Pajūrio naujienos
Help
2023 Vasaris
Pi 6132027
An 7142128
Tr181522
Ke291623
Pe3101724
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar rinktumėtės balsavimą internetu, jeigu būtų tokia galimybė?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Svetlana Sliusarenko maitino kaimynų paliktus keturkojus ir skaičiavo į kaimą atskrendančias bombas.

metų Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto kaimo. Jame iki karo gyveno 6 tūkst. žmonių. Tuo pačiu ji buvo vienintelė, kuri į bloknotą kasdien užsirašydavo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vienintelė, kuri nuo bado gelbėjo išsibėgusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny okupacija, prasidėjusi jau pirmą karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų kaime liko sugriauti arba apgriauti, kadangi per Cirkuny, nutolusius 5 km nuo Charkovo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Labiausiai kaimas nukentėjo, Ukrainos kariams perėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kai atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia griovė svarbiausius pastatus šioje ir gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny, priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fabrike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos komendanto valandos, lekiančių bombų – kasdien gamino ir nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims ir 27 katėms. Moteris savo namo kieme iki karo laikė kelis šunis ir kates, o per okupaciją jos kiemas ir namas buvo tapę tikrų tikriausia keturkojų prieglauda. „Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir išvirtas bulvių lupenas“, – prisiminė S. Sliusarenko.

Moteris teigė kitko gyvūnams pasiūlyti negalėjusi: parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus pradėjo vežti vėliau.

Nešdama maistą kaimynų kiemuose likusiems ir savo namų nenorėjusiems palikti šunims ir katėms, S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris skubiai parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, eidavo toliau pas keturkojus.

S. Sliusarenko nepatyrė nė mažiausio sužeidimo, tačiau bomba išvertė dalį jos namo sienos ir stogo kampą, kai buvo nuėjusi gyvūnams semti vandens iš šulinio.

„Dalis gyventojų ir dabar sako – be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama keturkojus, tačiau, jei būčiau to nedariusi ir sėdėjusi troboje, tai ta bomba mane būtų užmušusi. Dievas turbūt manęs pasigailėjo už rūpestį jais“, – teigė moteris. Dvi S. Sliusar Dvi S. Sliusarenko dukros ragino mamą bėgti pas jas į Charkovą, tačiau ši teigė nenorėjusi palikti nei trobos, nei gyvūnų.

Liuba Vidrihan po bombos sprogimo tapo neįgali.

„Bombų nebijojau, tačiau, vaikščiodama po tuščią gatvę ir sugriautus kiemus, neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtą kaimą niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – prisipažino moteris. S. Sliusarenko kasdien sąsiuvinyje užsirašydavo, kiek į kaimą atskrisdavo bombų, ir tai esą darė norėdama žinoti, kuri bomba bus paskutinė.

Iš pradžių per parą bombų suskaičiuodavo 15, vėliau – 30, dar vėliau – net po 90. Ta, kuri apgriovė jos namą, esą buvo 2025-oji bomba, o iš viso suskaičiavo per 6 tūkst. bombų. Tikslaus bombų skaičiaus S. Sliusarenko vis dėlto pasakyti negali, nes po okupacijos kelis kartus buvo išvykusi aplankyti savo anūkų į Charkovą, ir nežino, kiek tada Cikuny jų sprogo.

Moteris ir dabar maitina daugybę svetimų šunų ir kačių, nes vos keli kaimynai grįžo į sugriautą kaimą ir atsiėmė savo keturkojus. „Tokia jau gimiau, nuo vaikystės negalėjau abejingai praeiti pro benamius gyvūnus ir juos tempdavau namo. Aš myliu viską – gamtą, gyvūnus, žmones, ir ypač mažus vaikus, todėl verkiau pamačiusi, kad okupantai susprogdino mokyklą. Manau, karai vyksta todėl, kad dalis žmonių myli tik save arba vien save ir savo artimus, o reikia mylėti visus. Visuomenėje negali būti benamių žmonių, tuo labiau benamių gyvūnų, nes, jei mes, žmonės, juos prijaukinome, tai privalome ir rūpintis“, – teigė bebaimė gelbėtoja.

Kitoje gatvės pusėje gyvenanti S. Sliusarenko kaimynė, 50 metų Liuba Vidrihan, per okupaciją irgi liko kaime, tačiau šis sprendimas pavertė neįgalia. Moteris dabar nebevaldo vienos pėdos, jaučia nuolatinius stuburo, nugaros skausmus, nes medikai nepajėgė ištraukti visų skeveldrų, kurios į jos kūną susmigo po to, kai šalia sprogo bomba.

„Bomba atskrido į kaimynų kiemą, o aš tuo metu laisčiau darže cukinijas. Sprogimo sukelta smūgio banga mane pargriovė ir kontūzijo, mažai ką pamenu“, – pasakojo L. Vidrihan.

Valytoja visą gyvenimą dirbusi ir su vyru suvirintoju vargingai nedideliame namelyje gyvenanti moteris neslėpė, kad per okupaciją teko gyventi pusbadžiu. Kartu su 16 ir 23 metų dukromis ir pastarosios sužadėtiniu esą ištisas dienas valgydavo vien sriubą, virtą kieme ant laužo iš per žiemą užsilikusių daržovių.

Nikolajus Griško su žmona buvo pabėgę į Rusiją, bet grįžo į gimtąjį kaimą.

Iš įvairių turėtų kruopų moteris šeimai kepė ir kažką panašaus į duoną, kasdien melsdavosi, kad greičiau baigtųsi karas. Dabartinė situacija, moters teigimu, yra kur kas geresnė negu per okupaciją, tačiau irgi esą nelengva: kaime vis dar nėra elektros, neveikia nė viena parduotuvė, be to, abu sutuoktiniai neturi darbo ir tenka maitintis iš savanorių atvežamų maisto paketų.

Juose yra duonos, kruopų, makaronų, konservų, tačiau nėra kiaušinių, o vištienos gavo tik kartą per pusmetį. „Tai niekis, mūsų kariams fronte dar sunkiau, turime iškęsti viską, svarbu, kad būtume laisvi“, – pasakė L. Vidrihan. Dar vienas S. Sliusarenko kaimynas 66-erių Nikolajus Griško okupacijoje išbuvo tik dešimt dienų, tačiau sakė patyręs tokius baisius išgyvenimus, kad dėl to abu su žmona Nadežda pasiligojo. Per karą pensininko viena ranka ėmė drebėti, o žmonai atsirado padidėjusio kraujospūdžio, nemigos problemos. „Žmona buvo įsitikinusi, kad į mūsų namą atskris bomba, ir po kiekvieno sprogimo krūpčiojo, tad nutarėme, kad turime nešdintis iš kaimo. Norėjome vykti į neužimtą Ukrainos pusę, tačiau okupantai neleido ten vykti, tad neliko kito pasirinkimo, kaip trauktis į Rusiją“, – pasakojo pensininkas.

Vyro teigimu, į jo kiemą pasibeldę okupantai patys paragino bėgti į Rusiją, gąsdindami, kad priešingu atveju per kovas visi žus, mat Cirkuny nusistovėjo fronto linija. „Su žmona daug nesvarstėm, nes tą rytą į mūsų tvartą atskrido bomba, o nuo jos name išdužo visi langai ir sueižėjo stogo danga. Nutarėmė bėgti, juolab kad tiems, kas neturėjo nuosavos mašinos, buvo pasiūlyta lipti į specialiai atvykusį autobusą“, – pasakojo N. Griško.

Rusijoje bėgliai esą buvo priimti šiltai ir rūpestingai, jiems buvo išmokėta dvigubai didesnė pensija negu Ukrainoje. Atvykėliai buvo nemokamai maitinami, gavo telefono korteles, o į specialiai atidarytas banko sąskaitas kiekvienam buvo pervesta po 10 tūkst. rublių, kas buvo tolygu 140 eurų.

Iš pradžių visi buvo apgyvendinti pionierių stovyklose pasienio mieste Belgorode. Vėliau bėgliai buvo pervežti į Stare Jaskole gyvenvietę 200 km už Belgorodo, o, paaiškėjus, kad atvykėlius planuojama ilgam įkurdinti toli Rusijos gilumoje, N. Griško su žmona nusprendė grįžti atgal į Ukrainą. Taip daryti juos ragino ir iš Ukrainos internetu susisiekę vaikai.

Cirkuny 80 proc. namų yra sugriauti visiškai arba apgriauti.

Atgal į Ukrainą sutuoktiniai Griško vyko per Baltarusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Pora į Charkovą atvyko vasaros pradžioje, tačiau į vos už dešimties kilometrų esančius Cirkuny jiems buvo leista atsikraustyti tik po trijų mėnesių.

Kaimas buvo išvaduotas gegužės pradžioje, tačiau bėgdami okupantai užminavo teritoriją, tad kariškiams prireikė daug laiko minoms surinkti. Kadangi minų buvo labai daug, išvalyti teritoriją užsitęsė, o ir dabar kaime galima vaikščioti tik gatvėmis ir šaligatviais – į pievas, pamiškes eiti draudžiama, nes gali būti minų.

„Gerai, kad esu ūkiškas, taupus žmogus ir nebuvau išmetęs medinių langų rėmų, kai dėjome plastikinius langus. Grįžęs į kaimą, su žentu įstačiau senus langus, užtaisėm skyles stoge, tad žiemą sušalti neturėtume“, – vylėsi vyras. N. Griško teigė niekaip negalintis suprasti, kodėl okupantai užminavo sporto aikšteles, namų laiptines, kiemus, nes tokiu būdu nėra kariaujama su Ukrainos gynėjais, bet norima žudyti civilius. „Esu rusakalbis, kaime mes visi šnekame rusiškai, todėl nei aš, nei kaimynai nesuvokiame tokio Maskvos karių žiaurumo, tai nežmoniška, barbariška“, – sakė N. Griško.

Jis parodė skeveldrų suvarpytą savo namą, apgriautą tvartą ir išvartytą tvorą, ir teigė, kad su žentu pavasarį viską atstatys. „Iškęsim visas negandas, mes stiprūs ir kantrūs, tačiau to, ką mums priešai padarė, nepamiršime niekada ir nelinkime niekam patirti“, – sakė pensininkas.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Cirkuny Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas