– Man patinka krėsti pokštus. Juk smagu matyti, pavyzdžiui, kaip vyras bėga į kiemą, patikėjęs, kad jo mašinos padanga nuleista... Be to, balandžio 1-ąją melais bandome apsikeisti ir su drauge – kartais pavyksta. Apgauti dar galima iki 12 valandos.
Edita VILLIAMS:
– Pamiršau, kad tokia diena egzistuoja. Man ir neįdomu, nesinori specialiai prigalvoti kokių nors istorijų. Balandžio 1-ąją nebent vaikystėje apgaudinėdavau mamą, kartais ji patikėdavo. Ką sakydavau – nepamenu, daug laiko praėjo. Manęs turbūt niekas nėra apgavęs.
Rokas VENCKUS:
– Pavykęs pokštas balandžio 1-ąją – gerai, pakelia nuotaiką, leidžia žmogui prasiblaškyti. Tačiau aš pats nieko įtikinamo nesugalvoju. Kiek besistengčiau, išsiduodu, manimi vis tiek nepatiki. Tai kam ir vargti?
Inga URENCIENĖ:
– Pokštauju, ir dar kaip! Kartą paskambinau draugei, sakau, stintų atnešiau... Vėliau ji pasakojo nusileidusi iš trečio aukšto, nešina „bliūdu“ išskubėjusi į kiemą, dairiusis į visas puses, o ten – nei manęs, nei tų žuvų. Kur tau būsiu: gyvename Vydmantuose, o aš tuo metu po Kretingą vaikščioju.
Kalbino Audronė GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
