Sveikatos apsaugos ministro vizitas: ko kretingiškiams tikėtis

Susitikimo Kretingos PSPC metu (iš kairės) rajono meras Antanas Kalnius, PSPC vyriausioji slaugos administratorė Renata Eitavičienė ir vadovas Arnas Juškys, vicemeras Dangiras Samalius, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir Seimo narys Antanas Vinkus.

Į Kretingos rajoną penktadienį atvykęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys įvardino vizito tikslus: „Savo darbo metu noriu ne pro kabineto langą pasižiūrėti į vidutinių ir mažų Lietuvos savivaldybių medicinos įstaigų problemas, o su vadovais pakalbėti gyvai ir, be abejo, sulaukti grįžtamojo ryšio.“

Dėmesys rezidentams ir rezidentūros bazėms

Susitikime, kuriame, be ministro, dalyvavo rajono Seimo narys Antanas Vinkus, rajono meras Antanas Kalnius ir vicemeras Dangiras Samalius, Kretingos pirminės sveikatos priežiūros (PSPC) vyriausiasis gydytojas Arnas Juškys pirmiausia akcentavo personalo trūkumą, nors, sakė, palyginti su kitais rajonais, Kretingoje kol kas kentėti galima: iš 13 šeimos gydytojų tik 5 yra pensinio amžiaus. Tačiau iššūkį įveikti teko per koronaviruso pandemiją, kai vyresni medikai pabijojo „eiti į židinius“. „Gerai, kad turėjom galimybę pasiųsti jaunų darbuotojų, susitvarkėm. Bet dabar, kai skaitau PSPC ateities projektą, matau, kad jauniems žmonėms bus sunku pasiūlyti konkurencingą atlyginimą“, – kalbėjo A. Juškys.

A. Dulkio žodžiais, kai kurios savivaldybės pačios kaltos, kad nesiima aktyvesnių veiksmų, nerenka duomenų apie kiekvienais metais vietos gimnazijas baigusį ir mediciną studijuojantį jaunimą, nepalaiko su juo ryšių, dažniausiai vadovaujasi principu: „Ai, į mus niekas nesikreipė“. O kaip yra Kretingoje? Meras papasakojo apie Savivaldybės, PSPC ir Kretingos ligoninės rezidentų rėmimo programą, apie būsimų gydytojų įsitvirtinimui numatytas lėšas ir galimybes, tačiau esą norinčiųjų vis tiek neatsiranda. O jei ir atsiranda, jei startuoja kaip specialistai, bėda ta, kad po pusmečio juos perperka didesnės Klaipėdos gydymo įstaigos. A. Juškio teigimu, su rezidentais apie jų tolesnes perspektyvas, karjerą sunku ir kalbėti, nes pagrindinis jaunų specialistų klausimas: „ O kiek mums mokėsit?“

A. Dulkys patikino, kad rezidentų darbo užmokestį planuojama didinti, kad sulig kiekvienais metais jis pasiektų 75 proc. gydytojo darbo užmokesčio. Be to, naujovė, kad daugiau bus įsteigta rezidentūros bazių – šiuo metu tik 2 proc. jų, be Vilniaus ir Kauno, yra kituose miestuose.

„Dėl to, kad daug investicijų esame numatę būtent vidutinėms ir mažoms savivaldybėms, jaučiame didžiųjų medicinos įstaigų nerimą ir spaudimą“ , – atviravo ministras.

A. Kalniaus teigė ir pats bandęs prisišnekinti vieną kitą iš rajono kilusį būsimąjį mediką pasilikti dirbti gimtinėje, bet juos atbaidančios nuogirdos, jog ateityje ligoninės Kretingoje gali nelikti.

„Ką, ministre, galite atsakyti?“ – klausė meras. Pasak A. Dulkio, Kretingos ligoninė išliks, tik, atsižvelgus į paslaugas, kurios žmonėms reikalingiausios arčiau gyvenamosios vietos, planuojama keisti skyrius.

„Žalių lankų“ rytoj nepažadėjo Kretingos PSPC vadovas teigė ir pats dirbantis klinikinį darbą, todėl jam, kaip kitiems šeimos gydytojams, tenka patirti pacientų nepasitikėjimą. Sovietine dogma A. Juškys pavadino supratimą, jog, pavyzdžiui, paprasčiausią ausų uždegimą diagnozuoti pajėgus tik LOR specialistas. Dažnas pacientas nė nesileidžia apžiūrimas šeimos gydytojo, iškart reikalauja siuntimo. Dėl to neretai kyla konfliktų. Bet, A. Juškio nuomone, pacientų elgesyje dalis tiesos vis dėlto yra. Šeimos medicina Lietuvoje – pakankamai nauja šaka, ją reikia gerai išmanyti. Todėl PSPC vadovas pasveikino, kad Sveikatos ministerija pagaliau susivokė pailginti rezidentūros trukmę nuo 3 iki 5-erių metų.

Ministro žodžiais, nepasitikėjimo barjerą gyventojams reikės įveikti, o įpročius pakeisti, juolab kad, norint palengvinti šeimos gydytojų darbą, dalį jų atliekamų funkcijų ketinama deleguoti slaugytojams. Seimo narys Antanas Vinkus akcentavo, kad Kretingos PSPC dirbančių slaugytojų kvalifikacija – aukšta, o darbas puikiai sustyguotas. Prie to daug prisidedanti ir PSPC vyriausioji slaugos administratorė Renata Eitavičienė. Ji ministrui išsakė savo pastebėjimų: pacientus pakonsultavę specialistai patys turėtų žmogui suteikti ir informaciją apie būklę – kaip gydytis toliau, kokius medikamentus vartoti, o ne iš naujo siųsti pas siuntimą išrašiusį šeimos gydytoją ir taip dvigubai gaišinti laiką, užimti kitų ligonių vietą.

R. Eitavičienė ir A. Juškys ministrą pakvietė į vieną šeimos gydytojo kabinetų, taip pat aplankyti tame pačiame pastate įkurdintą Greitosios medicinos pagalbos (GMP) skyrių, irgi atsidūrusį ant reformos, keliančios daug neaiškumų, slenksčio.

GPM skyriaus darbuotojos Birutė Bučmienė ir Viliute Latakienė papasakojo apie kasdienybę: trūksta specialistų, per parą būna po 13 ar 14 iškvietimų, tenka ligonius ir reanimuoti, ir sunkiai juos nešti, o tai reikalauja daug fizinių jėgų.

A. Vinkus užsiminė, kad čia dirbančių darbuotojų atlyginimai turėtų būti kur kas didesni.

Anot ministro, neatsitiks, kad po reformos rytoj pat bus galima minkštai vaikščioti „po žalias lankas“, esą reikės nueiti sunkų kelią, bet yra priimti sprendimai: „Greitoji pagalba “ bus modernizuota, organizuojant darbą, bus orientuojamasi ne pagal statistinį gyventojų skaičių, kaip dabar, o derinantis prie teritorijų, kuriose atitinkamu metu gyvenama tankiausiai. Svarbiausia, kad naujai susikūrusi organizacija Lietuvoje užtikrintų reikalingą GMP brigadų skaičių, ir kad būtų galima įgyvendinti pagrindinius rodiklius: mieste „greitoji“ pagalbos laukiantį žmogų turės pasiekti per 15, o už miesto ribų – per 25 minutes.

„Vestuvės, laidotuvės ir pokyčiai darbe – trys dalykai, kurie žmonėms sukelia daugiausiai streso“, – sakė A. Dulkys. Jis buvo tikras, kad pokyčių ir iniciatyvos iš savo vadovų laukia ir patys darbuotojai. Ta tema ministras papasakojo anekdotą apie mergelę ir būrėją, išpranašavusią, jog blogiausia bus ne kad mergelė neištekės, o kad jos gyvenime absoliučiai niekas nepasikeis.

Kartenos PSPC svečius pasitiko šio centro vadovas Normantas Žeimys (dešinėje) ir vyriausioji slaugytoja Rasa Prialgauskienė.

Šapą iš akies pasiūlys ištraukti čia pat

Šeimos gydytojos Daivos Lubienės kabinete A. Dulkys taip pat tryško gera nuotaika. Iš medikių išgirdęs gerus atsiliepimus apie jauną ir iniciatyvų vadovą A. Juškį, o Seimo nariui dar pridūrus, kad tas vadovas dėl darbo reikalų „velnių gali duoti ir pačiam merui“, žodžių kišenėje neieškojo: „O! Aš nuolat gaunu „velnių“, kaip smagu, kad ir be manęs dar kažkas gauna“, – juokėsi jis.

– Gerbiamas ministre, prasitarėt, kad esat nuolat puolamas. Dėl ko ir kas Jus puola?“ – A. Dulkio paklausė „Pajūrio naujienos“. – Puola visi, kas tik nori. Pirmiau – dėl pandemijos, ribojimų ir dėl skiepų, o dabar gi – dėl neišvengiamų medicinos įstaigų reformų.

– Tikriausiai humoro jausmas Jums padeda gyventi?

– Humoro jausmas padeda visiems. Kaip pastebėjau, ir medikų bendruomenėje patys profesionaliausi specialistai pokštauja. Šypsenos galia yra stipri. Mąstytojas Justinas Mikutis ne be reikalo sako, jog Mocarto muzika išgydo žaizdas anksčiau negu jos atsiranda. Aš manau, kad juokas ir šypsena turi tą patį poveikį. Tai žmogų „pakrauna“, pašalina blogas mintis ir suteikia viltį.

– Vis tik skaitytojams įdomu: kokias dar permainas ruošiate Kretingos PSPC?

– Pagrindinis tikslas – į gydymo įstaigas sugrąžinti pacientus iš didžiųjų gydymo įstaigų, į kurias jie vyksta ne tik sudėtingiausių tretinio lygio paslaugų, bet ir paprasčiausių konsultacijų, nors jas galėtų gauti čia pat. Kitų šalių patirtis rodo, kad, sutelkus institucijų jėgas, apie 80 procentų paslaugų žmonės galėtų gauti arčiau namų. Tačiau pirmiausia turime grąžinti pasitikėjimą vietos gydymo įstaigomis ir personalu. Lietuvoje, tuo pačiu Kretingoje, yra daug puikių specialistų, bet įstaigų valdymas ir darbo organizavimas kol kas ne toks, koks galėtų būti.

– Kaip manote, ko labiausiai Lietuvos gyventojai bijo?

– Jei jau miestelyje pasirodė ministras, tai gydymo įstaigas uždarys! Netiesa. Kalba sukasi ne apie uždarymą, o apie paslaugų organizavimą, orientuojantis į poreikį. Tarkim, ligoninėse yra skyrių, kaip gimdymo arba chirurgijos. Juose pacientų mažai, o išlaikymas brangus, nes reikalinga ir moderni įranga, ir geri specialistai. Man keista, kad žmonės nepatenkinti dėl kiaurą parą dirbančių pustuščių skyrių uždarymo, bet ne dėl to, kad, norint šapą iš akies ištraukti, jie turi vykti į Kauną ar Vilnių.

Rūpestis dėl slaugomų ligonių

Toliau A. Dulkys vizitą tęsė Kartenoje: anot jo, atliko ypatingą misiją – miestelio gydytojai Janei Leščiauskienei įteikė nusipelniusios Lietuvos gydytojos ženklą. Tačiau prieš bažnyčioje įvykstant iškilmėms, spėjo apžiūrėti Kartenos PSPC ir slaugos ligoninės patalpas, aptarti problemas, kurias iškėlė įstaigos vadovas Normantas Žeimys: 33 vietų slaugos ligoninę būtina suremontuoti, įrengti liftą, būtina spręsti dėl eilių į šią ligoninę ir pacientų buvimo trukmės joje ilginimo arba kompensavimo mechanizmo. Kaip sakė direktorius, visuomenei senstant, kasmet atvežami vis sunkesni, neperspektyviais vadinami ligoniai.

„Dievo valia, kiek jie gyvens, bet ir šie žmonės turi būti prižiūrimi oriai“, – kalbėjo N. Žeimys.

Šiuo metu paciento buvimo trukmė slaugos ligoninėje – 4 mėnesiai. Tiek neužtenka, artimuosius užklumpa rūpesčiai ligonį namuose slaugyti patiems. Darbingi žmonės taip iškrenta iš darbo rinkos, į kurią vėliau būna problemiška grįžti.

Ministras patikino, kad Sveikatos apsaugos ir Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ieško modelio paslaugas, kurios, kaip skaičiuojama, reikalingos 200 tūkst. Lietuvos žmonių, integruoti. Parlamentas su tuo susijusius sprendimus ruošiasi svarstyti rudenį.

• Rašyti komentarą (2)