Jono Basanavičiaus gatvės medinukai, gyvenę ir kaimo, ir miesto ritmu

Vienas seniausių statinių J. Basanavičiaus gatvėje – Slušnių giminės namas istorinėje atmintyje (viršuje) ir šiandieną.

Jono Basanavičiaus gatvė smetonmečiu tapo riba, skyrusi Kretingos miestą nuo Kretingsodžio kaimo, ir šiandieną toje jos dalyje, kuri tęsiasi į dešinę nuo Palangos–Šiaulių plento, už „Northway“ medicinos centro, išlikę senųjų, šimtmečius skaičiuojančių, medinių namų.

Pats seniausias jų, skaičiuojama, sulaukęs 200 metų, yra 125 numeriu pažymėtas namas, buvusi ir kretingiškio pedagogo 90-mečio Algirdo Slušnio, taip pat jo brolių ir seserų tėviškė.

„Šitas namas mena net kelių mūsų giminės kartų gyvenimus: čia gimė, augo, gyveno šešios kartos, o ir septintoji – jau 3 mūsų proanūkiai – vasaromis taip pat atvyksta pabūti tarp promočiutės Stasės puoselėjamų gėlynų. Vaikystėje mūsų nubėgioti visi paupiai, šeimos daržai buvo palei dabartinę Šventosios gatvę“, – kalbėjo A. Slušnys, sudaręs visą giminės istoriją ir ją surašęs knygoje „Šakotas Slušnių giminės medis“.

J. Basanavičiaus gatvė, pašnekovo žodžiais, kai 1915-aisiais nuo Bajorų per Kretingsodį Darbėnų link buvo nutiestas geležinkelis, tarsi atskyrė kaimą nuo miesto, tačiau oficialiai Kretingos miesto dalimi tapo 1936 metais. Paklaustas, kaip jo vaikystėje atrodė ši vieta, A. Slušnys kalbėjo: „Akmenos kranto viršukalnėje gyveno labiau pasiturintys ūkininkai. Kelias buvo žvyruotas, juo važinėdavo, pasikinkę gerus arklius.“

A. Slušnys apie savo tėviškę, kurią savo knygoje „Kretingos praeities skraistę praskleidus“ aprašė ir istorikas Julius Kanarskas, pasakojo: „Kadaise į šią sodybą, priklausiusią Tiškams, atitekėjo prosenelė Marija Beržanskytė iš Tūbausių. Jos brolis Jeronimas Beržanskis 1905 metais buvo Kretingos parapijos klebonas. Mano močiutę Mariją Tiškutę vedė bočius Juozas Slušnys iš Petrikaičių, – jo tėvas Domas Slušnys buvo kilęs iš Abakų kaimo“, – kaip iš rašto praeities žiniomis dalijosi pašnekovas.

Kitas netoliese išlikęs Juciams priklausęs senas medinis namas, pažymėtas Nr. 115, buvusi Algirdo motinos Adolfinos tėviškė. Jo tėvai Adolfina ir Juozas Slušniai gyveno kaimynystėje, susituokę senąjį namą perstatė. „Tame name gimė ne tik mano tėvas, bet ir mes – 10 vaikų, iš kurių išgyvenome 7-iese, dabar dar gyvi esame 5-iese. Šitie namai mums ir tiesiogine prasme buvo gimtieji, nes juose gimėme, padedant pribuvėjai – ligoninių gimdyvėms tuomet dar nebuvo. Tuose namuose prabėgo mūsų vaikystė ir jaunystė. Ir kai po studijų įsidarbinau Salantuose, susipažinau su būsima žmona Stase, po kelerių metų abu grįžome į Kretingą, 6-erius metus vėlgi gyvenome mano tėvų namuose – dar mano mama buvo gyva.“

Algirdo mama Adolfina, pasakojo jis, pagelbėjo auginti ir auklėti jų sūnų Arnoldą: „Jis nemėgo darželio, buvome užrašę tuomet į darželį Padvariuose. Kai susirgo, mama sakė – nebekankinkit vaiko, taip sūnus ir užaugo jos globojamas.“

Dabar, tikino ilgaamžis vyras, tėviškę pasidalijo jie, 5 Adolfinos ir Juozo vaikai: „Visi turime po savo kampą, mudu su žmona Stase ten pasiauginame ir daržovių. Mudviem ten labai patinka: aplinkui – erdvės, grynas oras, o kur dar galimybė pajudėti iš daugiabučio. Čia ir mūsų anūkai Ieva ir Edgaras lakstydavo, o dabar jau jų vaikai Rafaelis, Anabela ir Airinė“, – kabėjo A. Slušnys, savo šeimos atžalynui paskyręs ir antrąją savo sudarytą knygą, taip ją ir pavadinęs „Atžalos“.

• Rašyti komentarą (0)