Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Parodą Kretingoje surengęs europarlamentaras Liudas Mažylis pastebėjo, kad žmonėms įdomu ne tik pamatyti autentiškus Vasario 16-osios Akto signatarų parašus, bet tuo pačiu išgirsti turtingas, sudėtingas kaip pačios Lietuvos istorija jų biografijas.

Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje Europos Parlamento narys, mokslininkas Liudas Mažylis surengė visuomenei skirtą parodą „Vasario 16-osios Akto signatarų autografai“. Jis papasakojo apie jo ir šeimos narių sukauptą iškilių Lietuvos žmonių parašų kolekciją, įpusėtą veiklą Briuselyje, taip pat svarbiausio valstybės dokumento atradimo penkmetį. Politiko pageidavimu, kalbą pradėjome nuo „džiugiosios dalies“.

– Gerbiamas profesoriau, 2017-ųjų kovo 29 dieną Vokietijos politiniame archyve jums pavyko rasti Vasario 16-osios Akto originalą. Puikiai suprantu, kaip jautėtės tuomet. O kaip dabar, prabėgus 5-eriems metams? Jausmai tikriausiai apmalšo?

– Ką patyriau prieš 5-erius metus, tapo istorija, kaip ir pats Akto atradimo faktas. Tada buvo užplūdę daug emocijų vienu metu, o dabar jas galiu išskaidyti. Tikėjausi, kad paties svarbiausio mūsų valstybės dokumento, adresuoto to meto okupacinei kaizerinei Vokietijos valdžiai, egzempliorius ten turi būti. Buvo apėmęs azartas ieškoti, bet nesitikėjau, kad pavyks atrasti taip greit, po pusdienio. Įsivaizdavau, kad tekstas bus atspausdintas spausdinimo mašinėle ir vokiečių kalba, o iš tikrųjų Lietuvos tarybos nario daktaro Jurgio Šaulio, Tarybos sekretoriaus ranka buvo surašytas lietuviškai. Tai buvo pirmieji dideli netikėtumai. O kai ant šio dokumento pamačiau ir 20 mūsų signatarų parašų, apėmė dar didesnis džiaugsmas. Kad Aktas – dvikalbis, tame pačiame lape surašytas ir lietuviškai, ir vokiškai, supratau, tik, kai prašmatni jo kopija buvo atgabenta į Martyno Mažvydo biblioteką Vilniuje. Dabar Vasario 16-osios Aktu galima pasigrožėti mano gimtajame Kaune, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Po penkerių metų žmonės, ypač gimnazijų moksleiviai, manęs dar vis teiraujasi, ir kaip jaučiuosi, atradęs šį Aktą, ir domisi, ar gavau žadėtą milijoną. Daugeliui įdomu, kuo viskas baigėsi. Nebuvo to milijono! Man nežinomi tos „milijono istorijos“ reklaminiai tikslai. Aš archyve ieškau dokumento, o tuo metu kažkas kažkam žada pinigų... Milijonas turėjo būti įteiktas tam, kuris Aktą ne tik atras, bet parveš ir įteiks Lietuvos valdžiai. Kas gi galėjo išpildyti nerealią sąlygą – tiesiog paimti ir parvežti archyve Vokietijoje teisėtai esantį dokumentą?

– Nepriklausomybės Akto atradimo istorija jus išgarsino, įgijote rinkėjų pasitikėjimą, Lietuvos žmonės jums įteikė Europos Parlamentaro mandatą. Nuo to laiko praėjo 2,5 metų, taigi nuėjote pusę kadencijos kelio. Ką pavyko nuveikti dirbant Aplinkos komitete?

– Dar esu ir Prekybos komiteto vadinamasis pakaitinis narys, taip pat dalyvauju Delegacijos ryšiams su Baltarusija Europos Parlamente veikloje. Na, bet kokie santykiai šiuo metu gali būti su Baltarusija? Jų tiesiog nėra. Aišku viena, kad pagrindinė tema dabar tapo nebe Baltarusija, o Ukraina. Karas ten – nesuvokiamas, neteisėtas, labai žiaurus. Susidorojama su niekuo nenusikaltusia demokratijos siekiančia ir ją įtvirtinančia tauta. Rusijos elgesys suglumino kiekvieną Europos Parlamento narį, net tą, kuris menkai susigaudo Rytų kaimynystės problemose. Kai kurių valstybių žmonėms karas – iššūkis, nes lig šiol jie buvo tarsi užmigdyti, nors nelabai suprantama, ar buvo ko užmigti, kai ne viena rezoliucija jau anksčiau priimta dėl Rusijos kišimosi net į Vakarų valstybių politines sistemas. Sunku buvo save nuteikti, kad vieną dieną bus pradėti bombardavimai, iššaukti pabėgėlių srautai, su kuriais dar ateityje reikės rimtai tvarkytis. Mes Lietuvoje, kas vyksta realiai, suprantam, o Vakarai tik pradeda suprasti. Vienai kariaujančių pusių, Ukrainai, Europa teikia finansavimą, kad šalis įsigytų ginklų – to dar nėra buvę. Deklaruojama, jog stengsimės keisti energetikos politiką, kuo greičiau tapti nepriklausomais nuo Rusijos iškastinio kuro. Būtent 2,5 metų Aplinkos komitete svarstome, kaip ir kokiais terminais Europai reikėtų atsisakyti iškastinio kuro apskritai. O dabar jau svarstoma, kaip pirmiausia atsisakyti rusiško. Jeigu ruošiamės atsisakyti nuo 2050 metų, o šiandien tebeperkam, vadinasi, finansuojam Rusijos karinę mašiną. Todėl tai – problema, kurią reikia spręsti kuo greičiau. Sankcijos Rusijai turi būti griežtesnės ir skausmingesnės. Apie tai aš kalbėjau dar lapkritį, kai Rusija tik buvo pradėjusi telkti savo kariuomenę.

– Kaip prognozuojate karo pabaigą?

– Nenoriu būti pranašas, tik galiu susieti istorines paraleles su prieš 100 metų buvusiais įvykiais. Kai 1914 metais prasidėjo I pasaulinis karas, visos kariaujančios pusės džiūgavo, nes pagaliau atėjo „atsiskaitymo valanda“. Karas turėjo trukti mėnesį kitą, o ateina 1915-ieji, Rytų fronte įsigali Vokietija, išstūmusi Rusiją. 1916-aisiais pabėgėliai Vilniaus mieste miršta iš bado, 1917-aisiais prasideda kalbos, kad, jei Vokietija laimės, tai gal netrukdyti Lietuvai paskelbti nepriklausomybę?.. Karas truko 4-erius metus. Buvo žiaurus, alinantis... Jo pabaigoje Lietuva tapo nepriklausoma. Panašiai, o ir dar žiauriau, klostėsi II pasaulinis karas... Baisu prognozuoti, kad ir šis karas gali įklimpti ilgam, bet niekas negali žinoti, kaip bus. Baisu, kai žūsta žmonės, kai iš Maskvos pusės – teroras. Jį suvokiame kaip terorą ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos, ir Vakarų atžvilgiu.

– Ar, Rusijai vykdant agresiją, Europos Parlamente nesikeičia požiūris į Žaliąjį kursą?

– Žaliasis kursas karo kontekste, kaip daug kas, yra persvarstomas. Kaip sakiau, norim būti nepriklausomi nuo naftos, dujų – ir ne tik nuo rusiškų. Šia prasme iššūkis išlieka, bet kai kurių korekcijų daroma, pavyzdžiui, žemės ūkio aspektu. Ukraina yra svarbi grūdų, kitų maisto produktų tiekėja. Ar bus derliaus, koks jis bebus šiemet, galim tik spėlioti. Kažin, ar nereikės peržiūrėti žemės ūkio programų pačios Europos Sąjungos viduje. Vadinasi, karas koreguos ir Žaliąjį kursą, pavyzdžiui, vėl apsvarstant santykį tarp aplinkosaugos bei žemės ūkio, tai susiję su trąšomis ir kovos prieš augalų kenkėjus priemonėmis. Gali būti, kad vieną ambicingiausių tikslų, kuriuo siekiama iki 2050 metų užtikrinti poveikio klimatui neutralumą, (tarp kitko ir biologinės įvairovės išsaugojimą), teks pamažinti.

– Europos Komisijos nuostata – dujas ir atominę energetiką priskirti „žaliosioms“ energetikos rūšims. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?

– Iš tikrųjų ypač mums, Aplinkos komiteto nariams, buvo keisti du 2021 metų paskutiniąją dieną išgirsti dalykai: dujos ir atominė energetika laikinai „reabilituojamos“ ir bus legalūs energetikos šaltiniai. Mums ši žinia buvo gana netikėta, bet Europos Komisija matyt pabandė įtikti dviem didžiosioms valstybėms – Vokietijai ir Prancūzijai. Vokietija pasižadėjusi iki 2023 metų sausio 1 dienos atominės energetikos visai atsisakyti, bet tuomet pasidarytų priklausoma nuo dujų, deja, rusiškų. O Prancūzija laikosi nuomonės, kad atominė energetika yra šalies pagrindinis energijos šaltinis, ir ją eksploatuotų. Aišku, į Aplinkos komiteto posėdžius susirenka žmonės, suinteresuoti Europos kontinento žalinimu, bandymu suvaldyti klimato kaitą. Jiems tokie dalykai atrodo keisti ir nepriimtini.

– Akivaizdu, kad darbas šiame komitete jums teikia pasitenkinimą, nors rinkimų į Europos Parlamentą metu svarstėte galimybes ir kitose srityse pritaikyti savo kompetencijas.

– Buvo minčių, kad galbūt dirbčiau pramonės ir technologijų srityje. Tačiau Aplinkos komitetas man jau po poros savaičių pasirodė patrauklesnis – didžiausias, „perfiltruojama“ daugiausiai projektų, teisės aktų. Sveikata – taip pat šio komiteto prerogatyva. Vienas užgriuvusių esminių klausimų buvo COVID-19 ir pandemijos valdymas. Dalyvavau sūkuryje daugybės sprendimų, susijusių su vakcinomis ir jų gaminimo finansavimu, teisingu paskirstymu šalims. Tuo metu darbą tekdavo baigti ir po pusiaunakčio. Ateityje planuojama Sveikatos komitetą atskirti nuo Aplinkos apsaugos komiteto. Tarpinis žingsnis galėtų būti šio kovo pradžioje įsteigtas specialus COVID-19 komitetas. Man pavyko tapti pakaitiniu jo nariu. Tikslas bus vertinti ES įgytą patirtį valdant pandemiją sveikatos apsaugos, ekonomikos, teisės viršenybės ir pagrindinių teisių apsaugos požiūriais. Ar šis komitetas laikinas, – sunku pasakyti. Prieš tai veikęs taip pat specialus komitetas, skirtas spręsti kovos su vėžiu problemoms, veiklą jau baigė. Aš buvau pakaitinis ir to komiteto narys.

– Ką reikšmingo per 2,5 metų Europos Parlamente nuveikėte?

– Aš dalyvauju daugybėje svarbių kolektyvinių sprendimų. Manau, susigaudyti problemoje, veikti kartu, sąžiningai apsispręsti, už ką atiduodu savo balsą – iššūkis.

– Palangoje esate atsidaręs Europos Parlamento nario Liudo Mažylio biurą. Kodėl – Palangoje, o ne, pavyzdžiui, didesniame Vakarų Lietuvos mieste Klaipėdoje? Ko dažniausiai užsuka gyventojai?

– Manau, didesniuose miestuose įstaigų iškabos paskęsta tarp gausybės kitų. Palanga – kita erdvė. Bet mano biurai veikia ir Vilniuje, ir Kaune. Į kurortą atvyksta žmonių iš visos Lietuvos, vadinasi, mes dirbame dėl visų, ne tik dėl palangiškių, kretingiškių ar klaipėdiečių. Europos Parlamento nario biuras – ne ta institucija, kur rinkėjai kreiptųsi dėl kokių vietinės reikšmės problemų, tokie atvejai reti. Kita vertus, nesinori ir įkyrėti, politikuoti – žmonės į Palangą atvažiuoja pailsėti, jiems aktualiau laisvalaikis – kultūra, menas, literatūra. Biuro darbotvarkę daugiau diktuojam mes su padėjėja Sandra Tamašauskiene: organizuojam ekologiškus žygius, konkursus, parodas, veikiame ir kitose Vakarų Lietuvos savivaldybėse. Pavyzdys – kad ir šios dienos renginys.

– Šiuokart parodą pristatėte kretingiškiams. Visi tie autentiški Vasario 16-osios Akto signatarų parašai, sakėte, – iš jūsų asmeninės kolekcijos. Kaip kilo mintis juos kaupti?

– Kretinga – ne pirmas miestas, kur juos eksponuoju. Manau, žmonėms įdomu ne tik pamatyti autentiškus parašus, bet tuo pačiu išgirsti turtingas, sudėtingas kaip pačios Lietuvos istorija Vasario 16-osios Akto signatarų biografijas. Turiu jau 17-a. Kaip kolekcininkui, apmaudu, kad lig šiol nepavyksta gauti trijų – Lietuvos nepriklausomybės Aktą ranka surašiusio Jurgio Šaulio, bankininko Jono Vailokaičio ir Donato Malinausko – parašų. Kai kurių autografų ieškoti nereikėjo – jie paimti iš mano senelio archyvo. O kita dalis eksponatų – mano, kolekcininko, užgaida. Iš pradžių buvau sukūręs planą parašus kaip dėlionę sudėlioti iš fragmentų, ir, kai 2018-aisiais minėsim nepriklausomybės 100-metį, papasakoti, jog kiekvienas Aktą, kurio, kaip tada atrodė, neturime, pasirašiusiųjų yra vertas didžiulės pagarbos. O likimas patvarkė, kad Vasario 16-osios dokumentas su tobulu tekstu ir su visais 20-čia parašų 2017-aisiais atsirado! Mano aplinkos žmonės juokaudavo: „Gal jau nustok tų parašų ieškojęs, kam tau jie, kai dabar visus turi vienoj krūvoj“. Bet kolekcininko azartas manęs neapleidžia ir toliau.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas