Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Ana Kresck-Suchanek. Brolių Čižų fotoateljė. Vilnius, 1896 m.

Kretingos dvaro stalius ir orkestrantas Pranciškus Suchanekas. Fot. A. Bavarskis. Čekija, XIX a. II pusė

Kretingos dvare tarnavo nemažai dvariškių, atvykusių iš įvairių Europos kraštų. Vieni jų, atitarnavę sutartą laiką, netruko išvykti, kiti – pritapo šiame krašte ir liko jame iki gyvenimo pabaigos. Tarp Kretingos žemėje prigijusiųjų buvo iš Čekijos kilusi dvaro tarnautojų Suchanekų šeima.

Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) mėgo muziką, meilę kuriai dar vaikystėje išugdė jį mokęs kompozitorius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, miesto teatro orkestro dirigentas Stanislovas Moniuška. Tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu ir 1-ojo Sumų husarų pulko karininku, iš jo apsaugos kuopoje tarnavusių kazokų Juozapas subūrė karinį orkestrą, kuris vasaromis grodavo dvaro parke grafui parvykus atostogų.

Išėjęs 1882 m. į atsargą, pulkininkas Juozapas Tiškevičius neteko karinio kazokų orkestro. Todėl jis sumanė suburti rūmų orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai, atvykę 1883 m. su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos. Orkestras, kuriam vadovavo vilnietis smuikininkas Mikalojus Vaičekauskis, koncertuodavo Kretingos dvaro rūmuose ir parko rotondoje. Jo koncertų klausytis susirinkdavo Tiškevičių šeimyna, grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje ir Palangoje valdininkai, valdinių mokyklų mokytojai, vasarotojai iš Palangos ir Juodkrantės. Orkestras taip pat koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. Po poros metų orkestras iširo, o muzikantai išvyko į kitus dvarus arba sugrįžo į tėvynę. Kretingoje pasiliko tik čekas stalius Pranciškus Suchanekas su šeima.

Pranciškus Suchanekas (ček. František Suchanek) gimė apie 1850 m. Vamberke, Austrijos imperijoje (dabar Čekijos Respublika), miestiečių luomo amatininkų Emilijos ir Jano Suchanekų šeimoje. Iš tėvo išmokęs staliaus amato paslapčių, gyveno ir dirbo gimtajame mieste, kuriame vedė Aną Kresck. Pramokęs groti fleita ir smuiku, su muzikuojančiais bendraminčiais koncertuodavo Prahoje ir kitose Austrijos imperijos vietovėse.

Muzikanto Pranciškaus Suchaneko fleitos. XIX a. II pusė

XIX a. antroje pusėje Lietuvos ir Lenkijos didikų dvaruose tapo madinga steigti orkestrus, kurių muzikantais buvo kviečiami Vakarų Europos miestuose ar kurortuose nusižiūrėti talentingi muzikantai. Kaip žinia, 1883 m. kunigaikščio Bogdano Oginskio Rietavo dvaro orkestro dirigentu ir muzikos mokyklos vedėju tapo Austrijos–Vengrijos imperijos kariuomenės orkestro muzikantas čekas Jozefas Eduardas Mašekas (1865–1927), kilęs iš Berouno miesto netoli Prahos.

Tais pačiais 1883 m. Juozapo Tiškevičiaus kvietimu į Kretingą atvyko Jozefo Mašeko tautietis Pranciškus Suchanekas su žmona Ana. Jie buvo apgyvendinti ūkvedžio name dvaro tarnautojams įrengtame būste. Žmona po metų pagimdė ir ėmėsi auginti sūnų, o šeimos galva vadovavo dvaro stalių komandai ir grojo fleita rūmų orkestre.

Šeimoje buvo kalbama čekų kalba. Bendravimui su grafais ir kitakalbiais dvariškiais naudota lenkų, taip pat vokiečių kalba, kurios prireikdavo lankantis Klaipėdoje ir Kuršo gubernijoje bei vykstant pro Vokietiją aplankyti Austrijos imperijoje likusių giminių ir artimųjų. Kretingoje Suchanekai išmoko rusų kalbos, kuri buvo reikalinga tvarkant valdžios įstaigose įvairius reikalus ir vaikams mokantis pradinėje valdinėje mokykloje. Be to, bendraudami su dvaro samdiniais, kumečiais ir apylinkės valstiečiais, miestelėnais šeimos nariai pramoko ir žemaičių (lietuvių) kalbos.

Vladislovo Suchaneko armonika. Otomaro Lederhoferio armonikų dirbtuvės Prahoje, Austrijos imperija, XX a. pr.

Čekų kalbos įgūdžiams išsaugoti ir svetimoje kalbinėje aplinkoje augančių vaikų platesniam gimtosios kalbos žodynui kaupti Pranciškus Suchanekas iš Antonino Vondračeko knygyno Vamberke parsivežė 1872–1875 m. Prahoje išleistų knygų bibliotekėlę. Tai buvo Švedijos rašytojų Fredrikos Bremer, Emilijos Fligarė-Karlen, Marijos Sofijos Švarc, britų novelistės Marijos Elžbietos Bradon, JAV rašytojos Marijos Zuzanos Kamins, prancūzų prozininkės Henriette Étiennette Fanny Reybaud (Arnaud) apysakų, novelių ir romanų vertimai į čekų kalbą, taip pat čekų rašytojų kūriniai: publicistės Venceslavos Lužickos (tikroji pavardė – Anna Srbova) biografinis romanas „Joana iš Rožmitalio, Jurgio Podiebradiečio [Čekijos karaliaus – aut. pastaba] žmona“, dramaturgo Josefo Štolbos humoreskų rinkinys, istorinių literatūros kūrinių autoriaus Jano Formaneko-Činoveskio romanas „Dolano mūšis“ apie Čekijos karaliaus Otokaro II valdymo laikus (1253–1278 m.), dramaturgo Antonino H. Sokolo apysaka „Kietosios lazdos“ apie Moravijos kaimo gyvenimą, istorinių romanų autoriaus Aloyzo Jiraseko apysaka „Skalaci“ apie 1775 m. čekų valstiečių sukilimą, iš Moravijos kilusio rašytojo Gustavo Pflegerio Moravskio romanas „Prarastas gyvenimas“ ir kt.

Grafų Tiškevičių dvaro archyve išlikę dokumentai liudija, kad Suchanekų šeima ne sykį buvo išvykusi į užsienį, lankėsi gimtajame Vamberke, Austrijos ir kituose kurortuose, tarp jų ir Marienbade (dabar Marianske Lazne, Čekija).

Rūmų orkestrui iširus, Pranciškus Suchanekas toliau dvare dirbo staliumi. Jam 1893 m. buvo patikėta padaryti grafų Tiškevičių šeimos koplyčios naujosiose Kretingos parapijos kapinėse ornamentuotas duris, klauptus ir medžio raižiniais dekoruotą choro balkoną, o 1908 m. – grafų Tiškevičių stales – klauptų pavidalo suolus su aukštomis, dekoruotomis atkaltėmis ir ranktūriais, Kretingos katalikų bažnyčios presbiterijoje. Manoma, kad jo rankų darbo yra svetainės kėdžių su grafų Tiškevičių giminės herbais komplektas, kuris šiuo metu eksponuojamas Kretingos muziejaus dvaro istorijos ir kultūros ekspozicijos grafų Tiškevičių salėje.

Laisvu nuo darbo laiku Kretingoje jis subūrė saviveiklininkų orkestrą, kuris pasirodydavo įvairiuose renginiuose mieste ir dvare.

Staliaus amato Pranciškus išmokė sūnų Vladislovą Suchaneką. Šis gimė 1884 m. liepos 15 d. Kretingos dvare, o kunigo kurato Juozapo Laniauskio buvo pakrikštytas katalikų bažnyčioje spalio 10 d., iš Austrijos atvykus krikšto tėvams Jonui Suchanekui ir Anai Suchanek.

Grafų Tiškevičių stalės, 1908–2003 m. puošusios Kretingos pranciškonų bažnyčios presbiteriją. XX a. 7 deš.

Svarbiausias staliumi tapusio jaunuolio darbas buvo kartu su tėvu 1908 m. pagamintos puošnios, Lelivos herbais dekoruotos grafų Tiškevičių šeimos stalės, sumontuotos abiejose presbiterijos pusėse priešais pagrindinį altorių. Čia jos išstovėjo 95 metus, o buvo demontuotos ir pašalintos 2003 m. restauruojant bažnyčią.

Toje pačioje bažnyčioje 1909 m. gegužės 18 d. įvyko svarbus Vladislovo Suchaneko gyvenimo įvykis – klebonas Kazimieras Petreikis jį sutuokė su iš valstiečių luomo kilusia Juzefa Stefanija Jachimčik, gimusia 1884 m. lapkričio 30 d. netoli Breslaujos buvusiame Zamošės dvare, Dysnos apskrities Vilniaus gubernijoje, tarnautojų Ievos Krivušonek ir Justino Jachimčikų šeimoje. Santuokos liudininkais buvo dvariškis Vladislovas Bortkevičius, Marijonas Poklevskis-Kozelis ir kiti asmenys.

Jaunųjų pora susilaukė trijų dukterų: 1911 m. – Irenos, 1913 m. – Elžbietos (ček. Alžbeta), o 1915 m. – Stefanijos. Iš tėvo Vladislovas taip pat paveldėjo pomėgį muzikai. Viešėdamas tėviškėje, Vamberke, 1903 m. nusipirko Otomaro Lederhoferio dirbtuvėse Prahoje pagamintą armoniką, kuria grodavo šeimos ir dvariškių šventėse.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui netoli valstybinės sienos su Vokietijos imperija esantis Kretingos dvaras atsidūrė Rusijos karinės valdžios griežtai kontroliuojamoje pasienio zonoje. Joje gyvenantys užsieniečiai, ypač su Rusija kariaujančių Vokietijos ir Austrijos–Vengrijos imperijų piliečiai, rusų valdžios buvo laikomi potencialiais priešais ir šnipais. Todėl, siekdami išvengti suėmimo ir represijų, jie privalėjo išvykti į savo tėvynę arba evakuotis į Rusijos gilumą.

Karo pradžioje Kretingoje gyventi pasilikusiai Pranciškaus ir Vladislovo Suchanekų šeimynai iškilo rimta grėsmė būti suimtai. Todėl Kretingos dvaro paveldėtojas grafas Aleksandras Tiškevičius 1914 m. liepos 23 d. pateikė rusų karo valdžios atstovams Pranciškaus ir Vladislovo Suchanekų charakteristikas, kuriose nurodė, kad jiedu yra čekų tautybės Austrijos imperatoriaus pavaldiniai, nuo 1883–1884 m. nuolat gyvenantys Kretingos dvare ir dirbantys staliais. Grafas abu juos charakterizavo kaip sąžiningus tarnautojus, ramaus charakterio ir pavyzdingo elgesio žmones, kurie prasidėjus 1914 m. karui nepanoro išvykti iš Rusijos imperijos, o, vykdydami rusų karinės valdžios reikalavimus, yra pasiruošę su šeimyna evakuotis iš pasienio zonos į šalies gilumą.

Vladislovas Suchanekas su žmona Juzefa Stefanija, dukterimis Stefanija, Elžbieta ir Irena. Užutrakio dvaras. XX a. 3 deš.

Frontui artėjant, rusų karo valdžios nurodymu Kretingą privalėjo palikti ir grafas Aleksandras Tiškevičius. Jo šeima išvyko į Petrogradą ir Pskovą, o dvariškių Suchanekų šeimyna evakavosi į centrinę Rusijos imperijos dalį, kur buvo apgyvendinta Baškirijoje. Čia ji praleido visus Pirmojo pasaulinio ir Rusijos pilietinio karo metus.

Baigiantis pilietiniam karui, šeimynai buvo leista išvykti iš sovietinės Rusijos į Lenkiją. Pakeliui Suchanekus užklupo sunki liga, todėl jie apsistojo Saratove. Čia 1922 m. vasario 13 d. pirmoji amžinybėn iškeliavo Ana Suchanek, o vasario 22 d. mirė ir šeimynos galva Pranciškus Suchanekas. Abu juos sūnus Vladislovas su dukromis palaidojo Saratove prie Volgos upės.

Tų pačių 1922 m. vasaros pradžioje Vladislovo Suchaneko šeimai pavyko pasiekti Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą. Jie apsigyveno grafo Andrejaus Tiškevičiaus Užutrakio dvare, įsikūrusiame vaizdingoje vietoje prie Galvės ir Skaisčio (Žydiškių) ežerų priešais Trakų pilį. Vladislovas nuo 1922 m. birželio 20 d. dirbo dvaro staliumi ir dailide, taip pat gamino įvairius baldus. Dukros mokslus tęsė lenkiškoje mokykloje.

Po pirmojo pasaulinio karo iširus Austrijos–Vengrijos imperijai, Suchanekų šeima prisiėmė Čekoslovakijos Respublikos pilietybę ir šios valstybės konsulate Varšuvoje 1937 m. sausio mėn. gavo piliečių pasus, kuriuose nuolatinė gyvenamoji vieta Čekijoje nurodyta Vamberko mieste.

Tais pačiais 1937-aisiais šeima nusprendė grįžti į Kretingą. Kovo 31 d. savo noru išėjęs iš darbo, Vladislovas ėmėsi tvarkyti dokumentus ir ruoštis kelionei. Liepos 13 d. gavusi grafo Andrejaus Tiškevičiaus dvaro administracijos liudijimą ir lenkų valdžios leidimą, kitą dieną šeima paliko Vilniaus kraštą ir per Latviją išvyko į Lietuvą, kurią pasiekė liepos 15 d., geležinkeliu kirtusi valstybinę sieną ties Joniškiu. Tą pačią dieną šeima įsikūrė grafo Aleksandro Tiškevičiaus dvaro ūkvedžio name, o liepos 16 d. buvo registruota Kretingos miesto savivaldybėje ir policijos nuovadoje. Vidaus reikalų ministerijos leidimus laikinai gyventi Lietuvoje šeimos nariai gavo 1937 m. rugpjūčio 28 d.

Kretingos dvare gimusio Čekoslovakijos Respublikos piliečio Vladislovo Suchaneko pasas, išduotas Varšuvos konsulate 1937 m. sausio 21 d.

Kretingos dvare Vladislovas vadovavo dvaro stalių dirbtuvėms, vykdė įvairius staliaus darbus. Vokiečių okupacijos metais dvarą pavertus Kretingos valstybiniu ūkiu, toliau dirbo pagal sutartį su valdą administruojančia žemės valdymo įmone „Ostland b. m. H.“. Išlikusi sutartis liudija, kad už darbą nuo 1943 m. balandžio 1 d. iki 1944 m. balandžio 1 d. jam ir 4 asmenų (žmona ir 3 dukros) šeimai išlaikyti priklausė 24 reichsmarkių dydžio atlyginimas, taip pat atlygis metams natūra: 700 kg rugių, 100 kg kviečių, 400 kg avižų ir miežių, 100 kg žirnių, 3 kg vilnų (vietoje vilnos galima buvo pasirinkti 2 cnt javų), po 3 litrus pieno dienai. Be to, jiems buvo skirta 43 arai žemės: 10 arų daržui, 25 arai bulvėms pasisodinti bei 8 arai linams pasisėti. Taip pat šeimai buvo leidžiama augintis kiaulę, kuriai laikyti įmonė davė atskirą patalpą, 100 kg pelų ir 500 kg ruginių šiaudų. Šeimai buvo suteiktas butas, o jam apšildyti ir valgiui pasigaminti – 20 kub. metrų žabų ir 6 kub. metrai malkų.

Sovietmečiu okupacinei valdžiai atitvėrus Sovietų Sąjungą geležine uždanga, į istorinę tėvynę ir tėvų gimtąjį Vamberką Vladislovui Suchanekui ir jo dukroms nebuvo lemta sugrįžti. Likusį gyvenimą jis praleido pokariu tarybiniu ūkiu tapusiame gimtajame Kretingos dvare, kuriame 1965 m. ir mirė. Palaidotas Kretingos (Padvarių) kapinėse, kuriose šalia jo atgulė žmona ir dukros.

Šiandien dvariškių Suchanekų šeimą mena Kretingos dvaro ūkvedžio name veikianti Kretingos krašto istorijos ekspozicija. Joje eksponuojami stalių Pranciškaus ir Vladislovo Suchanekų darbo įrankiai, orkestranto Pranciškaus Suchaneko fleitos, dalis išlikusios asmeninės bibliotekos, Vladislovo Suchaneko iš Čekijos parsivežta armonika, buityje naudoti daiktai, šeimos nuotraukos ir asmens dokumentai.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas