Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Jubiliatas pedagogas laiką vis dar skaičiuoja pamokomis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Jubiliejai
  • 2023-03-24
Kone šešis dešimtmečius savojo gyvenimo Algirdas Slušnys atidavė mokyklai, o jo buvę mokiniai bei kolegos ligi šiol į jį kreipiasi – pavaduotojau. „Tai tapo tarsi antra mano pavarde“, – šypsojosi pedagogas.

Kretingoje gimęs augęs buvęs ilgametis pedagogas Algirdas Slušnys rytoj, kovo 25 dieną, švenčia savo 90-mečio jubiliejų. Mokytoją pažįstantys žmonės jį vadina vaikščiojančia Pranciškonų gimnazijos enciklopedija. Šiai mokyklai jis atidavė lygiai pusę savo gyvenimo – dirbo joje 45-erius metus: 29-erius iš jų – direktoriaus pavaduotoju, dėstė prancūzų kalbą, įkūrė gimnazijos muziejų, fiksavo ir kaupė jos istoriją.

Neprarado meilės mokiniams

Šiandieną žvalus, energingas, išsaugojęs puikią atmintį, jis prisipažino: „Nesuprantu, kaip prabėgo tie 90 metų. Dukart nelaukiau jubiliejaus: kai artėjo 50, atrodė gyvenimas – jau žemyn, o kai sulaukiau 60 – ir nieko, 70 – buvo visai smagu – šventėm, filmavom, į 80-metį žmona sukvietė visą giminę, bet va 90 jau kažkaip visai nelaukiau. Man tik duok ir duok gyventi. Vos prabundu, išgirstu mokinių šurmulį, ir pirma mintis – pavėlavau į pamokas.“

O jo sutuoktinė, taip pat pedagogė, 83-jų Stasė antrino: „Mes net geografiškai gyvename mokyklų apsuptyje: visai šalia – Marijono Daujoto progimnazija, kitapus – mokykla-darželis „Pasaka“, čia pat ir vyro antrieji namai – Pranciškonų gimnazija. Kaimynė vis juokaudavo, kad pagal tai, kada mano vyras išeina į mokyklą, galima ir valandas žinoti – jei pamokos prasidėdavo 9-ą, jis išeidavo lygiai 8-ą, kai pamokų laiką paankstino, namų duris jis užverdavo lygiai 7-ą. Mes laiką ligi šiol pamokomis skaičiuojame – sakom, dabar pirma, antra ar trečia pamoka.“

Pats mokytojas apie savo darbą galėjo kalbėti nesustodamas.

„Aš ir šiandien nepraradau meilės mokyklai ir mokiniams“, – prisipažino. Šiandieną, jo pastebėjimu, mokiniai yra gerokai drąsesni ir labiau išprusę, negu anksčiau, nes gyvena informacijos amžiuje.

Pirma ir vienintelė abiturientų laida

Iš viso, suskaičiavo jubiliatas, pedagoginiam darbui skyrė 56-erius savo gyvenimo metus: po studijų Vilniaus pedagoginiame universitete gavo siuntimą į Salantų švietimo skyrių, ten dirbo inspektoriumi, po to Salantų vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Salantuose praleido 11 metų: „Salantuose pagavau ir savo žmoną, jau toks „pavytęs“ vyras buvau, kai ji po studijų Vilniaus universitete, kur baigė biologiją-chemiją, atvažiavo dirbti į mokyklą“, – šmaikštavo stipriu humoro jausmu apdovanotas A. Slušnys.

Į Kretingą abu atvyko 1968-aisais: Algirdas įsidarbino tuometinėje vidurinėje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, o Stasė – žemės ūkio technikume, ir abu šiose įstaigose dirbo ligi užtarnauto poilsio. Beje, Algirdas – ir dar ilgiau, apie tai šiandieną jam primena 2013-aisiais, švenčiant Pranciškonų gimnazijos 80-metį, tuometinio direktoriaus Leono Šidlausko ir Pranciškonų brolijos provincijolo Astijaus Kungio, kaip tikino pašnekovas, paskutiniai jam įteikti padėkos raštai.

Adolfinos ir Juozo Slušnių (sėdi) šeima: (iš kairės) dabar 84-erių Elena, 86-erių Povilas, 91-erių Juozas, 89-erių Vytautas, 90-metis Algirdas, jau iškeliavę Rimantas ir Onutė.

Vartydamas publikacijų iškarpų segtuvus, nuotraukas, kruopščiai sudėtas į albumus, A. Slušnys ypač džiaugėsi savo pirmąja ir vienintele, 37-ąja tuomet vidurinės mokyklos auklėtinių laida, kurią mokė nuo penktos iki vienuoliktos klasės. Jo klasėje iš pradžių mokėsi net 39 mokiniai. „Įsivaizduojat, kokios gausios tuomet buvo klasės – vienoje laidoje net po 8-ias klases nuo A iki H, nes mieste tebuvo tik viena vidurinė mokykla“, – prisiminė mokytojas.

Su meile, pagarba ir šiandieną gatvėje, parduotuvėje sutikti mokiniai jį kalbina, aplanko buvę auklėtiniai. Jis išsaugojo savo pirmosios laidos auklėtinių ne vien nuotraukas, tarp kurių – ir šiandien pažįstami veidai, bet ir klasės metraštį, kuriame – netgi mokyklos baigimo proga kiekvienam auklėtojo parinkti ir į dovanotas knygas įrašyti žodžiai.

Rūpinosi gimnazijos muziejumi

Atskirame albume – Pranciškonų gimnazijos 80-mečio (1932–2013) istorija, kurią mokytojas Algirdas ir jo talkininkė žmona Stasė žino geriausiai, mat ištisas dienas leisdavo tvarkydami paties 1993-aisiais įkurtą gimnazijos muziejų. Muziejuje buvo kaupiama medžiaga apie gimnazijos veiklą nuo pat jos įkūrimo, visas mokinių laidas, įvairūs dokumentai, nuotraukos, mokytojų biografijos. Būta ir konkrečių eksponatų, tarkim, 1942 m. gimnazijos vicedirektoriaus Juozo Kojelio ir jo sesers Vandos dovanoti asmeniniai daiktai.

Mokytojas didžiuodamasis rodė nuotraukas, kuriose įamžinta, kaip gimnaziją ir muziejų aplankė garbūs svečiai: prezidento Valdo Adamkaus žmona Alma, Šventojo Sosto atstovas Lietuvai Luidži Bonaci (Luigi Bonazzi), lydimas dabartinio Panevėžio vyskupo Lino Vodopjanovo. Net dukart buvo apsilankęs iš užatlantės parvykęs poetas Bernardas Brazdžionis. Muziejaus puoselėtojai nesyk buvo pastebėti ir įvertinti Švietimo ir mokslo ministerijos padėkomis.

„Deja, – apgailestavo muziejaus įkūrėjas, – visas archyvas dabar dūla gimnazijos rūsyje. Žadėjo muziejų perkelti į Šv. Antano rūmus, tačiau pamiršo, o gal nusprendė, kad nebereikia.“

Pedagogų Stasės ir Algirdo (centre) šeima jo tėviškėje J. Basanavičiaus gatvėje. Iš dešinės po giminės vėliava: sūnus Arnoldas ir marti Violeta, anūkas Edgaras su žmona Vaida, anūkė Ieva su vyru Arnu bei trys jų proanūkiai Rafaelis, Airinė ir Anabela.

Paryžių pažino jo nematęs

Pranciškonų gimnazija A. Slušniui brangi ne vien kaip jo darbo vieta, bet ir kaip šeimos mokslo šventovė: ją baigė ne tik jis, bet ir 3 jo broliai, 2 seserys, vienturtis sūnus Arnoldas, kuris taip pat pasekė tėvų pėdomis – tapo pedagogu, anūkai Ieva ir Edgaras.

O ir mokytojo kelią pasirinko pagal sesers Onutės ir brolio Juozo pavyzdį. Dar gimnazijoje jam patiko prancūzų kalba, kurios mokė mokytoja Mickevičiūtė, tad ir nusprendė ją studijuoti. Tačiau, prisipažino, Prancūzijoje buvęs tik sykį gyvenime, ir tai tik po nepriklausomybės, savo 60-mečio proga. „Esu girdėjęs, kaip vienas žmogus per savo gyvenimą niekur nebuvo išvykęs, bet puikiai viską žinojo apie pasaulį. Taip ir aš mintinai žinojau apie Paryžių, jo nė nematęs. Įdomu buvo susipažinti iš arti: einu ir žinau, kas bus ir kitoje vietoje“, – kalbėjo pedagogas, ligi šiol mėgstantis skaityti prancūziškus tekstus, taip pat biografines ir istorines knygas. Neseniai įsigijo visus Roberto Petrausko, Kristinos Sabaliauskaitės leidinius, yra dažnas miesto viešosios bibliotekos lankytojas. Abu su žmona, tikino, mėgstantys spręsti kryžiažodžius ir taip lavinti atmintį.

Ilgaamžiškumą, mano mokytojas Algirdas, nulemia genai. Jo tėvai Adolfina ir Juozas Slušniai užaugino 7 vaikus, iš kurių dar 5 gyvi: „Pernai brolis Juozas šventė 90-metį, šiemet – aš, kitąmet turėtų Vytautas. Esame finišo tiesiojoje, bet man visai nesijaučia, kad jau sulaukiau tokio ilgo amžiaus“, – atviravo gyvenimo geismu spinduliuojantis žmogus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas