepęs, kaskart jis apsivalo perdamasis pirtyje. Pėrimasis pirtyje yra vienas archajiškiausių savęs ir pasaulio išganymo ritualų“, - sakė Z.Puškorienė.

Pasak jos, akmuo dėl savo kietumo ir nekintamumo siejamas su amžina Dievo galia ir suprantamas kaip koncentruotos jėgos išraiška, todėl yra amžinumo ir stiprybės simbolis.

„Paminkliniai akmenys yra statomi vertikaliai, nes apsaugo mirusįjį nuo priešiškų galių. Tikėta, kad akmenyse įsikūnija vėlės. Dideli akmenys su ertmėmis simbolizuodavo juose esančių jėgų apvaisinimą – toks vanduo įgaudavęs stebuklingų galių. Tai tik nedaugelis priežasčių, dėl kurių mums, vienadieniams drugiams, vertėtų atsigręžti į akmenį, tuo pačiu - ir į savo tradicijas“, - sakė Z.Puškorienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas