|
|
|
Susitikime su Popiežiumi – apie pavojų būti drungnam
Du dešimtmečius Miesto bažnyčiai Klaipėdoje vadovaujantis, iš Kretingos kilęs 48-erių pastorius Saulius Karosas neseniai su grupe Europos protestantiškų bažnyčių pastorių lankėsi pas Šventąjį Tėvą. Popiežius Pranciškus, tikino S. Karosas, šiuo neramiu laikmečiu labai drąsino nebūti drungna bažnyčia ir skatino išlikti kuo arčiau kenčiančio žmogaus. Po viešnagės S. Karosas su „Vakarų Lietuvos“ skaitytojais pasidalino įspūdžiais iš susitikimo ir pamąstymais apie krikščionims itin sudėtingą laikmetį – karą Ukrainoje ir situaciją dėl karo pabėgėlių. – Socialiniuose tinkluose pasidalijote nuotrauka, kur stovite greta Šventojo Tėvo. Ar Jums tai buvo pirmasis toks, sakyčiau, tiesioginis susitikimas su Popiežiumi Pranciškumi, o gal susitinkate ir dažniau? Koks buvo šio susitikimo tikslas? – Su grupe amerikiečių pastorių pirmiausiai vykome į Liverpulį Didžiojoje Britanijoje, po to su pastoriais iš daugiau kaip 10 Europos šalių 3 dienas lankėmės Vatikane. Tai buvo neoficialus vizitas pas Popiežių Pranciškų, ne kaip valstybės vadovą, o labiau – broliškas susitikimas su juo, nuoširdus pabendravimas, surengtas asmeniškai tarpininkaujant draugui. Todėl negalėčiau komentuoti kai kurių mūsų pašnekesio momentų. Šis priėmimas buvo malonus Popiežiaus gestas: jis rado mums laiko, į susitikimą atėjęs, manyčiau, po nelengvo pokalbio su Maskvos patriarchu Kirilu. Su Popiežiumi Pranciškumi susitikau pirmąkart. Kaip žmogus man Popiežius Pranciškus atrodė labai paprastas, nuolankus, nuoširdus, turįs stiprų humoro jausmą. Kalbėjomės susėdę lyg seni pažįstami. Dviejų valandų trukmės susitikime aptarėme pastorystės svarbą, buvimą šalia kitų konfesijų ganytojų, nes visi esame suvienyti krikštu – visi tikime į Kristų ir esame to paties Tėvo vaikai. Buvimas Jo šviesoje ir tiesoje visus labai suartina.
– Prieš susitikimą su Popiežiumi viešėjote Liverpulyje, kur susitikote su migrantais iš Artimųjų Rytų – Jemeno, Irano, kitų šalių. Ar jų patirtį ir krikščionių poziciją migrantų atžvilgiu taip pat aptarėte su Šventuoju Tėvu? – Aptarėme, kaip svarbu yra būti kuo arčiau kenčiančio žmogaus. Migrantų istorijos yra labai panašios, nežiūrint, iš kokios pasaulio vietos jie bėga. Jemene vyksta baisus karas, per 8-erius metus iš tos šalies pabėgo per 2 mln. žmonių, tūkstančiai išžudytų, bet mes apie tai negirdėjome. Pagalba pabėgėliams yra didžiojo įsakymo – mylėti savo artimą kaip save patį – vykdymas. Matant skausmą ir netektis, turime vienintelį pasirinkimą, kuriam esame pašaukti – tapti geraisiais samariečiais: priimti ir atjausti. Nes kitas pasirinkimas pastato mus į tą pačią pusę su plėšikais, agresoriais ir skausmą apeinančiais religiniais veikėjais. – Mūsų valstybė praėjusią vasarą neįsileido į šalį nelegalių migrantų. Ar, krikščionišku požiūriu, elgėmės neteisingai? – Galiu kalbėti kaip pastorius, bet ne kaip politikas. Buvau nuvykęs į Kybartus, kalbėjausi su žmonėmis iš Sirijos, Irano, jie tikrai bėgo nuo karo. Dabar, priimdami Ukrainos pabėgėlius, turime galimybių pasimokyti, taisyti klaidas. Migracija vyko per visą žmonijos istoriją. Tik buvimas Dievo šviesoje žmones suartina, o istorinės patirtys, tradicijos gali ir nutolinti – daug sykių yra buvę ir tebėra šiandien, kai žudoma Dievo vardu. Labai svarbu yra tautų atgaila, tarkim, vokiečiai vykdė žydų tautos genocidą, tačiau daug metų atgailavo. Ir šiandien krikščionims reikėtų ne besti pirštu į kitus, o patiems daugiau atgailauti. Svarbu nesmerkti, Dievas kiekvieno žmogaus poelgius vertina individualiai. – Karas Ukrainoje yra akivaizdus šiandienos krikščionių pasaulio susiskaldymo, susvetimėjimo, vienos krikščioniškos tautos agresijos prieš kitą demonstravimas. Pasaulis mato: užpulta Ukraina didvyriškai ginasi ir krikščionys stoja už ją. Bet tai tarsi prieštarauja Kristaus mokymui nesmurtauti, o „atsukti kitą žandą“. Kaip galėtumėte paaiškinti šią dviprasmybę? – Kiekvienoje bažnyčioje yra ir antibažnyčia. Rusija yra šalis agresorė, pradedant nuo tremčių iki dabar vykdomo karo prieš Ukrainą. Žemėje ne visuomet vyksta Dievo valiai pavaldūs dalykai, yra piktos dvasios, kurios užvaldo žmones. Todėl reiškinius, kurie neveda į šviesą, reikia stabdyti. Žinot, yra sudėtinga, bet kartais agresiją reikia stabdyti agresija, karą – karu. Apie tai prieš nukryžiavimą Jėzus kalba mokiniams – Luko evangelijoje yra žodžiai (LK 22, 35.35-36): „Jis paklausė jų: „Ar jums ko nors trūko, kai aš jus buvau išsiuntęs be krepšio, be piniginės ir be kurpių“. Šie atsakė: „Nieko netrūko“. Tada jis tęsė; „Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka.“ Žinote, nesu pacifistas, manau, kad nedaug tėra teisių karų. Šiuokart Rusijos agresija prieš Ukrainą nėra teisus karas, žudomi žmonės, vyksta tragedija. Todėl mums labai svarbu parodyti Ukrainos žmonėms atjautą, priimant pabėgėlius. Mūsų bendruomenės namuose Melnragėje šiuo metu apgyvendinta iki 40 karo pabėgėlių. – Šiemet Velykas – Kristaus Priskėlimą švęsime gausiai krikščionių krauju aplaistytu laikmečiu. Kas galėtų Ukrainos žmonėms, o ir mums visiems įkvėpti vilties? – Kristus atėjo į sugriuvusį, per nuodėmę stipriai sužeistą pasaulį mus išvaduoti ir sugrąžinti pas Tėvą. Kristus pasakė: kas mane tiki, bus gyvas per amžius. Tik per Jį nuoširdžia ir paprasta malda galime ateiti pas Dangaus Tėvą. Viltis, kai ji atimta, negali būti viltimi. Kiek skausmo bebūtų šiame pasaulyje, tikintis žmogus visuomet turės viltį. Bet kokiomis sąlygomis, net ir krintant bomboms. Nes nėra didesnės vilties už tą, kurią mums atnešė Jėzus. --- Kretingoje iki 18 metų gyvenusio S. Karoso ir jo 46-erių žmonos Sannos, pagal tautybę – švedės, šeimoje auga 4 biologiniai jų vaikai: 19-metis Erikas Vilius, 17-metė Eunike, 12-os Miranda ir 5-metė Iva, – tėvai jai išrinko vardą, kuris reiškia Dievo malonės dovana. Daugiavaikėje pastoriaus šeimoje jaunėlė duktė Iva gimė su Dauno sindromu, o užpernai šeima dar apsisprendė įsivaikinti Dauno sindromą turintį mažylį Motiejų, kuriuos vadina saulytėmis – šviečiančiomis savo tyru vidumi ir daug ko mokančiomis sveikuosius. S. Karoso žmona Sanna, anksčiau dirbusi dėstytoja Klaipėdos LCC universitete, po Ivos gimimo tapo Europos Sąjungos Dauno sindromo asociacijos Lietuvoje ambasadore.
|
|
