|
|
|
Kartena nusilenkė savo Daktarei
Miestelio bažnyčia pilna žmonių, glėbiai įvairiaspalvių gėlių, daugybė šypsenų, apsikabinimų ir jaudinančių žodžių, parapijos klebono Algirdo Lukšo išskirtinis pamokslas apie dvi neįkainojamas dorybes – gerumą ir tarnystę, – galiausiai po šventovės skliautais suskambusi „Ilgiausių metų“. Tokia penktadienį buvo Lietuvos nusipelniusios gydytojos ženklu apdovanotos Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) gydytojos Janės Leščiauskienės pagerbimo šventė. Apdovanojimą atvežė ministras „Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Mahometą“, – prieš pat iškilmę juokavo karteniškiai, kai bažnyčios šventoriuje išvydo apdovanojimą gydytojai atvežusį patį sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį. Jis papasakojo, kad medikų bendruomenėje gyvuojanti tradicija kiekvieną pavasarį už nuopelnus apdovanoti gydytojus, slaugytojus, kitus sveikatos sistemos darbuotojus. Tarp beveik 80-ies kolegų šią gegužę renginyje Vilniaus Rotušėje turėjusi dalyvauti ir karteniškė J. Leščiauskienė, bet nedalyvavo.
„Kad žinotumėt, kiek mudu su Kartenos pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriumi Normantu Žeimiu vargom, kiek bandėm įtikinti, kad ten ji privalo būti, bet atsakymas – vienas ir tas pats: „Ne, aš nevažiuosiu“, – prisiminimų linksmai pažėrė ir Kretingos rajono meras Antanas Kalnius. Už tuos nepatogumus J. Leščiauskienė vėliau atsiprašys, o, padėkojusi už gausius sveikinimus ir garbingą ženklą, neprisiskirs jo vien sau. „Manau, šis apdovanojimas – visam kolektyvui: ir slaugytojoms, ir aptarnaujančiam personalui, ir įstaigos direktoriui“, – sakys gydytoja. Vienas žmogus nedaug galintis nuveikti, o štai bendruomenė – jau jėga. Su karteniške šeimos gydytoja A. Kalnius teigė susipažinęs ir koronaviruso pandemijos laikotarpiu bendravęs virtualiai, o kad ji vertinama ir už profesionalumą, ir kaip nuostabaus charakterio žmogus, sužinojęs iš vietos gyventojų. „Girdėjau, miestelyje čia jos kitaip niekas ir nevadina – „Mūsų daktarytė!“ – sakė ją pasveikinęs meras.
Atmintyje – ir raudonas paltukas Daktarytė – nes rūpinosi pradedant nuo pačių mažiausiųjų ligi vyriausiųjų karteniškių sveikata. „Ji lig šiol tebėra mano gydytoja, nors gyvenu Plungės rajone. Kada besikreipsi – ar dieną, ar naktį – pagalbą gausi, žmogaus ji neatstums. Šiais laikais tokių nuoširdžių, savo darbui atsidavusių medikų mažai kur rasi“, – sakė į bažnyčią pasveikinti medikės atvykusi Marija Pakalniškienė. Puokštę gėlių gydytojai atnešė Vilija ir Vaidas Puidokai. „Susirgus gydo mus, gydė ir dukrą. Dabar, kai sunegaluoja anūkė, pasikonsultuoti, pasitarti pirmiausia taip pat ne kur kitur, o į Karteną Janei Leščiauskienei iš Vilniaus dukra skambina, lig šiol pasitiki", – pasakojo jie. Simboliška, kad ir šios iškilmės vedėja Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Laima Mačernienė, rankose laikydama tris lelijas, vieną įteikti ir „į sceną“ atsiimti ministro apdovanojimą bei išklausyti linkėjimus, kurių buvo tiek daug, daktarytę už rankos atsivesti paprašė pradinukės Gustės Stankaitytės.
„Daktare, mes pažinom jus jauną – nuo pirmųjų jūsų žingsnių Kartenoje. Vilkėdama raudonu paltuku skubėdavot pas mūsų vaikus... Kas dabar besuskaičiuos tuos žingsnius ir kas pamatuos tą jaudulį dėl kiekvieno iš mūsų?“ – į ceremonijos „kaltininkę“ retoriškai kreipėsi Kartenos miestelio vaistininkė Elena Žeimienė, o vaistinės direktorė Danguolė Klovienė, palinkėjusi stiprios sveikatos, ir toliau pažadėjo sklandų bendradarbiavimą, dalijimąsi naujausia informacija ir rūpinimąsi, kad pacientai nepritrūktų daktarės išrašytų vaistų. Tarp J. Leščiauskienę pasveikinusiųjų – Seimo narys Antanas Vinkus, Kartenos PSPC vadovas Normantas Žeimys, Savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Viskontas, vicemeras Dangiras Samalius, vietos ir aplinkinių seniūnijų bei kaimo bendruomenių atstovai, pavieniai žmonės, giminės, tarp kurių – sūnaus Mindaugo šeima iš Palangos, seserys Onutė ir Rasa iš Klaipėdos bei Telšių rajono. „Didžiuojamės mes sese. Karteną ji myli, jos širdis – gera. Anksti netekom mamos. Nors mudvi nebebuvom jau mažos, bet vis tiek reikėjo paguodos žodžio, patarimo arba kuo nors kartu pasidžiaugti. Sesė visada buvo šalia“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo jos.
Tėvų žodis ir Hipokrato priesaika – svarbiausia Žinia, kad J. Leščiauskienei suteiktas nusipelniusios Lietuvos gydytojos vardas, pradžiugino ir kaimynę bei pacientę Eglę Geležinienę. Anot jos, karteniškiai laukę, kada valdžios ši medikė bus pastebėta. Taip turėję įvykti. „Penkiasdešimt metų aš dirbau ir gyvenau, kaip mokė mano tėvai, paprasti kaimo žmonės, kaip, prieš tuos penkiasdešimt metų ištarusi Hipokrato priesaiką, pasižadėjau: padėti visada, visur ir visiems“, – kalbėjo J. Leščiauskienė. „Pajūrio naujienoms“ ji sakė, jog tapti gydytoja buvo didžiausia svajonė nuo mažens. „Neturėjau pavyzdžio, kuris įkvėptų arba į kurį norėčiau lygiuotis, būti panaši. Tačiau žinojau, kad užaugusi gydysiu žmones“, – pasakojo iš Telšių rajono kilusi J. Leščiauskienė.
Sidabro medaliu baigusi Luokės vidurinę mokyklą, stojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. „Maniau, pakaks vien už chemiją gauti penketą, ir kitų egzaminų nebereikės laikyti. Per daug pasitikėjau – neįvyko taip. Gavau ketvertą ir pritrūkau balų. Teko nusiraminti, susikaupti, gerai pasiruošti ir kitais metais bandyti iš naujo. Kitais metais pasisekė“, – atviravo medikė. Baigusi studijas, trejus metus pediatre ji dirbo Sedoje Mažeikių rajone, o ištekėjusi persikėlė į Kauną, kur gyveno vyras. Po kelerių metų jauna šeima vis dėlto nusprendė šaknis leisti ten, kur greičiau galės apsirūpinti būstu. „Kaip tik Kartenoje atsirado laisva pediatro vieta. Atvažiavusi meilę šiam miesteliui pajutau iš pirmo žvilgsnio ir, kaip matot, – visam laikui“, – juokėsi J. Leščiauskienė. Su vyru Egidijumi jiedu užaugino du sūnus – Mindaugą ir Vytautą. Tiesa, nė kuris mamos pėdomis nepasekė. Užtat J. Leščiauskienei malonu, kad medicina patraukė anūkę Rugilę, kuri jau yra Kauno medicinos universiteto trečiakursė. „Aš jos paklausiau, ar pasiruošusi sunkiam darbui? Jeigu taip, tai – stok, studijuok“, – šypsojosi pašnekovė.
|
|
